Gyvenimų šešėliai 2: kita dimensija

Antra „Gyvenimų šešėlių“ dalis: kita dimensija. Viskas kitaip, viskas iš naujo.
http://seseliai2.blogspot.lt/

46. Miglės mirtis

Vytenis nudangino mane į kažkokią salę, kurią apšvietė vien žvakės. Ji panėšėjo į bažnyčią, tik čia nebuvo jokių suolų.
– Migle, prisidėk prie mūsų, magų, – tarė Vytenis. – Tu dar turi šansą. Gaila būtų prarasti tokią gabią magę.
– Jau turėjai suprasti, kad mano kelias – vienišas kelias, – atsakiau.
– Tuomet ką veiki su Jeremy?
– Jis – toks pat vienišas karys kaip ir aš. Šiuo metu jis mano pakeleivis, bet gali būti, kad keliai išsiskirs, kaip ir praeityje jie nesikirto.
– Tai geriau rinksies mirtį negu prisijungsi prie mūsų? Gi neturi ko prarasti.
– Mūsų tikslai nesutampa. Mano vertybės kitos. Jūs išvien su įkalintojais, o aš einu už laisvę.
Pajutau, kad jau šiek tiek atgavau jėgas, ir supratau, kad Jeremy jau išsilaisvino.
– Kaip ruošiesi mane nužudyti? – paklausiau.
– Visom įmanomom prasmėm, – jis nusišypsojo ir mirktelėjo akimi.
Tuomet Vytenis spragtelėjo pirštais ir į kambarį įžengė tuzinas juodai apsirengusių vyrų. Supratau, kad jie taip pat magai, ir kad artėja mano galas, tačiau baimės nejutau. Visi jie kartu su Vyteniu apsupo mane ratu ir susižvalgė. Tuomet sutartinai užsimerkė ir nudelbė galvas žemyn. O aš viduryje stovėjau visiškai rami. Po kiek laiko jie atsimerkė ir pradėjo choru šnekėti kažkokius man nesuprantamus žodžius. Jie paišė ore apverstas pentagramas, mosikavo rankomis, sukiojosi ir vis kažką sutartinai kalbėjo. Vaizdas atrodė net šiek tiek komiškas.
Galiausiai jie visiškai įsijautė, paniro į transą ir atrodė, kad viską daro nesąmoningai. Tačiau jų judesiai ir žodžiai tebebuvo harmoningi. Jie visi priklaupė ant kelio, po to vėl pašoko aukštyn, pajudėjo ratu, ir vėl sukiojosi bei piešė apverstas pentagramas. Galiausiai jie choru sušuko, visi išsitraukė durklus ir šoko ant manęs. Užsimerkiau ir pasiruošiau pajusti savo kūne 13 durklų, tačiau, mano nuostabai, pajutau tik švilpiantį vėją.
Nedrąsiai atsimerkiau ir... pamačiau aplink save žaliuojančius laukus. Stovėjau ant kažkokios žole apžėlusios uolos, o apačioje dunksojo bekraštis vandenynas. Net nebandžiau teleportuotis, tad niekaip nesupratau, kaip čia atsidūriau. Dar šiek tiek apsidariau. Priliečiau žolę, giliai įkvėpiau, norėdama įsitikinti, kad visa tai tikra. Neilgai trukus pajutau už savo nugaros kitą žmogų. Atsisukau. Tai buvo Jeremy. Tačiau jis neatrodė nei laimingas, nei patenkintas. Labiau susirūpinęs, pavargęs ir nusivylęs.
– Atleisk man, – tarė jis. – Tai buvo vienintelis būdas tave išgelbėti. Kitaip būtum pradingusi į nebūtį be jokių pėdsakų.
Norėjau pasakyti, kad viskas gerai, kad nesuprantu, kodėl jis toks susirūpinęs, tik staiga viduje pajutau keistą virpulį, šaltį. Pasijutau taip, tarsi būčiau kažko netekusi, kažko, kas man labai svarbu ir artima. Pasijutau lyg būtų išnykusi kažkokia mano pačios esybės dalis... Ir tuomet netikėtai viską supratau. Šis suvokimas mane užklupo staiga ir apėmė visą mano kūną. Supratau, kad Miglės nebėra, tarsi niekada ir nebuvo. Supratau, kad čia ir dabar esu Čijo.
– Padėjau tau atkirsti Miglę nuo kitų tavo esybės dalių tam, kad išgyventum, – galiausiai tarė Jeremy. – Kitaip būtum mirusi visuose pasauliuose. Dabar tik netekai vienos savo dalies, nors ir tokios brangios.
– Ačiū tau, Jeremy, – pravirkau ir apkabinau jį.
Netekau savo esybės dalies, tačiau išsaugojau gyvybę. Dabar tiesiog teks su tuo susitaikyti ir gyventi šitaip. Dabar aš mirusi, bet neatsisakysiu savo siekių ir grįšiu išvaduot žmonijos ir gamtos. Tik dabar jau būsiu iš dalies saugi, kadangi niekas nežinos, kad egzistuoju. Niekas, išskyrus mane ir Jeremy.

45. Žemės valdovas

Su Jeremy nusikėlėme į Nando butą, tačiau jame nieko nebuvo. Jau ketinome ieškoti kitur, kai staiga lyg iš niekur į mus šovė elektros pliūpsnis. Spėjome nuo jo išsisukti, tačiau po jo ėjo kitas pliūpsnis, kol galiausiai pasileido visa pliūpsnių lavina. Buvo taip šviesu, kad nė nemačiau, kas šaudo. Bandžiau sukurti energetinį skydą, bet staiga pajutau stiprų smūgį į nugarą.
Po to pabudau surakinta kažkokiame rūsyje. Buvau grandine prirakinta prie kažkokio vamzdžio. Rūsyje buvo drėgna ir šalta. Apsidairiau aplinkui. Tai nebuvo kažkokia maža patalpa, iš rūsio vedė koridorius, tačiau nemačiau, kur jis tęsiasi, kadangi koridorius sukosi į šoną. Netikėtai išgirdau krebždėjimą kažkur už kampo. Pabandžiau atsistoti norėdama pažiūrėti, kas ten, tačiau supratau, kad visiškai neturiu jėgų. Jaučiausi lyg iš manęs būtų išsiurbta visa energija.
– Hera! – išgirdau Jeremy balsą. Tai jis buvo už kampo.
– Jeremy, aš čia, aš surakinta ir visiškai neturiu jėgų.
– Aš taip pat, Hera, – atsakė jis. – Nemanau, kad tai Tomo darbas.
– Turbūt tu teisus. Jis būtų mus uždaręs laive. Turim reikalų su kažkuo kitu.
Išgirdau žingsnius, kažkas sparčiai artėjo link mūsų.
– Kas gi čia pabudo? – išgirdau kažkur jau girdėtą balsą. – Miglė ir Jeremy. Smagu jus matyti.
Tada jis atėjo prie mūsų ir pamačiau, jog tai Vytenis.
– Tu? – paklausiau. – Kodėl? Kam tau mes? Ir kur Nandas?
– Ar ne per daug klausimų vienu metu, Migle? Kai kas nori tave pamatyti. Galbūt jis tau ir papasakos.
Tada jis paleido energinį pliūpsnį į grandinę ir ji nutrūko. Vytenis priartėjo prie manęs, pagriebė mane už rankos ir mes atsidūrėme kitoje vietoje. Tai buvo erdvus kambarys, galima sakyti, salė. Ant sienų kabėjo gyvūnų galvų iškamšos. Vytenis pasodino mane į minkštą krėslą šalia rašomojo stalo.
– Jis tuoj ateis, – pasakė Vytenis ir iškart po to išnyko.
Norėjau atsistoti, bet kūnas manęs neklausė. Dar kartą apžvelgiau kambarį. Jis atrodė tikrai prabangiai. Ant žemės gulėjo baltojo tigro kailis. Negaliu atsistebėti, kokie žmonės būna žiaurūs ir nesupratingi. Norėčiau, kad kas nors nudirtų jų pačių odą ir pasiūtų iš jos rankinuką.
– Migle, – į kambarį įėjo kažkoks vyriškis ir tiesė į mane rankas. – Kaip malonu, kad atėjai manęs aplankyti.
– Kas tu ir ko tau iš manęs reikia? – griežtai paklausiau.
– Nagi, ko taip atšiauriai? Galėtum rodyti bent šiokią tokią pagarbą vyresniems, negi tavęs niekas neauklėjo?
– Laimei, auklėjau save pati, todėl nematau reikalo niekam rodyti pagarbos, visi žmonės yra lygūs. O tuo labiau pagarbos nėra vertas žmogus, kuris mane pagrobia ir laiko įkalinęs prieš mano valią.
– Aš tavęs negrobiau, Migle. Ir nelaikau. Tu gali eiti – prašom.
– Tu užsakei, kad Vytenis mane pagrobtų, ir puikiai žinai, kad niekur eiti aš dabar negaliu! Ko tau iš manęs reikia?!
– Na ir arši mergina. Tikra kovotoja. Migle, aš tau turiu pasiūlymą, dėl to tu čia ir esi.
– Man neįdomūs jokie pasiūlymai, paleisk mane ir Jeremy. Be to, kur Nandas?
– Manau, šis pasiūlymas tave tikrai sudomins, – jis kalbėjo ramiai ir visiškai nekreipė dėmesio į mano žodžius. – Kiekvieną sudomintų. Aš tau siūlau daug pinigų. Duosiu tau 15 milijardų dolerių. Galiu parūpinti tau namą ant jūros kranto, kur nors šiltuose kraštuose. Žinau, kad apie tai svajojai. Duosiu tau viską, ko tik nori. Bet su viena sąlyga – kad daugiau nekiši nosies į svetimus reikalus. Tavęs nelies nei Vytenis, nei Tomas – niekas. Taip pat ir tavo draugų bei šeimos narių. Jūs visi gausite laisvę ir būsite apsaugoti. Turėsi viską, ko tik panorėsi.
– Manęs nedomina jokie suknisti pinigai ir namai! Aš noriu laisvės žmonijai!
– Migle, kam gi jiems laisvė? Jie gyvena nuostabų gyvenimą. Jiems nereikia vargti tam, kad gautų pavalgyti ar stogą virš galvos. Jiems nereikia patiems augintis maisto ir statytis namų. Norėdami valgyti, jie gali paprasčiausiai nueiti į parduotuvę kitoje gatvės pusėje. Arba net neišėję iš namų užsisakyti picos. Jie gauna jau įrengtus namus ir jiems nereikia patiems vargti. Be to, panorėję jie gali nuvažiuoti į bet kurį pasaulio kampelį. Arba susisiekti su draugu iš kito pasaulio krašto. Ir visa tai mūsų dėka. Tai ir yra tikroji laisvė.
– Tai suknista vergovė, o ne laisvė! Gali nesekti man savo pasakų, aš puikiai matau, kaip viskas vyksta iš tiesų. Žmonės yra vergai. Jie vergauja tam, kad nusipirktų maisto, kuris juos žudo. Jiems plaunamos smegenys per televiziją. Ir jie tikrai negali nuvažiuoti į bet kurį pasaulio kampelį. Aš noriu, kad žmonės įgytų tikrą laisvę. Kad galėtų valgyti sveiką maistą ir kvėpuoti švariu oru. Noriu, kad jų mintys ir veiksmai nebūtų suvaržyti.
– Kaip tu nesupranti, – nekantriai tarė jis, – kad žmonėms nereikia laisvės. Jie nemokėtų elgtis laisvėje, pradėtų viską griauti, žudyti. Tavo idėjos gražios, bet jos naivios. Tai utopija.
– Utopija yra tik ribotiems asmenims neįgyvendinama idėja. Tačiau iš tiesų ji net labai reali ir pasiekiama. Tik tokie kaip tu tam trukdo. Žmonės žiaurūs, nes jūs juos tokius padarot. Programuojate juos per televiziją, bukinate, naikinate empatiją alkoholiu, skatinate karą ir agresiją. Žmonės iš prigimties yra geri, bet jūs sukuriate nepalankią aplinką, todėl jie tokiais ir tampa.
– Naivūs humanistiniai paistalai. Įrodyta, kad žmogaus prigimtis bloga. Agresija – vienas iš instinktų.
– Pats tuos tyrimus užsakei?
– Gana! – galiausiai pratrūko jis. – Kvaiša! Kaip tu nesupranti, prieš mane nepašokinėsi! Tu esi niekas. Visiškas nulis. Aš tau siūlau visą pasaulį, o tu paistai savo kvailas nesąmones! Tik visiškas kvailys gali atsisakyti tokio pasiūlymo. Vyteni!
Iškart po jo šūksnio kambaryje atsidūrė Vytenis.
– Sunaikink ją, – pasakė vyriškis.

44. Apsilankymas

Pabudau ne namie. Iškart supratau, jog tai ateivių laivas. Tomas manęs vis tik nepaliko ramybėje. Pajutau, kad esu surakinta elektros srovės grandinėmis. Netoli manęs sukiojosi keli man nepažįstami... padarai. Tada, lyg nujausdamas, kad aš jau pabudau, pro duris įžengė Tomas.
– Na na na, ką mes čia matome, – pikdžiugiškai nusišypsojo jis.
– Ko tu sieki savo tokiu elgesiu, Tomai? – paklausiau. – Kam viso to reikia? Kodėl mane pagrobei?
– Čia mūsų didžiojo plano dalis, Hera. Tu mums trukdytum, o mums to nereikia.
Tik dabar pastebėjau, kad Tomo akys žalios. Supratau, kad iš tiesų jis net ne žmogus, o tik įgijęs žmogiškąjį pavidalą. Lygiai kaip ir Nara. Jų akys ryškiai žalios, tai juos ir išduoda. Vienintelis dalykas, ko neįmanoma paslėpti ir padirbti yra akys. Tik iš jų galima pamatyti tiesą.
– Pašalindamas mane vieną nieko nepasieksi, – galiausiai tariau. – Juk puikiai žinai, kad tokių kaip aš – daugybė.
– Taip, bet ne tiek jau ir daug tokių, kurie prisimena, kas jie yra. Dėkokime dėl to mūsų sąjungininkams žemiečiams. Jie per žiniasklaidą, filmus, muziką ir maistą hipnotizuoja ir bukina žmones. Padaro juos paklusniom avelėm. Ruošia mums darbo jėgą.
– Kodėl jūs nesugebat gyventi taikiai ir laisvai? – retoriškai paklausiau aš. – Juk įmanoma visiems būti laimingiems, nieko nepaverčiant vergais.
– O kam mums reikia, kad visi būtų laimingi? Mums svarbiausia būti laimingiems patiems. Labai laimingiems.
– Tame ir yra jūsų bėda ir silpnybė. Jūs ne ką labiau skiriatės nuo užzombintų žemiečių. Vartotojai. Norit visko daug, per daug. Tai jus ir pražudys.
– O tave pražudys tavo ilgas liežuvis. Kas iš tų tavo tauškalų. Tu net negali iš čia išsilaisvinti. Supranti, kad esi bejėgė? Tavo galios bevertės, tu jų nelavinai ir dabar esi silpna, pažeidžiama, nieko nesugebanti. Tai, kad prisiminei, dar nieko nereiškia.
Tai, kad prisiminiau, iš tiesų reiškė daug, bet galbūt Tomas apie tai nė nenutuokė. Arba sąmoningai bandė paveikti mane savo žodžiais. Iš tiesų aš lavinau savo galias kituose gyvenimuose, lavinau jas naktimis, miegodama, ar tiesiog darydama bet ką, pati to nė nežinodama, nes mano sąmonė buvo išskaidyta. Bet dabar, kai prisimenu, ir mano sąmonė jau sujungta, aš galiu panaudoti savo galias. Nors, be abejo, būčiau galingesnė, jei anksčiau būčiau prisiminusi ir lavinusi galias visuose lygmenyse. Dabar gali būti sunkumų jas pritaikant fiziniame plane, bet nemanau, kad jie būtų itin rimti.
– Taip, matau, kad supranti mane, – Tomas tęsė savo žodines manipuliacijas. – Žinai, kad tavo padėtis beviltiška. Niekur iš čia nepaspruksi ir neišsigelbėsi.
Tada jis pažvelgė į mane, lyg bandydamas įsitikinti, ar jo žodžiai padarė man poveikį. Tada atsisuko į aplink besisukiojančius padarus ir pasakė jiems kažką man nesuprantama kalba. Vis tik aš žinojau, ką jis jiems pasakė, jis liepė jiems mane pervesti į kitą patalpą. Tuomet jie nuspaudė kažkokį mygtuką šalia mano lovos ir mane rakinusi elektros srovė dingo. Nieko nelaukę jie čiupo mane už rankų ir pradėjo kažkur vesti. Aš nesipriešinau, tačiau išeinant iš patalpos dar atsisukau į Tomą. Jis šypsojosi savimi pasitikinčio žmogaus šypsena.
Kai jau išnykome Tomui iš akių, aš pabandžiau teleportuotis, tačiau, mano nuostabai, nieko neįvyko. Tada supratau, kad laivas apsuptas energetiniu lauku, kuris manęs iš čia neišleis. Svarsčiau, ar laivas yra žemės paviršiuje, ar kosmose, ar kokioje nors kitoje planetoje. Ir kur jie mane veda? Greičiausiai, prasmės priešintis net nėra, nes vis tiek iš čia nepasprukčiau. O gal jie kaip tik siekia, kad aš taip manyčiau, nors iš tiesų pasprukti galėčiau? Kita vertus, jei priešinčiausi, jie man paprasčiausiai suleistų raminamųjų, tad taip tikrai nieko neišloščiau.
Galiausiai jie mane atvedė į visiškai tuščią patalpą ir čia paliko. Aplink viskas buvo absoliučiai balta ir buvo sunku suvokti patalpos kontūrus. Buvo net sunku atskirti, kur sienos, o kur lubos ar grindys. Nuo tokios nesuvokiamos erdvės net ėmė suktis galva. Staiga supratau, kad galvos svaigimas pasireiškia ne tik dėl neapibrėžtos erdvės – toje patalpoje buvo specialiai manipuliuojama gravitacija ir galva labiausiai sukosi būtent nuo to. Gravitacijos pokyčiai buvo per maži, kad aš nukrisčiau ant lubų ar sienų, tačiau pakankami, kad išderintų mano pusiausvyros aparatą. Mane ėmė pykinti ir jau nebenustovėjau ant kojų, tad atsisėdau ant žemės.
Netikėtai priešais mane atsirado juodaodis vaikinas. Jis priėjo prie manęs ir ištiesė man ranką.
– Einam, Hera, – jis švelniai pasakė.
Pakėliau į jį akis ir jau norėjau klausti, kas jis toks, bet staiga mane persmelkė nuostaba – tai buvo Jeremy. Tik ką jis čia, ir ypač dabar, veikė? Vis tik nieko neklausinėdama padaviau jam ranką ir jis man padėjo atsistoti. Tada jis mane apkabino ir nukėlė į kažkokią vietą Žemėje. Jo sugebėjimai buvo daug stipresni nei mano, todėl jam pavyko įveikti energetinį laivo skydą.
– Jeremy? – paklausiau, – čia tikrai tu?
Jis nieko neatsakė, tik nusišypsojo.
– Kaip tu čia atsidūrei? Tiksliau, kaip tu čia DABAR atsidūrei?
Jis pažvelgė į mane ir, reikšmingai patylėjęs, galiausiai tarė:
– Nieko nėra neįmanomo, kai mylimoji pavojuje. Tu ten turėjai mirti, Hera. Ateitis jau buvo nuspręsta ir nebuvo jokių kitų pasirinkimų. Aš nesutikau su tokia lemtimi ir rizikavau ateiti čia, taip pakreipdamas ateitį kita linkme. Nežinau, kas dabar bus, bet ateitis tapo nenuspėjama. O aš, tikriausiai, įstrigau čia.
– Jeremy, bet ar tu čia neegzistuoji kitu pavidalu?
– Ne, šitame fiziniame plane aš neegzistavau. Bet dabar iš ateities fizinio plano atėjau į šitą, kad tave išgelbėčiau. Dabar egzistuoju čia, bet nebeegzistuoju pas Čijo. Bet manau ji – tu – dėl to neprieštaraus, nes jei nebūčiau tavęs išgelbėjęs čia, būtum mirusi ir ten.
– Ačiū, tu taip dėl manęs rizikavai...
– Hera, gi žinai, kad kitaip negalėjau.
Puikiai jį supratau, nes dėl jo būčiau pasielgusi lygiai taip pat. Iš tiesų mes vienas be kito nė negalėtume egzistuoti, turbūt tai yra mūsų silpnybė. Bet vis tik kartu mes daug stipresni. Galbūt jo čia reikia net labiau nei pas Čijo, nes ten situacija daug geresnė.
Staiga prisiminiau Nandą ir kiek susirūpinau.
– Jeremy, su manimi, prieš man atsiduriant Tomo laive, buvo toks vaikinas, Nandas. Gal žinai, kur jis? Ar jis sveikas? Ar jo nepagrobė?
– Ne, tikrai nežinau, – atsakė jis. – Keliaudamas čia galvojau tik apie tave ir žinojau tik tai, kur tu žūsi, tad tiesiai ten ir keliavau. Apie jokį Nandą nė negirdėjau.
– Tada mes turime pažiūrėti, ar jam viskas gerai. Keliaukim į jo namus.
– Ne, Hera, – susirūpinęs tarė jis, – tai gali būti pernelyg pavojinga. Ten gali būti likę Tomo pasiuntinių.
– Jeremy, aš negaliu visko taip palikti. Aš jį į visa tai įvėliau, todėl dabar esu už jį atsakinga. Jis nėra išlavinęs jokių galių, negalėtų nuo jų apsiginti. Nori tu to ar ne, aš privalau pas jį nusikelti. Keliausi su manimi ar paliksi mane vieną?

43. Grįžimas namo

Su Nandu klaidžiojome naktinėmis gatvėmis. Ėjome kiek toliau nuo pagrindinės gatvės, nusukom kažkur kitur, bet stengiausi sekti kryptį, kad nepasimestume. Nandas jautriai reagavo į triukšmą, ypač mašinas, negana to, jos labai teršė orą, kurio jam dabar taip reikėjo. Nandas jautėsi prastai ir jam vis kilo blogos mintys, o aš kaip tik – jaučiausi labai gerai, žiūrėjau, kokie nuostabūs aplink medžiai ir stengiausi šita nuotaika užkrėsti Nandą. Stengiausi nukreipti jo mintis į teigiamus dalykus ir, atrodo, man visai gerai sekėsi. Tačiau jo kūnas jautėsi prastai ir vis atkreipdavo jo dėmesį.
Galiausiai Nandas pradėjo jaustis visai gerai, nors kūnas dar vis negalavo. Dabar jau ir Nandas jautė panašų poveikį kaip aš. Kalbėjomės apie įvykį su ligonine ir juokėmės. Bet net ir iš to buvo šiokios tokios naudos – supratome, kad ištikus rimtai bėdai, į ligoninę geriau nesikreipti ir kad pats organizmas geriau žino, ko jam reikia. Be to, mes buvome priversti pasivaikščioti, išeiti į gryną orą, o nuo to ir supratome, kad grynas oras labai svarbus gerai savijautai. Ir, svarbiausia, supratome, kad turime tik vienas kitą. Dauguma žmonių yra tik dekoracijos, zombiai. Jie elgiasi automatiškai ir nieko nesupranta bei yra nepajėgūs padėti. Kaip tokie žmonės gali dirbti gydytojais? Šita visuomenė ir jos tvarka tikrai labai skylėta, žmonės vergauja, neužsiima tuo, kas jiems tikrai prie širdies. Gydytojais turėtų būti tik žmonės iš pašaukimo, o kas dedasi dabar? Jie net nemotyvuoti padėti.
Nandui atrodė pernelyg triukšminga ir prie tos gatvės, kur ėjome dabar, tad nusukome kairiau. Pasiūliau pabūti kur nors čia, nes toliau yra kita, dar didesnė gatvė, tačiau čia pradėjo loti šunys ir Nandas nenorėjo pasilikti čia ilgiau. Pasiekėme kitą gatvę ir pamačiau, kad toliau yra takelis per mišką, tad pasiūliau nueiti ten. Su Nandu nuėjome iki to takelio, tačiau ten buvo labai tamsu ir Nandas atsisakė ten eiti. Ėjome palei gatvę, bet po to nusukome kiek toliau nuo gatvės ir ėjome ten. Galiausiai pasiekėme daugiaaukščius namus – didesnės civilizacijos požymiai.
Nandas norėjo dar pasivaikščioti kur ramu, tad pasiūliau eiti į parką. Buvome visai netoli parko, tačiau toje vietoje abu jautėmės kiek nejaukiai. O gal nejaukiai jautėsi tik Nandas, o aš nuo jo tiesiog užsikrėčiau. Nuėjome iki parko, pasukome į vieną labiau apšviestą kelią, tačiau Nandą labai erzino šviesa, tad toliau nėjome. Kiek pabuvome ir galiausiai nusprendėme eiti nusipirkti dar vandens. Ėjome takeliu link gatvės ir Nandui atrodė, kad einame amžinybę, atrodė, kad tas takelis niekada nesibaigs. Žinau tą jausmą, nes šį vakarą prieš tai jau jį jaučiau, be to, buvau jį jutusi ir anksčiau – kai valgiau magiškųjų grybų. Taip, sukučio sėklos tikrai psichodelinės, nors ir nepakeičia suvokimo taip smarkiai kaip grybai. Be to, jos turi ir daugiau pašalinių poveikių – matyt, tokia ta legalumo kaina.
Galiausiai pasiekėme parduotuvę. Man labai nesinorėjo palikti Nando, bet mums reikėjo vandens. Įėjau į parduotuvę, išsiėmiau grynųjų pinigų. Ėjau per parduotuvę ir joje šviesos atrodė be galo ryškios, viskas buvo taip balta. Galiausiai pasiekiau vandenį, bandžiau skaityti sudėtį, vandeny pilna visokių keistų ingredientų ir nežinau, ar jie geri ir turi ten būti, ar ten tiesiog kažko prikišta, kaip dažnai dabar daro. Galiausiai išsirinkau šaltinio vandenį, kurio sudėtyje nebuvo nesąmonių, o gal tiesiog nebuvo sudėties. Tada nusprendžiau paieškoti traškučių. Toje parduotuvėje jaučiausi kiek pasimetusi, labai skubėjau norėdama greičiau grįžti prie Nando, tačiau niekaip negalėjau rasti, ko man reikia. Galiausiai pamačiau riestainius ir sustojau prie jų, nusprendžiau, kad jie bus geriau nei traškučiai. Tačiau paskaičiau sudėtį ir net į paprasčiausius riestainius buvo pridėta nereikalingų cheminių nesąmonių! Vis blaškiausi po parduotuvę bandydama surasti ką nors, ką galėčiau užkąsti. Galiausiai nuėjau į sausainių skyrių ir nusipirkau man jau žinomos sudėties sausainių.
Pagaliau grįžau pas Nandą ir mes ėjome toliau. Jam jau pasidarė šalta, tad nusprendėme važiuoti autobusu namo – dabar jau turėjau grynųjų ir buvau juos išsikeitusi, tad galėjome nusipirkti bilietėlį. Nuėjome iki vienos stotelės ir pamačiau, kad nėra nė vieno mums tinkančio autobuso. Ėjom toliau, sekanti stotelė buvo tiesiai ir ten jau turėjo važiuoti tinkami autobusai, bet Nandas panoro nusukti į šoną gamtinių reikalų. Tada nuėjome iki už posūkio buvusios stotelės ir pamačiau, kad visai greitai atvažiuos mums tinkantis autobusas.
Sulaukėme autobuso ir sėkmingai į jį įlipome. Nupirkau mums bilietėlius ir atsisėdome pačiame gale. Sėdėjome, gėrėme vandenį ir stebėjome įlipančius žmones. Nandas sakė, kad gali matyti jų emocijas ir kad mato, kada jie ką nors sako nuoširdžiai, o kada vaidino. Daug kas vaidino. Važiavom ilgai, o Nandas blogai jautėsi nuo kitų žmonių buvimo. Galiausiai įlipo jaunuolių kompanija ir atsisėdo šalia mūsų. Jie triukšmingai kalbėjosi, maivėsi, kažką vaidino, tikrai labai erzino. Jaučiausi kiek įsitempusi, bet stengiausi atsipalaiduoti ir kartu nuraminti Nandą, kad jis nesugalvotų išlipti kur nors anksčiau. Norėjau tiesiog ramiai nuvažiuoti autobusu iki namų.
Galiausiai triukšmingoji grupė išlipo, o po to jau atėjo ir mūsų eilė. Išlipom ir laimingi nuėjom namo. Patyrėm įdomų nuotykį, supratome, kad šita sistema yra tikrai sugriuvusi ir net nenaudinga, pasivaikščiojome... O Nandas dar visą vakarą dalinosi įžvalgomis, kurias jam davė sukučio sėklos.
Kad ir kaip bebuvo blogai, tačiau buvo verta, kadangi šių sėklų suteikiamos įžvalgos – labai vertingos. Tik kitą kartą žinosime, kad užtenka mažesnio kiekio ir kad jokiu būdu jų nereikia nevalgyti su žemės riešutų kremu! Labiausiai tiktų, turbūt, koks apelsinas, nors su juo dar jaučiamas skonis – Nandas pirmiau bandė valgyti taip.
O dabar – metas miegoti, po tokio ilgo pasivaikščiojimo, matyt, užmigsime labai greitai...

42. Naktiniai Miglės ir Nando nuotykiai

Naujas rytas. Vakar visą dieną buvome kartu su Nandu ir kalbėjomės. Aš jam pasakojau savo prisiminimus, o jis man papasakojo kai ką ir iš savo gyvenimo. Pasirodo, jis žino daugiau nei maniau – jis net susidūręs su magiškaisiais grybais. Jis papasakojo man, kaip patyrė susijungimą su žeme per vieną tokių magiškų kelionių. Mano pačios patyrimas su šiais grybais nenusakomas žodžiais. Su jais jaučiausi esanti namie, jaučiau ryšį su gamta, jaučiau, kad medžiai tikrai yra gyvi, viskas atrodė taip įdomu ir jaučiausi kaip pasakoje. Tai turbūt pats nuostabiausias įvykis mano gyvenime, linkėčiau tai patirti kiekvienam.
Šiandien su Nandu nusprendėme išbandyti kitą psichodeliką – sukučių sėklas. Keista, tačiau jos, atvirkščiai nei magiškieji grybai, nėra uždraustos. Tiesa, paradoksalu tai, kad uždraustieji grybai auga net ir čia, Lietuvoje. Kaip galima uždrausti tai, ką natūraliai duoda gamta? Be abejonių, dėl visko kalta žmonių grupė, uždirbanti iš to, kad žmonės yra akli, bei uždirbanti iš alkoholio, kuris dar labiau apakina. O štai magiškieji grybai priverčia praregėti, todėl jie ir draudžiami. O kaip gi su sėklomis? Ar jos neleidžia praregėti? Negi jie tiesiog praleido jas pro akis ir pamiršo uždrausti? O gal tam, kad jos dar neuždraustos, yra kitų priežasčių? Pabandysime sužinoti šiandien.
168 sukučių sėklos... 6 gramai. Nandas valgys 7 gramus – 196 sėklas. Nieko nevalgiau kelias valandas prieš tai, tik užkandau banano. Nandas užvalgė marinuotų agurkėlių, nors ir siūliau jam to nedaryti. Geriausia – tuščias skrandis, bent jau taip sakoma. Sėklas susmulkiname ir... hm... su kuo geriau jas valgyti? Skonis ne itin malonus, reikėtų padaryti kažką, kad jo nesijaustų. Jau žinau, pabandysiu valgyti jas su riešutiniu kremu, užteptu ant batono. Traškus žemės riešutų kremas... Tiesą sakant, nelabai jo mėgstu ir jis labai stringa gerklėje, bet gal bent sėklų skonio nesijaus. Hm... visai skanu. Bet norisi kuo nors užsigerti... labiausiai tiks citrinų sultys!
Suvalgiau visas sėklas, užbarsčiusi jas ant dviejų batono riekių su riešutų kremu. Nandas pasekė mano pavyzdžiu. Dabar lauksime poveikio. Jau jaučiu tarsi spaudimo jausmą galvoje ir lyg galvą badytų adatėlėmis... Bet gal tai tik placebo.
Pradėjo pykinti. Praėjo pusvalandis nuo sėklų suvalgymo. Tikrai labai pykina... Nubėgau į tualetą. Beveik nieko nebuvo, tačiau jaučiuosi daug geriau. Dabar jaučiuosi netgi laiminga.
Praėjo dar valanda ir vėl pykina, keista. Neturėtų pykinti daugiau nei vieną kartą, bent taip maniau. Kažkas ne taip. Ir Nandui labai blogai – jį labai pykina, o po vėmimo nepasijaučia geriau. Be to, jis tikrai gailisi, kad valgė sėklas su riešutų kremu – nuo jo tik blogiau. Aš vėl vėmiau ir iš karto pasijutau geriau. Ir vyzdžiai jau išsiplėtę, kaip ir turi būti. Nandas skundžiasi, kad jam svaigsta galva. Jam poveikis tikrai nepatinka. O aš dabar jaučiuosi visai gerai, tačiau nerimauju dėl Nando. Pradėjom kalbėti apie greitosios kvietimą, tačiau dar delsiam.
Praėjo valanda. Nandui dar vis taip pat blogai. Aš jaučiausi visai gerai, bet dabar vėl pradėjo darytis bloga. Nandui taip pat silpna, jį dusina. Pasiskaičiau, kad apsinuodijus cianidu gali būti panašūs požymiai, o tose sėklose turėtų būti cianido. Nebegalima daugiau delsti, turiu skambinti greitajai. Renku 112. Mane galiausiai sujungia su greitąja. Nusprendžiu sakyti tiesą, kad mums galėtų efektyviausiai padėti – pasakau, kad draugas apsinuodijo sukučio sėklomis. Tiesa, moteris kitame telefono gale pasakė, kad pirmą kartą girdi tokį dalyką ir dar klausinėjo manęs, kas čia per daiktas, bet galiausiai paklausė adreso ir pasakė, kad atvažiuos.
Abu su Nandu susiruošėme važiuoti į ligoninę. Iškart atrakinau duris, jei kartais nė vienas nesugebėtume iki jų nueiti, nes jau darėsi silpna ir man. Greitoji vis neatvažiuoja, Nandas nekantrauja ir siūlo važiuoti patiems. Bet greitoji jau iškviesta, tad reikia palaukti – o su jais iki ligoninės nuvažiuosim tikrai greičiau nei autobusu. Galiausiai išgirdau, kaip į kiemą įvažiavo mašina ir pažiūrėjusi pro langą pamačiau, jog tai greitoji. Kažkoks kaimynas atėjo prie jų mašinos ir kažką kalbėjosi... Po galais, mes gal mirštam, greičiau! Jaučiuosi vis prasčiau...
Galiausiai skambutis į duris, pagaliau. Atidariau duris ir į namus įėjo du vyrai ir viena moteris. Jie iškart paklausė, kas ten per sėklos. Parodžiau jiems pakelį. Jie apžiūrinėjo pakeli ir paklausė, kokia jų sudėtis. Nandas pasakė, kad čia tiesiog sukučių sėklos, daugiau nieko. Bet jie vis tiek norėjo tų sėklų sudėties. Nesu mačiusi, kad kur nors ant sėklų pakelių rašytų sudėtį, tad gydytojų klausimas pasirodė tikrai keistas. Kad nesukeltume įtarimo, su Nandu susitarėme, kad sakysime, jog draugas mums rekomendavo tas sėklas kaip alternatyvą alkoholiui, kurio poveikis neva panašus. Na, galiausiai gydytojai mums pasakė važiuoti į ligoninę, liepė pasirašyti, net neskaičiau ir nežiūrėjau kur – per prastai jaučiuosi. Nandas jau atrodė kiek geriau.
Įsėdome į greitosios mašiną ir pradėjome važiuoti. Pagaliau, dabar būsime išgelbėti, mumis pasirūpins. Važiuojam... Aš giliai kvėpuoju, trūksta oro, jaučiu, kaip plaka mano širdis, turbūt permušinėja. Nandas, atrodo, jaučiasi kiek geriau. Jis pasakė gydytojai, kad man reikia pagalbos. Gydytoja pasiūlė deguonies kaukę, tačiau pasakė, kad nuo jos gali labiau pykinti, tad aš jos atsisakiau. Važiuojam ir greitosios mašina labai krato. Atrodo, kad važiuojam labai ilgai, stojam prie kiekvieno šviesoforo, o mane vis labiau pykina. Norėjau paprašyti kokio kibiro, bet gydytoja buvo nusisukusi ir nelabai į mus kreipė dėmesį, tad galiausiai privėmiau tiesiog ant grindų. Tada gydytoja pagaliau davė kibirą. Labai pykino, gerklėje jaučiau riešutų sviesto gumulą – tikrai padarėm klaidą valgydami sėklas su riešutų sviestu, jis viską suklijuoja. Bet galiausiai pasijutau geriau ir jaučiausi jau visai žvali. Pasidarė linksma, su Nandu juokėmės, net nežinodami iš ko, bet bent jau žinodami, nuo ko. Taip, sėklų poveikis. Mes vis važiavom ir važiavom... Iš vieno miesto galo į visai kitą miesto galą, stodami prie kiekvieno šviesoforo. Nandui vėl pradėjo darytis blogiau... Ir beveik baigėsi mūsų pasiimtas vanduo, o greitojoj vandens nė nepasiūlė.
Galiausiai atvažiavome, išlipome iš mašinos. Įėjome pro duris ir tada mums pasakė eiti tiesiai ir sukti į dešinę už vyro. Na, problema, kad vyrų buvo du ir jie nestovėjo vietoje, tad greitai pasimetėm. Ėjom tiesiai ir kai praėjom vyrus, vienas gydytojas mums parodė sukti į kairę. Pasukom, o ten sėdėjo dar žmonių, supratom, kad tai laukiamasis. Nandą pradėjo pykinti, tad jis nuėjo į tualetą. Aš laukiau ir nerimavau, ar jam viskas gerai. Tada jis pasikvietė mane, kad būčiau kartu su juo, taip jis jautėsi geriau. Mes vis laukėm... Tada Nandas pasakė, kad nori išeiti į lauką, gryno oro. Prisipylėm vandens ir nuėjom laukan. Ten jis pasijuto kiek geriau, bet jį vis tiek pykino.
Stovėjom prie ligoninės durų, Nandas jautėsi labai prastai, prašė pakviesti pagalbos, bet aš bijojau jį palikti. Vis tik nuėjau ir paprašiau gydytojų pagalbos. Vienas gydytojas pasakė: „Nereikia prisivalgyt nesąmonių“. Kitas pasakė atvesti Nandą, kad galėtų jį apžiūrėti. Grįžau pas Nandą. Kai jis pasijuto kiek geriau, kartu grįžome į ligoninę. Nuėjome prie gydytojų kabineto ir paprašiau, kad padėtų. Gydytojai pasakė laukti laukiamajame. Nandas sakė, kad jam reikia gryno oro, o viduje jo nėra, bet gydytojai ginčijosi, kad oro čia yra. Nuėjome į laukiamąjį, kuriame žmonių buvo jau dar daugiau. Atidariau langą. Žmonės pradėjo į mus žiūrėti ir girdėjau:
– Ar neperpūs?..
– Jam bloga...
Tačiau Nandui oro neužteko ir jis panoro vėl eiti laukan. Aš ėjau paskui jį. Ligoninėje buvome jau gal pusvalandį, bet jokios pagalbos dar nesulaukėme. Nandas daug geriau jautėsi būdamas lauke. Jis pasiūlė mums geriau iš čia išeiti. Nuėjau į ligoninę, pripyliau vandens ir tada mes išėjome. Esame kitame miesto gale nuo savo namų, vakaras. Nandas sakė, kad su manimi jaučiasi geriau. Supratome, kad ligoninėje mums nepadės, kad ten į mus žiūri kaip į kokius padugnes, net nevertus pagalbos. Vertė mus laukti uždarytoje patalpoje, kurioje Nandui buvo tik blogiau. Nandas pasakė supratęs, kad iš tiesų išsigydymui reikia tik vandens ir gryno oro – nieko daugiau.
Taigi, mes dviese, kitame miesto gale, be grynųjų kišenėje... Nandas jaučiasi prastai, aš jaučiuosi kiek beviltiškai ir nusivylusi, nes maniau, kad greitoji pagalba yra tam, kad padėtų, bet pasirodo, kad ji nei greita, nes vežė mus į ligoninę visiškai neskubėdami, nors galėjo įsijungti švyturėlius, ir nei ji gali vadintis pagalba, nes mums nepadėjo. Na, bet aš jau jaučiuosi visai gerai, jaučiu sėklų poveikį. Viskas atrodo daug gražiau. Abu su Nandu iš viso šito galime tik ironiškai pasijuokti... Na, bet dar laukia ilga kelionė namo...

41. Kelios kovojančios pusės

Vaikščiojome su Nandu parke, kai staiga lyg iš niekur išdygo Tomas. Jis išsitraukė kažką iš kišenės ir pamačiau, kad tai ginklas. Jis nieko nelaukdamas šovė iš ginklo, o aš instinktyviai sukūriau energetinį skydą ir kulka, į jį atsimušusi, nukrito ant žemės. Tomas šovė dar kelis kartus, bet pamatęs, kad nieko nebus, pašoko ir išnyko. Nandas stovėjo apstulbęs ir žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu. Supratau, kad teks jam daug ką paaiškinti.
– Kas čia buvo? – paklausė jis. – Kas jis toks? Kaip..?
– Nusiramink. Aš turiu tau kai ką papasakoti, – pasakiau jam lėtu ir ramiu balsu.
Mes nuėjome kiek atokiau ir atsisėdome ant suoliuko.
– Tai buvo Tomas, – pradėjau. – Mes su juo esame seni priešai... Ech... nežinau, kaip čia viską papasakoti... Tai, kas įvyko... aš sukūriau energetinį skydą, kuris mus apsaugojo nuo kulkų. Tomas turbūt galvojo, kad aš dar nieko nežinau ir neprisimenu, bet jis klydo. Kitaip nebūtų bandęs manęs nužudyti taip paprastai.
– Ko neprisimeni? – paklausė Nandas.
– Savo kitų gyvenimų.
– Nesąmonės, nėra jokių kitų gyvenimų.
– Yra, Nandai. Tiesiog tu įtikintas, tave įtikino šita materialistinė visuomenė. Na, tie gyvenimai nėra tokie, kaip kad bando apibūdinti induizmas, budizmas ir panašios religijos. Nėra tokio dalyko kaip reinkarnacija. Tie gyvenimai vyksta visi vienu metu. Vienas jų vyksta, kai esame šios būsenos, kiti – kai esame pakitusios sąmonės būsenos, dar kiti – kai sapnuojame. Bet iš esmės visi tie gyvenimai yra vienas bendras gyvenimas. Aš nebuvau visko susiejusi į vieną visumą ir buvau daug ką pamiršusi, bet vakar vakare tai prisiminiau. Tuo metu tu jau miegojai, o aš prausiausi duše. Staiga duše atsirado du žmonės, kurie norėjo mane pagrobti, tačiau tarpusavyje jie buvo priešai ir pradėjo vienas prieš kitą kovoti. Tada aš viską ir prisiminiau. Juos uždariau energetiniame skyde, bet jie kažkaip vėliau iš ten paspruko.
– Palauk, – įsiterpė Nandas. – Tu nori pasakyti, kad vakar mano duše buvo kažkokie du žmonės ir jie tave bandė pagrobti? Kas per nesąmonės?
– Kaip viskas sunku! Nandai, gi pats matei, kaip Tomas atsirado lyg iš niekur, tad dabar turėtum suprasti, kad tai įmanoma. Tie žmonės duše taip pat atsirado lyg iš niekur.
– Man sunku viską suvokti.
– Suprantu. Gal šiam kartui jau užteks.
– Ne, aš noriu, kad papasakotum viską.
– Na, visko gal būtų per daug, be to, visko papasakoti net neįmanoma. Žodžiu, galiu pasakyti, kad Žemėje yra daugybė kovojančių pusių. Viena iš tų pusių esu aš. Kita yra Vytenis, vienas iš tų žmonių, buvusių duše. Dar viena pusė – Tomas, Nara, kuri taip pat buvo duše, ir Zetas, su visa ateivių gvardija. Ir dar yra gana reikšminga pusė... tai žmonės, kurie šiuo metu yra užvaldę didžiąją dalį Žemės ir visus pavertę vergais.
– Iliuminačiai? – paklausė jis.
– Na... Kažkas panašaus. Iš esmės žmonės yra vergai, bet patys to nesupranta, kadangi gyvena laisvės iliuzijoje. Jie turi pasirinkimą tarp kelių alternatyvų ir laiko tai laisve, bet iš tiesų tos alternatyvos vienodos. Ar gyventi Klaipėdoje, Vilniuje, ar Londone? Koks skirtumas? Skirtumas tik įsivaizduojamų pinigų apyvartoje ir prikvėpuojamų dujų kiekyje. Koks skirtumas, pirksi chemikalais apnuodytus bananus, ar chemikalais apnuodytus apelsinus? O žmonės dirba, vergauja dėl to, kad galėtų nusipirkt vieną ar kitą dalyką, kuris šiaip ar taip jiems pakenks. Anksčiau vergovė buvo akivaizdi – žmonės vergavo tam, kad išgyventų, kad gautų maisto. Dabar irgi vergauja tam, kad išgyventų, bet gali rinktis, ar pirkti maisto, ar naują kompiuterį. Net jei žmogus bando išsivaduoti iš tos vergovės ir gyventi iš savo paties užauginto maisto, naudotis savo paties energija, jam vis tiek užkraunami visokie mokesčiai, jis nepaleidžiamas nuo sistemos. Negana to, dar ir trukdoma naudoti savo energijos šaltinius, kad tik būtų priklausomas nuo valstybės.
– Aš visa tai žinau, – pasakė Nandas. – Bet daug žmonių gyvena vergovėj ir to nesupranta. O ką daro tos kitos pusės?
– Kitos pusės... Tomas, Nara ir Zetas vadovauja Tarpplanetinei Pilkųjų Konfederacijai (TPK). Jie siekia okupuoti Žemę. Taip pat jie bendrauja ir derasi su Žemės „valdovais“, gal paprastumo dėlei vadinsiu juos iliuminačiais, nors man toks pavadinimas ir nelabai patinka, kadangi jis pernelyg apipintas visokiomis istorijomis, kurių dalis gali būti ir melas. O Vytenis yra magas, galingos magų grupės narys. Jis nėra koks nors jų vadovas, jie neturi vadovo, jie visi lygūs. Tačiau su magija jis buvo prisižaidęs, jis mane sekė ir matė mano gyvenimus ir nuo to jam rimtai pačiuožė stogas, jis pradėjo manyti, kad jis yra aš, dėl to jį uždarė į psichiatrinę ligoninę. Na, jo šiaip nebūtų uždarę, čia iliuminačių darbas, jie taip tiesiog pašalino vieną kliūtį iš kelio.
– O kokia yra tavo pusė? Ką darai tu?
– Aš siekiu išlaisvinti žmones iš vergijos. Tiek iš fizinės, tiek iš proto ir sielos vergijos. Aš taip pat veikiu ne viena. Yra toks R., bet šiame gyvenime aš jo dar nesutikau. Vytenis kartą mėgino mane apgauti panaudodamas magiją ir sukurdamas švytintį kamuolį, jis bandė pavaizduoti R. Bet tai buvo melas. Kitame gyvenime aš esu Hera, o R. – mano mylimasis. Tai visai kitoks pasaulis. Dar kitame gyvenime esu Čijo, o R. yra Jeremy, o visa tai vyksta šioje Žemėje, tik kiek vėliau. Bet turėsiu jį sutikti ir čia. Yra ir daugiau mano draugų ir visi mes siekiame to paties – atskleisti tiesą ir pasiekti teisingumo.
– Viskas, ką pasakoji, atrodo taip neįtikėtina, – pasakė Nandas. – Man sunku visu tuo patikėti.
– Žinau... Jei nieko neprisiminčiau, man taip pat būtų sunku visu tuo patikėti. Įsivaizduok, kaip sunku bus viską suprasti kitiems žmonėms, kurie dar labiau „miega“ negu tu...

40. Nauja diena

Nauja diena. Keista, kad per vieną vakarą visas gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis. Pirmą kartą gyvenime mane lydi aiškumas. Pirmą kartą tikrai žinau, ką turiu daryti, kokie mano tikslai.
Visi mano gyvenimai buvo nukreipti į pažinimo siekimą ir tiesos skleidimą. Dabartinis gyvenimas – ne išimtis. Ir laikai ne kitokie nei anksčiau. Kadaise tiesą skleidžiau bažnyčios apakintoje visuomenėje, o dabar ją akina valdžia ir žiniasklaida. Visada atsiranda žmonių, kuriems tiesa nėra paranki, ir jie skleidžia propagandą.
Pavyzdžiui, įstatymai. Žmonės paklūsta net absurdiškiausiems įstatymams, nes mano, kad kitaip bus nubausti. Valdžia pudrina smegenis, kad įstatymai yra tik visuomenės labui. Nesąmonė. Įstatymai naudingi tik tiems, kas juos užsako. Be to, žmonės mano, kad turi paklusti įstatymams. Bet taip nėra. Žmonės bijo. Jie jaučiasi bejėgiai. Jie nesuvokia, kad susivieniję jie nugalėtų bet kokią valdžią. Žinoma, valdžios pusėje ginklai, kariuomenė. Tačiau kariai – taip pat žmonės. Tačiau kariai dažniausiai būna dresiruoti aklai paklusti. Mano misija – atverti žmonėms akis. Parodyti, kad jie turi galią. Mano tikslas – sugriauti žalingą egoistišką sistemą. Ir aš savo tikslo pasieksiu, nesvarbu, šiame ar kitame gyvenime.
Valdžia nuo žmonių slepia svarbią informaciją ir, naudodamasi institucijomis bei žiniasklaida, skleidžia propagandą. Pavyzdžiui, nuo pat mažens mokyklose vaikai mokomi, kad kanapė – narkotikas, kad tai blogis. Psichodeliniai grybai – taip pat blogis. Mokytojai kaip išmuštruoti pyškina propagandą, plauna vaikams smegenis. O juk kanapė – panacėja! Tai ir vaistas nuo visų ligų, ir būdas išvengti gamtos katastrofų. Kanapė gydo vėžį, mažina kai kurių ligų sukeliamą skausmą ir šleikštulį, gydo nemigą, depresiją. Bet farmacijos pramonė neleis, kad šita informacija paplistų. Kanapė – nuostabus pluoštas rūbų gamybai. Taip pat iš jos gali būti gaminamas popierius. O jie dar vis kerta miškus! Kanapės popierius net geresnis. Be to, iš kanapės gali būti gaminamas kuras. Bet naftos magnatai nenoriai įsileidžia alternatyvas. Psichodeliniai grybai padeda pažinti pasaulį, atveria sąmonę, padeda pajusti ryšį su gamta. O šiuolaikiniams žmonėms tikrai trūksta tikro ryšio su gamta! Jeigu tik jie pabandytų grybų... jie suprastų, kad gamta yra gyva. Kad kiekvienas augalėlis ir vabalėlis yra tiek pat gyvas, kiek ir žmogus. Bet valdžiai nenaudinga, kad žmogus tai patirtų. Kas gi tada norėtų dirbti beprasmius, nenaudingus darbus ir uždirbinėti valdžiai pinigus? Be to, kanapei ir grybams iškilti neleistų ir alkoholio bei nikotino pramonė. O alkoholis ir nikotinas taip siaubingai žaloja smegenis ir aptemdo žmonėms protą! Mano užduotis su visu tuo kovoti, kadangi absurdas drausti natūraliai augančius augalus ir grybus ir vadinti juos narkotikais.
– Labas rytas, Migle, – mano mintis nutraukė Nandas.
– Labas rytas. Kaip išsimiegojai?
– Labai gerai, net keista. Gal reikės dažniau miegoti ant sofos.
Mintyse nusijuokiau. Iš tiesų jis gerai miegojo dėl energetinio skydo, kuris dar veikia raminančiai ir atpalaiduojančiai.
Energijų valdymas – dar vienas dalykas, kurio žmonės nežino. Tai labai galinga priemonė, tačiau dauguma žmonių yra įtikinti, kad tokie dalykai neegzistuoja. Na, bet turint omeny, kad šiuo metu dauguma yra tik paklusnios ir bukos valdžios avelės, tai geriau jiems to ir nežinoti. Pirmas žingsnis – atverti žmonių sąmonę. Tam puikiai pasitarnaus psichodeliniai grybai. Bet iki tol dar teks nueiti ilgą kelią.
– Esu tau labai dėkinga, kad priėmei mane, – pasakiau.
– Na, tu juk neturėjai kur pasilikti – turėjau tau padėti.
– Tu geras žmogus.
– Aš ir siekiu būti geru žmogumi, – jis pasakė.
– Tuomet tai reiškia, kad mes turime bendrą tikslą, – nusišypsojau.
Man taip norėjosi Nandui viską papasakoti, bet kartu jaučiau, kad gal dar ne laikas. Jis gali nesuprasti, palaikyti mane išprotėjusia. Juk tai, ką aš patyriau, yra labai reta. Kas gi patikėtų, kad vakar vakare jų namuose buvo atsiteleportavę nepažįstami žmonės, kurių vienas – apskritai ne žemietis? Kas patikėtų, kad jie tarpusavyje kovojo švaistydami vienas į kitą energinius pliūpsnius? Turiu palaukti, labiau pažinti Nandą ir po truputį jam pasakyti tiesą. Galbūt jis bus pirmasis, kuriam atversiu akis.

39. Kova

– Nandai, ar čia tu? – paklausiau kreipdamasi į šešėlį už dušo sienelės.
Tačiau jis nieko neatsakė. Nežinojau, ar geriau laukti nežinia ko lindint duše, ar praverti dureles ir pažiūrėti, kas ten slampinėja. Juk stoviu čia visiškai nuoga.
Tačiau nespėjus man atrasti sprendimo, šešėlis nusprendė už mane – jis priartėjo ir atidarė dušo dureles... ir ten išvydau... merginą! Mergina juodais, trumpais plaukais ir ryškiai žaliomis akimis.
– Turėsi eiti su manimi, – pasakė ji, man net nespėjus prasižioti.
– Ką? Kas tu?
– Klausimai po to. Apsirenk. Ar nuoga eisi?
– Aš niekur neisiu! Kaip tu čia atsidūrei?.. Nandai! Padėk!
– Necypauk. Tavo gelbėtojas dabar saldžiai snaudžia.
Tuomet lyg iš niekur už merginos nugaros išdygo Vytenis.
– Palik ją ramybėje, – pasakė jis. – Ji mano.
Mergina atsisuko į jį ir iš jos akių pasileido žaibai. Bet Vytenis mikliai atstatė rankas ir žaibai atsitrenkė tarsi į nematomą skydą, nepasiekę savo tikslo. Tada iš Vytenio delnų pradėjo sklisti šviesa merginos pusėn, tačiau ji mikliai atsistojo į kovinę padėtį ir su ranka atmušė tą šviesą. Jie pradėjo štai taip švaistytis vienas į kitą žaibais, šviesa, vėjo gūsiais ir panašiai. Pirmą kartą matau tokius dalykus, tačiau manęs jau niekas nebestebina.
Nusprendžiau pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir kaip nors išsmukti iš vonios, pabėgti pas Nandą ir jį pažadinti. Išlipau iš dušo kabinos ir pasigriebiau rankšluostį. Apsivyniojau juo ir pamažu slinkau palei sieną durų link. Jiedu taip įsijautę į kovą, jog, regis, manęs nė nepastebi.
Jau siekiau durų rankenos, kai netikėtai pajutau diegiantį skausmą nugaroje. Man aptemo akyse ir pasidarė silpna, tad buvau priversta atsisėsti ant žemės. Netrukus atsigavau ir pamačiau, kad jie lyg niekur nieko kaunasi toliau. Manęs nė nepastebėjo. Turbūt pataikė į mane netyčia.
Atsistojau... ir tada staiga, lyg nušvitimas, man atėjo prisiminimai. Prisiminiau viską. Prisiminiau savo praeitus gyvenimus ir šio gyvenimo planus. Galiausiai, prisiminiau ir tai, kad pati moku ne ką prasčiau negu jiedu. Taip keista, kad tiek laiko gyvenau apie tai nieko nenutuokdama.
Pažiūrėjau į savo delnus. Na, tikiuosi, jūs manęs neapvilsite, nors tiek laiko nenaudoti. Sukaupiau energiją ir nukreipiau į Vytenį ir merginą. Tuomet sudariau aplink juos energetinį narvą, kad negalėtų iš jo niekur pasprukti ir padaryti man žalos. Tada jie nustojo kautis ir pagaliau atkreipė dėmesį į mane. Bandė prieiti prie manęs, bet iškart atsitrenkė į narvo sieneles ir buvo nuelektrinti. Kur du pešasi, ten laimi trečias.
Palikau juos duše ir nuėjau pas Nandą. Jis jau miega. Galbūt man nereikėtų jo žadinti? Vis tiek kaži ar jis čia galės kuo nors padėti. Be to, po to gali kilti daugybė klausimų. Greičiausiai jis nieko panašaus dar nėra matęs. Bet ką man daryti su anais dviem?
Galbūt pirmiausia nusiteleportuosiu pasiimti savo daiktų. Dabar galiu saugiai juos susirinkti. Energetinis narvas neišleidžia jame esančiųjų netgi teleportacijos būdu, tad man nėra ko nerimauti. O vėliau galbūt kaip nors suderinsiu jų paleidimą su sąlyga, kad jie manęs nelies ir nebandys manęs pavergti savo pusėn. Dabar viską atsimenu, tad jie manęs nebegalės niekaip apgauti. Žinau, kad kiekvienas yra savoje pusėje.
Pirmiausia atsiteleportavau į Vytenio butą. Mano daiktai praktiškai nepaliesti, dar maišuose, tad greitai viską susirinkau ir grįžau į Nando namus. Tada dar nusiteleportavau į savo buvusius namus. O gal man reikėtų čia ir likti? Bet ne, čia nesaugu... Man reikia pasidaryti savo būstinę. Susirinkau kelias svarbias smulkmenas ir netrukus vėl grįžau pas Nandą. Jis dar vis ramiai miega.
Tuomet apsidengiau apsauginiu energijos sluoksniu ir pasiruošiau eiti į dušą derinti reikalų. Atėjau į dušą... o ten tuščia. Nebėra ir mano energetinio narvo. Kaip jie pabėgo? Juk neįmanoma jo suardyti iš vidaus... Tikrai neįmanoma... Gal kažkas jam padėjo iš išorės? Bet kaip? Tai turėjo būti tikras energetikos meistras, kokio aš tikrai negaliu pažinoti. Mano žiniomis, beveik niekas neturi tokių galių.
Na, bet tiek to. Svarbiausia, kad jų nebėra ir man nė nereikėjo nieko derinti. Galbūt jie ir negrįš, nes turėjo suprasti, kad viską atsiminiau. Ir tai tik Naros (toks tos merginos vardas) netyčinio žaibo dėka.
Grįžau trumpam prie Nando ir nusprendžiau saugumo dėlei jį taip pat apjuosti apsauginiu energetiniu skydu. Jis jo nė nepajus, o kiti negalės į jį pasikėsinti. Turiu kažkaip atsidėkoti savo išgelbėtojui.
Grįžau į dušą ir baigiau savo prausimosi ritualą. Dabar jaučiuosi švari. Galiu ramiai eiti miegoti. Pasiėmiau visus savo daiktus ir nuėjau į miegamąjį. Padėjau maišus netoli lovos, atrėmiau į sieną. O tuomet ramiai atsiguliau į lovą.
Rytoj – nauja diena. Reikės pradėti vykdyti savo planus... na, ir dar galbūt artimiau susipažinti su Nandu.

38. Paslaptingasis gelbėtojas

– Paleisk merginą! – pasigirdo balsas iš už nugaros.
– Nesikišk, – jam atsakė pagrobėjas.
Aš muisčiausi ir mėginau pabėgti, tačiau vyriškis mane labai tvirtai laikė. Tuomet kitas vyras jį užpuolė ir jis buvo priverstas paleisti mane ir gintis. Kai tik jis atlaisvino rankas, aš puoliau bėgti. Pabėgau už šalimais esančio namo kampo ir sustojau. Norėjau pasižiūrėti, kas gi tas paslaptingasis išgelbėtojas. Stebėjau, kaip mušasi du vyrai, tačiau nebuvau tikra, kuris yra kuris. Tada galiausiai vienas jų įšoko į mašiną ir staigiai nulėkė tolyn. Kitas vyras liko stovėti aikštelėje. Supratau, kad tai ir yra mano gelbėtojas. Jis atsisuko į mano pusę. Protas sakė, kad ir juo neturėčiau pasitikėti, nes pastaruoju metu visi mane tik ir medžioja, tačiau širdis sakė, kad jis nėra pavojingas.
Vaikinas pradėjo eiti link manęs. Tuomet aš išlindau iš namo kampo ir sušukau:
– Ačiū!
Jis nusišypsojo ir atsakė:
– Negalėjau leisti pagrobti tokios gražios merginos.
Aš nusišypsojau.
– Ar pažįsti pagrobėją? – paklausė jis vis eidamas manęs link.
– Ne, – atsakiau.
Galiausiai jis priėjo prie manęs.
– Kaip jautiesi? Ar jis tau nieko nepadarė?
– Ne, viskas gerai.
– Tiesa, neprisistačiau. Aš vardu Nandas.
– Aš Miglė, – nusišypsojau.
Tik dabar į jį geriau įsižiūrėjau. Nandas – visai gražus vaikinas, geromis akimis. Tamsiai rudais, šiek tiek paaugintais plaukais ir rudomis kerinčiomis akimis.
– Gal norėtum pasivaikščioti po parką, Migle?
Nusišypsojau ir pasakiau, kad norėčiau. Tada mes kartu nuėjome atgal į parką. Vaikščiojom ir kalbėjomės. Kalbos liejosi labai laisvai, iš karto radome bendrų interesų. Su juo jaučiausi labai atsipalaidavusi. Tada kažkaip prasitariau, kad neturiu kur apsistoti ir Nandas pakvietė pasilikti pas jį. Kiek sudvejojau, bet neturėjau, kur dėtis, nebent grįžti namo arba pas Vytenį, bet to nenorėjau, tad sutikau. Tikiuosi, ten manęs nesuras.
Mes atėjome iki jo namų. Tada supratau, kad neturiu jokių savo daiktų, nei pinigų – viskas liko pas Vytenį. Na, bet gal kaip nors...
– Galėsi miegoti mano lovoje, o man tiks ir sofa, – pasakė jis.
– Tai visai nebūtina, galiu ir aš miegoti ant sofos, – atsakiau. – Nenoriu sukelti nepatogumų.
– Viskas gerai, nesukelsi, – jis nusišypsojo. – Tu turbūt išalkusi? Padarysiu ką nors vakarienei.
Po jo žodžių man sugurgė skrandis ir prisiminiau, kad visą dieną nieko nevalgiau.
Nuėjom į virtuvė ir ten susitepėm ir išsikepėm karštų sumuštinių. Dar vis kalbėjomės įvairiomis temomis, dalinomės patirtimi.
Tada pavalgėm ir Nandas nuėjo į dušą. Jam grįžus, ėjau aš. O Nandas nuėjo į svetainę ir jau atsigulė ant sofos.
Prausiausi duše ir jaučiau kaip vanduo atgaivina mano kūną ir sielą. Jaučiausi vis labiau atsipalaidavusi. Užsimerkusi mėgavausi per kūną tekančiu vandeniu. Po to atsimerkiau norėdama pasiimti muilą, bet per dušo dureles išvydau šmėkštelint kažkokį šešėlį. Per kūną perėjo šiurpas ir aš sustingau iš baimės.

37. Pasitraukimas

– Tu esi čia tam, kad išgelbėtum Žemę ir žmoniją, – greitai išbėrė žodžius Vytenis.
Kiek nustebino, bet... hmm... dabar jau suprantu, ką turėjo omeny Tomas, sakydamas, kad aš čia esu dėl aukštesnių tikslų. Bet Tomas pats sakė, kad turi mane apsaugoti. Kodėl visi taip ir taikosi mane saugoti? Be to, kodėl aš turėčiau norėti gelbėti žmoniją? Tegu dega visi pragare... ar kur tik nori.
– Tomas yra vienos ateivių rasės generolas, – toliau tęsė Vytenis. – Jis Žemėje jau atliko viską, ką buvo suplanavęs. Jis norėjo tave padaryti savo sąjungininke, bet pamatė, kad tai nepavyks. Todėl jis bandė panaikinti tave ir jam beveik pavyko, tačiau greičiausiai jis žino, kad tu gyva. Bet dabar jis nežinos, kur tu esi. Žemėje yra daugiau žmonių su panašia misija kaip tavo, tačiau tavo užduotis kiek kitokia. Tu turi visus tuos žmones suburti ir jiems vadovauti. Tu esi paskirta būti Žemės generole.
– Ir kaip aš turėčiau tai padaryti?
– Tai jau kitas klausimas, apie tai vėliau.
– O kas jeigu aš nesutiksiu?
Vytenis, atrodo, apstulbo nuo tokio mano klausimo.
– Tu negali nesutikti, – kiek isterišku balsu išrėžė jis. – Tokia tavo misija.
– O kaip laisva valia?
– Apie kokią dar laisvą valią kalbi, kai buvai prikelta iš mirusiųjų? Tavo gyvenimas tau nebepriklauso.
– Man neįdomu. Niekas neprivers manęs daryti to, ko aš nenoriu.
Panašu, kad Vytenis galiausiai prarado kantrybę.
– Gerai, mums būtinai reikės R. pagalbos, nes su tavimi nieko nebus, – nusivylęs pasakė jis. – Bet privalai saugotis, aš tavęs neišleisiu iš akiračio. Be to, turėsi maskuotis. Tau reikia pasikeisti išvaizdą. Tavęs niekas neturi atpažinti. Aš viskuo pasirūpinsiu.
– Atleisk, kad tave nuvilsiu, bet manęs tai nedomina. Supratau, kad gal ne be reikalo buvau atgaivinta. Dabar turiu džiaugtis gyvenimu, o ne kovoti su vėjo malūnais. Ir aš išeinu. Jokių maskuočių. Gyvensiu savo gyvenimą. Sudie.
Ir aš pasukau durų link. Jis bandė mane sustabdyti, bet galiausiai paleido. Suprato, kad šiaip ar taip prieš mano valią manęs nieko daryti neprivers. Iš manęs jam – jokios naudos.
Išėjau laukan. Oras tiesiog pasakiškas. Žolė bepradedanti žaliuoti ir medžiai jau po truputį mezga savo pumpurus. Danguje keli rausvi debesėliai. Vakaras.
Pirmiausia ėjau palei gatvę, bet nutariau įsukti į parką. Noriu ramybės. Pro šalį praeina vienas kitas žmogus. Gražiai čiulba paukščiai. Gal čia visai gražu.
Ėjau ir mąsčiau apie tai, ką man sakė Vytenis. Kovos su ateiviais... kurgi ne. Manau, aš net nesu vietinė. Praeitame gyvenime turėjau gyventi kažkur kitur... Tikrai nemanau, kad mano misija būtų atstovauti žemiečiams. O Tomas... Dabar jau žinau, kad jis man stengėsi tik pakenkti. Bet dabar aš naujai atgimus. Esu švari.
Staiga kažkas mane sugriebė iš nugaros. Bandžiau išsilaisvinti, bet jis mane laikė tvirtai apkabinęs, negalėjau nieko padaryti.
– Gelbėkit!!! – ėmiau šaukti. – Paleisk!
Bet užpuolikas delnu užčiaupė man burną.
– Užsičiaupk, kitaip bus tik blogiau, – pagrasino jis.
Jis mane pradėjo temptis atokiau nuo kelio. Muisčiausi, spardžiausi, bet niekaip negalėjau ištrūkti iš jo rankų. Jis mane tempė per stovėjimo aikštelę ir supratau, kad žada mane įsitempti į mašiną.

36. Nušvitimas

Šviesos kamuoliukas sklandė kambaryje ir spinduliavo šiokį tokį nerimą. Mes su Vyteniu žiūrėjome į jį ir klausėmės jo minčių.
„Atskleisiu jums tiesą, kaip viskas iš tiesų yra“, – kalbėjo R. „Tomas... jis iš tiesų norėjo pakenkti tau, Migle. Jis pavydi tau tam tikrų savybių ir tavo gyvenimo. Ir iš to pavydo pradėjo tave niekinti. Žavėjimasis pavirto neapykanta. Dabar jis tik stengėsi tau pakenkti, tave įskaudinti, kad pajustum skausmą, kurį jis yra patyręs gyvenime. Be to, jis nemirė.“
– Kaip tai nemirė? – balsu paklausė Vytenis.
„Duomenys suklastoti“ – atsakė R. „Jam reikėjo ištrinti savo tapatybę, kad galėtų veikti slaptai. Jis priklauso tam tikrai organizacijai... Bet nenoriu apie tai išsiplėsti. Dar kai ką turiu jums abiems pasakyti apie Vytenį ir jo vaidmenį šiame gyvenime.“
– Pala pala... – nutraukiau jį. – O kas tu pats per velnias?
„Mokytojas. Apie tai taip pat nenoriu išsiplėsti. Vyteni, dabar žinios tau. Tavo užduotis – saugoti Miglę. Tu – jos angelas sargas. Tai, ką regėjai prieš tai savo vizijose – Miglės gyvenimo ir galimų gyvenimo linijų posūkiai. Įsikūnijęs į žmogiškąjį kūną tu viską pamiršai. Mano užduotis – priminti tavo misiją. Dabar aš prie tavęs priskrisiu ir kai ką tau padarysiu. Tada tu viską suprasi.“
Vytenis linktelėjo, o šviesos kamuoliukas prisiartino prie jo galvos. Aš stebėjau viską iš šono ir, atvirai sakant, nieko nesupratau. Šviesos kamuolys įskrido į Vytenio galvą, nušvito ir išnyko. Tada Vytenis atsisuko į mane ir tarė:
– Dabar suprantu.
– Ką supranti? – paklausiau. – Ir kur dingo tas šviesos kamuolys?
– Jo energija baigėsi, be to, jis atliko viską, ką jam reikėjo. Dabar mes su tavimi turime kuo greičiau iš čia išnykti, nes tau gresia pavojus.
– Bet manęs iš čia neišleis. Apskritai, jie turbūt norės mane uždaryti į psichūškę, nes bandžiau nusižudyti.
– Mes pabėgsim. Turėsi apsigyventi mano bute.
– O kaip mano mama? Brolis?
– Klausyk, ne tai svarbiausia. Jiems pavojus negresia. Ir nevaidink, kad tau jie labai rūpi ir kad nenori jų palikti. Tu norėjai mirti, išnykti, tad dabar ir išnyksi.
– Iš kur man žinoti, kad galiu tavimi pasitikėti?
– Ne žinok, o jausk, – jis susiraukė. – Kam klausinėji tų kvailų klausimų? Pasikliauk savo intuicija. Aš puikiai žinau, kad tu klausinėji tik dėl to, kad sukeltum abejones pačiai sau, o ne patikrintum mano patikimumą.
Pajutau, kad taip ir yra. Jaučiau, kad turiu su juo eiti. Tačiau mane dar vis kamavo klausimai, kaip mes išeisim nepastebėti ir kur mano rūbai.
– Mesk iš galvos tas kvailas mintis, – netikėtai tarė Vytenis.
– Ką? – nesupratau.
– Aš galiu skaityti tavo mintis. Tau nereikia sukti galvos dėl rūbų ir pabėgimo. Aš tiesiog teleportuosiu mus į mano namus.
Teleportuos? Kas per..?
Jis pažiūrėjo į mane taip, lyg aš nieko nesuprasčiau, o jis nenorėtų nieko aiškinti. Tada jis apkabino mane ir... aplinka netikėtai pasikeitė.
– Štai mano namai, – pasakė jis. – Aš dar juose pats neapsipratęs. Jauskis kaip namie.
Apsidairiau. Mes buvome svetainėje. Buvau su ligoninės rūbais ir labai norėjau ką nors persirengti.
– Paieškosiu tau ko nors, – pasakė jis. – Bet ne... geriau pabandysiu teleportuotis į tavo namus ir paimsiu tavo pačios rūbus.
Jis išnyko. Likau viena sėdėti svetimuose namuose. Kiek išsigandau. O ką, jei jis mane apgavo? Ką, jei dabar ims ir grįš tikrieji buto šeimininkai ir pamatys mane čia sėdinčią?
Pažiūrėjau į rankas ir suskaičiavau pirštus. Jų vis tik 5. Tikriausiai nesapnuoju.
Nusiraminau. Vytenis mano angelas sargas ir aš pati jaučiau, kad jis spinduliuoja teigiamą aurą. Tik gan keistai pakrypo mano gyvenimas. Norėjau pokyčių – gavau pokyčius. Norėjau išnykti – dabar jau ir išnyksiu. Tik neįsivaizduoju, kas bus toliau. Ką aš turėsiu daryti? Kokie mano tikslai? Ką aš čia veiksiu?
Man bemąstant ore išniro Vytenis su pora maišų rankose.
– Nusprendžiau, kad norėsi ne tik drabužių. Paėmiau ir tavo knygas.
– O! – nudžiugau. – Labai gerai. Žinai, kas man svarbu.
– Žinoma, juk kurį laiką mačiau tavo gyvenimą tavo pačios akimis, – atsakė jis. – Paliksiu tave vieną, kad galėtum nevaržoma persirengti. Po to aprodysiu butą. Galėsi išsirinkti kurį norėsi kambarį.
Nusišypsojau ir jis išėjo iš kambario. Pasirausiau po vieną maišą ir išsiėmiau patogius naminius rūbus. Apsirengiau ir tada išėjau iš kambario.
Vytenis man aprodė visą būtą. Jame buvo trys kambariai. Mane labiausiai traukė miegamasis, tačiau ta spinta su veidrodžiais kiek baugino. Taip pat patiko darbo kambarys. Taip ir norėjosi jame būti. Tačiau jis kiek nejaukiai atokiau nuo kitų kambarių.
– Baldus galiu labai greitai apkeisti vietomis, jeigu nori, – pasakė Vytenis.
Nusišypsojau. Tada jau žinau, ko noriu.
Spinta su veidrodžiais buvo perkelta į darbo kambarį, o iš darbo kambario į miegamąjį perkėlė ten buvusius baldus. Dar kiek pareguliavau kambario apstatymą ir galiausiai tiko – pajutau, kad taip, tai mano kambarys.
– O dabar galime pasikalbėti apie svarbesnius dalykus, – pasakė jis. – Apie tai, ką turi daryti gyvenime. Dabar mano užduotis – priminti tau tavo misiją, supažindinti su tavaisiais tikslais. Aš viską puikiai atsimenu, tačiau tau atminties grąžinti negaliu. Tai galėtų R., bet nežinau, ar jis pasirodys. Laukti nėra laiko, būtų nesaugu laikyti tave nežinioje.
– Gerai, – atsakiau. – Tuomet dėstyk.

35. Išaiškėjimas

Pramerkiau akis ir iškart nusigandau – čia ne mano namai. Aplinkui labai balta. Ir aš prijungta prie kažkokių prietaisų. O šalia manęs sėdi nepažįstamas vyras. Ligoninė. Kaip aš čia papuoliau? Ak taip... grįžta prisiminimai... Oj ne... tik ne šitai. Mane atgaivino.
Bandžiau nusižudyti. Išgėriau visas turėtas raminamųjų tabletes ir užsigėriau alkoholiu. Po kokių 10-ties minučių pajutau kaip pradėjo temti akyse. Po to neatsimenu. Bet panašu, kad nemiriau. Iš naujo gimusi nesu. To labiausiai ir bijojau – būti atgaivinta. Tik kas mane išgelbėjo?
Tą vakarą kalbėjom su Tomu. Jis buvo grįžęs į Lietuvą ir mes susitikome. Jau kurį laiką buvom nebendravę, bet mano jausmai jam dar vis buvo stiprūs. Bet panašu, jog jis jausmų neturi. Sutiko susitikti tik ilgai įkalbinėjamas. Kai susitikome, aš jam atvirai išsakiau visus savo jausmus. Bet jis reagavo šaltai. Paklausiau, ar ką nors man jaučia, tačiau jis nusprendė neatsakyti į tą klausimą. Atrodo, geriau jau būtų pasakęs, kad nejaučia – tada būtų lengviau. Maldavau jo pasakyti, tačiau jis buvo abejingas. Dar klausiau kelių dalykų, bet vis išsisukdavo iš klausimo. Galiausiai jis man pasakė, kad pernelyg pasiduodu jausmams ir emocijoms ir kad vadovaujuosi savo norais. Tada pasakė, kad nebeturi noro gaišti su manimi laiko ir išėjo.
Tada aš puoliau į ašaras. Vaikščiojau iš kambario į kambarį. Mąsčiau, ką ne taip padariau, gal ką ne taip pasakiau ar gal kaip nors jį įskaudinau. Kodėl jis taip su manimi elgiasi? Pradžioje viskas buvo taip puiku, idealu, o štai kuo tai baigėsi. Supratau, kad jis vienintelis, kurį tikrai myliu ir amžinai mylėsiu. Nenoriu būti su niekuo kitu, tik su juo. Be jo būti irgi nenoriu. Tad nebežinojau, ko griebtis... Drebančiomis rankomis išlukštenau visas raminamųjų tabletes ir jas visas išgėriau užsigerdama vandeniu. Tada griebiau ant stalo stovėjusį vyno butelį ir jį visą greitai išmaukiau. Gan greitai apsvaigo galva. Pagalvojau, kad to dar gali neužtekti, kad gal reikėtų dar persipjauti venas. Pasiėmiau peilį, bet dvejojau, bijojau skausmo. Be to, tas peilis buvo neaštrus. Neturėjau aštrių peilių. Galiausiai praradau sąmonę ir pabudau štai čia.
Galbūt šis nepažįstamasis, sėdintis šalia, ir iškvietė man greitąją?
Atsisukau į jį.
– Migle? – jis lyg pasitikslino.
– Taip, – atsakiau ir pajutau, kad esu labai silpna. – Kas jūs?
– Tai sudėtinga... Nė nežinau, kaip tai paaiškinti. Nenoriu tavęs išgąsdinti. Bet... na, aš gyvenau tavo gyvenimą.
Klausiamai į jį pažiūrėjau.
– Aš gulėjau psichiatrinėje ligoninėje, man buvo šizofrenija. Savo viduje gyvenau visai kitą nei savo gyvenimą. Buvau tavimi, sapnavau savo mirtį ir atgimimą kita mergina. Po to man išoperavo smegenis ir dabar aš praktiškai nežinau, kas esu. Neprisimenu nieko iš savo gyvenimo iki operacijos. Kelis mėnesius turėjau reabilitaciją, po to buvau išleistas ir turėjau pradėti gyventi normalaus žmogaus gyvenimą. Turėjau raktus nuo mirusios mamos buto, tad ėjau tiesiai ten. Nusipirkau laikraštį ir grįžęs jį pavarčiau. Ir ten buvo tavo nuotrauka ir... ir Tomo. Ar žinai, kas yra Tomas?
– Taip, Tomas, jis tą dieną buvo pas mane. Tą dieną, kai bandžiau nusižudyti. Jis išėjo labai įskaudinęs mane. Tai ne jūs mane išgelbėjote? Kas mane rado?
– Ne, ne aš. Nežinau, kas tave rado. Migle, man labai svarbu žinoti, aš noriu sužinoti daugiau apie tavo gyvenimą. Noriu žinoti ar tai, ką regėjau šizofrenijos metu, buvo tikra, ar haliucinacijos. Jau vien tai, kad mačiau tikrus asmenis, atrodo keista.
– Nežinau, kaip tai galėjo būti. Nors gal įmanoma... Manau, jog šizofrenija sergantys asmenys galbūt turi ypatingų sugebėjimų. Pavyzdžiui, telepatinių ar panašiai. Galbūt jūs turėjote tokių psichinių galių ir matėte gyvenimą mano akimis...
– Migle, tik prašau, vadink mane „tu“... Tiesa, pamiršau prisistatyti. Aš vardu Vytenis.
– Gerai... – atsakiau.
Tada kiek susimąsčiau. Jis paminėjo, kad laikraštyje matė Tomo nuotrauką.
– O ką laikraštyje rašė apie Tomą?
Vyras kietai suspaudė lūpas ir nusuko akis. Kiek prasižiojo lyg ką norėdamas sakyti, bet vėl susičiaupė. Tada atsisuko į mane, bet greitai vėl nusuko akis.
– Ką ten rašė? – pakartojau klausimą.
– Migle, – jo balsas atrodė skausmingas. – Tomas nužudytas...
Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Labai išsigandau.
– Kaip tai nužudytas?
– Laikraštyje buvo jo nuotrauka... jis gulėjo gatvėje su kraujo klanu iš galvos... Ten rašė, kad jį nužudė už fašistinį aprangos stilių, tačiau neaišku, kas tai padarė.
– Kokį dar fašistinį stilių? Jis nebuvo fašistas.
– Nežinau. Bet aš išsiaiškinau, kas tai padarė. Naktį jo dvasia atėjo pas mane ir pasakė, kurioje ligoninėje tu esi, ką turiu daryti ir aš jo iškvočiau, kas jį nužudė.
Nebegalėjau sulaikyti ašarų. Tomas su manimi bjauriai pasielgė, bet žinia, kad jis nužudytas, mane labai sukrėtė.
– Kas jį nužudė? – paklausiau.
– R., – atsakė vyras.
– Kas? Koks dar R.? Nepažįstu jokio R.
– Tikrai. O aš pažįstu. Jis mano... tavo... na, mylimasis iš praėjusio gyvenimo. Jis gyvena kitoje dimencijoje, tačiau kažkaip įsikišo.
– Nieko nesuprantu...
Gal aš vis tik numiriau? Arba sapnuoju? Pasižiūrėjau į savo ranką. Suskaičiavau pirštus. Jų 5. Greičiausiai, tai ne sapnas. Bet nesuprantu, kaip gali būti tai, apie ką čia šneka tas vyras.
– Aš irgi taip tikrinu realybę, – nusišypsojo vyras. – Na, pirštų skaičiavimas. Bet po viso to, ką patyriau ir kiek kartų pabudau iš sapno, jau nesu niekuo tikras.
Staiga pamačiau kaip visas kambarys nušvito. Šviesa, kuri sklido iš nežinia kur, mane apakino. Bet galiausiai pripratau ir pamatau, kad ją skleidžia kažkoks šviesos kamuoliukas. Kas čia? Kamuolinis žaibas.
– R.? – paklausė Vytenis žiūrėdamas į šviesos kamuoliuką. – Kartą jau mačiau jį.
Pajutau kaip spaudžia galvą. Tada atėjo mintys, kurios, atrodė, tikrai priklauso ne man. „Migle, Vyteni. Aš esu R. Tomas melavo.“

34. Nauja diena

Gražus, ramus, šiltas pavasario vakaras. Pamažu ėjau parko takeliais. Aplinkui labai daug žmonių. Kas su vaikais, kas su šunimis. Kas bėgioja poromis, kas pravažiuoja dviračiu. O aš tiesiog vaikščioju viena. Tai mėgaujuosi aplinka, tai paskęstu mintyse. Jaučiuosi tokia vieniša šiame pasaulyje. Tarsi būčiau tik aš viena, o kiti – kaip dekoracijos. Arba lyg gyvenčiau kitame pasaulyje, kitoje dimensijoje. Lyg aš žmones matyčiau, o jie manęs – ne. Eidama gaudžiau praeivių žvilgsnius bandydama save įtikinti, jog esu gyva. Vienas kitas, atrodo, pažvelgdavo į mane. Ir gyvūnai mane regėjo. Bet gyvūnai mato dvasias. O žmonės, gal jie žiūrėjo kur nors už manęs ar tiesiog į tuštumą?
Gal aš apskritai sapnuoju? Pažvelgiau į savo rankas ir suskaičiavau pirštus – taip aš tikrinu, ar tai sapnas. Pirštai penki. Lyg ir viskas gerai. Bet jaučiuosi keistai. Taip, kaip jaučiausi kažkada anksčiau, tačiau negaliu prisiminti, kada tai buvo. Gal kada vaikystėje. Bet nepamenu nieko konkretaus.
Einu ir nesinori sustoti. Atrodo, galėčiau taip eiti amžinybę. Norisi eiti kur nors tolyn, tiesiog imti ir taip apkeliauti pasaulį. Atrodo, lyg ir galėčiau taip padaryti. Na, ne pasaulį, bet bent į kitą miestą ar kur toliau savame mieste nužingsniuoti. Tačiau viduje kažkas stabdo. Kažkas sako, kad priėjusi parko galą sukčiau atgal ir eičiau namo. O taip nenoriu namo... Norisi išnykti, nebebūti, neegzistuoti. Bent jau ne čia. Norisi pabėgti į kitą pasaulį, kažkur kitur, gyventi kitaip...

* * *

Rytas. Pabudau ant sofos svetainėje, nors, atrodo, užmigau miegamajame... Taip, naktį perėjau čia. Sapnavau keistą sapną. Sapnavau, kad pas mane atėjo Tomas dvasios pavidalu. Bet gal taip ir buvo? Jis sakė, kad privalau aplankyti Miglę ligoninėje. Kad privalau jai padėti, kad privalau ją prikelti.
Dar sapnavau, kad esu Miglė, kad vaikštau parke. Keista, kad nesupratau, jog sapnuoju.
Metas keltis. Susiruošiu ir važiuosiu į ligoninę pas Miglę.
Hm... pusryčiams tiks karšti sumuštiniai. Greitai juos susitepiau ir įdėjau į sumuštinių keptuvę. Pasidariau arbatos, kurią radau spintelėje. Išėmiau sumuštinius. Papusryčiavau, išgėriau arbatą. Nusiprausiau, apsirengiau. Dabar galiu eiti.
Išėjau laukan, nuėjau iki stotelės. Sulaukiau reikiamo autobuso ir įsėdau į jį. Važiuoti į paskutinę stotelę, į kitą miesto galą. Atsisėdau ir žvalgiausi pro langą. Važiavau pro pažįstamas vietas. Juk čia nuolat važinėdavau, kai dar buvau Miglė.
Čia dažnai lankydavausi su drauge.
Čia kadaise mokiausi mokykloje.
Čia gyveno Miglės tėvai.
O pasukus į šitą kelią, toliau yra ir universitetas, kuriame studijavau būdama Migle.
Ir jau nebedaug beliko iki ligoninės.
Paskutinė stotelė. Išlipau iš autobuso ir pasukau ligoninės link.
Registratūra. Pasakiau, jog atėjau aplankyti Miglės J. Prisistačiau esąs jos tėvas. Kitaip manęs neįleistų. Norėjau prisistatyti broliu, bet prisiminiau, kad mano amžius neadekvatus šiuo atžvilgiu. Tikrasis Miglės tėvas vyresnis, tačiau realiai ir mano amžius tinkamas būti jos tėvu.
Man pasakė, kurioje palatoje ji guli ir aš nuėjau lifto link. Įėjau į liftą, pakilau į reikiamą aukštą ir galiausiai ieškojau reikiamos palatos. Radęs palatą pamačiau, kad joje yra kažkas svetimas. Ten Miglės mama ir brolis. Nusprendžiau palaukti, kol jie išeis. Atsisėdau ant suolelio šalia durų.
Pralaukiau kokį pusvalandį, kol galiausiai jie išėjo. Brolis į mane keistai įsistebeilijo ir sustingo vietoje. Tačiau mama šiaip ne taip jį nutempė. Kai jie išnyko iš mano akių, įėjau į palatą. Atsisėdau prie Miglės lovos. Keista matyti save iš šono.
– Migle, sunku patikėti, kad tu iš tiesų egzistuoji, – sakiau aš miegančiai merginai. – Aš gyvenau tavo gyvenimą, bet man buvo pasakyta, kad tai – haliucinacijos. Bet tu juk tikra. Ar aš sapnavau tavąjį gyvenimą, ar išsigalvojau kitą, bet su realiu asmeniu? Taip norėčiau pamatyti, kokia esi iš tiesų. Ar atpažinčiau tavyje save? Prašau, atsikelk...
Pajutau kaip suvirpėjo Miglės ranka.

33. Netikėtas susitikimas

„26-erių metų T. M. grįžo iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą ir buvo užmuštas. Manoma, jog jį nužudė už fašistinį aprangos stilių. Kol kas nerasti jokie įtariamieji.“ – rašė straipsnyje. O nuotraukoje – man gerai pažįstamas veidas. Tai Tomas. Aš sapnavau realiai egzistuojantį žmogų. Ir dabar jis negyvas. Turiu išsiaiškinti, kas jį nužudė...
Žvilgterėjau į kitą laikraščio puslapį. „Bandžiusią nusižudyti studentę ištiko koma“. Nuotrauka: mergina guli ligoninės lovoje, prijungta prie aparatų. Pažiūrėjau į ją ir dar labiau nusigandau. Tai buvau aš, buvusi aš – Miglė. „21-erių metų studentė M. J. bandė nusižudyti suvartojusi didelį kiekį raminamųjų. Jai buvo atliktas organizmo valymas, tačiau mergina dar vis komoje. Gydytojai daug vilčių neteikia.“ Ar aš nusižudžiau? Ar tai aš? Jei tai ne aš, kas tuomet toji mergina? Kodėl aš sapnavau jos gyvenimą? Ar tai tikrai buvo jos gyvenimas? Privalau ją aplankyti. Čia neparašyta, kur ji guli, bet manau, jog neturėtų būti sunku ją rasti. Tačiau šiandien jau per vėlu. Nueisiu rytoj.
Įdėjau dešreles į jau kurį laiką verdantį vandenį. Dar kartą atsiverčiau Tomo nutorauką. Jis negyvas. Dabar jis kitame pasaulyje. Jaučiu, jog man dabar reikia siekti kažkokių aukštesnių tikslų, bet nežinau, kokie tie tikslai. Jaučiu, kad kažką turiu daryti, tačiau dar neturiu plano. Turiu gyventi prasmingai. Apėmė nuojauta, jog Tomą nužudė jam pažįstami žmonės. Kažkas, su kuo jis pirmiausia susitiko grįžęs į Lietuvą. Dešrelėms jau metas lipti iš puodo.
Valgiau ir mąsčiau apie Tomą ir Miglę. Taip pat apie Čijo, Jeremy, Narą... Visko tiek daug nutiko ir pasirodo, jog tai tebuvo ligonio haliucinacijos. Tačiau dabar paaiškėjo, jog ligonis haliucinacijose regėjo realius žmones. O ar įvykiai taip pat realūs? Tai man dar reikia išsiaiškinti. Todėl reikia gyvų liudininkų. Toks įspūdis, jog buvo stengtasi atsikratyti visų, kas galėtų paliudyti apie mano kitą gyvenimą. Bet aš dar turiu viltį – Miglę, jeigu ji pabus iš komos.
Pavalgęs nusprendžiau paieškoti namuose kokių nors nuotraukų. Galbūs jos man padės prisiminti kažką iš šio gyvenimo. Kol kas jis man atrodo toks svetimas. Nežinau, kas esu, neįsivaizduoju, kas buvo mano tėvai. Šitie namai man atrodo visiškai svetimi, nė menkiausio atminties švystelėjimo. Darbo kambarys. Vėl knisuosi po svetimus stalčius, kurie dabar priklauso man. Nuotraukos. Nepažįstami veidai. Štai, radau kažką labiau pažįstamo. Kažką, kas pažįstama dar tik labai trumpą laiką. Mano paties vaikystės nuotraukos. Bet vis vien nežinau, kas esu. Kitos nuotraukos nieko nesko – tik svetimi žmonės. Toks jausmas, jog kažkas ištraukė mano sielą ir įkišo į svetimą kūną. Visa mano praeitis – tik haliucinacijos. Iš šito vyro, kuriuos dabar esu, gyvenimo – nieko.
Tikiuosi, rytojus atneš daugiau aiškumo. O dabar einu miegoti. Nejaukus miegamasis. Na, jei kažkas čia galėjo miegoti, tai gal galėsiu ir aš. Bet veidrodžiai priešais lovą... Gal kaip nors. Atsiguliau į lovą ir mintys dar vis sukosi apie nužudytą Tomą ir komoje gulinčią Miglę. Jie realūs asmenys. Tai, kas man kelis mėnesius buvo bandoma ištrinti iš atminties kaip haliucinacijos, paaiškėjo esant realiais asmenimis. Rytoj rasiu Miglę... Rasiu...
* * *
Pabudau nuo nejaukaus stingdančio šalčio. Atsisėdau į lovą ir pirmiausia apėmė išgąstis – pamačiau kažką judant. Tačiau greitai atsipeikėjau, jog tai mano atvaizdas veidrodyje. Širdis dar vis daužėsi lyg pašėlusi. Per kūną vėl perėjo šaltis. Tada kažkodėl instinktyviai pasukau galvą kairėn ir šį kartą tai buvo ne veidrodis. Priešais mane stovėjo balta permatoma žmogaus figūra. Ne juokais persigandau, norėjau šaukti, bet balsas neklausė, norėjau bėgti, bet tik sėdėjau sustingęs ir spoksojau į tą figūrą.
– Nebijok, čia Tomas, – pasakė figūra.
Nusisukau, kelis kartus giliai įkvėpiau, atsipeikėjau ir vėl atsisukau į figūrą.
– Mane nužudė, – tarė figūra.
– Žinau, skaičiau laikraštyje, – atsakiau. – Kas tave nužudė?
– Atleisk, aš nežinojau, ko griebtis. Aš pats kaltas, pats puoliau priešams tiesiai į rankas. Migle, atleisk man.
Jis mane pavadino Migle. Pažiūrėjau į veidrodį. Ne, aš dar vis tas pats vyras.
– Miglė komoje, – pasakiau. – Aš ne Miglė, aš Vytenis.
– Žinau, kad tu Miglė, man gali neapsimetinėti. Atpažįstu jos sielą.
Širdyje pajutau nerimo jausmą, bet supratau, jog dabar reikia išsiaiškinti, kas nužudė Tomą. Baltosios figūros dar kartą paklausiau, kas jį nužudė.
– Aš... na... atleisk, Migle. Aš pakliuvau į spąstus, bet esu kaltas pats. Tai neturi reikšmės. Dabar svarbiau tu.
– Aš turiu žinoti, Tomai. Pasakyk.
Dvasia giliai atsiduso ir galiausiai sutiko man viską papasakoti.

32. Nauja pradžia

Ėjau šviesiomis balandžio vakaro gatvėmis ir mėgavausi paskutiniais raudonais saulės spinduliais. Kvėpavau tyru pavasario oru, kurio nebuvau ragavęs jau daugybę metų. Ėjau ir svarsčiau, kur šis naujas mano gyvenimo kelias mane nuneš. Galvoje dar vis skambėjo paskutiniai psichiatro žodžiai: „Tu laisvas, gali eiti.“ Tik kur man eiti? Dabar mano visos viltys buvo sudėtos į mažą popierėlį su adresu ir 3 raktus. Be jų daugiau nieko neturėjau. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, ką rasiu atėjęs į nurodytą butą. Šis gyvenimas man visiškai svetimas – neatsimenu nei kas esu, nei kur gyvenau, nei kas mano giminės ar draugai. Žinojau tik tiek, kad raktai yra nuo mano mamos buto. Mamos, kuri prieš kelias savaites žuvo traukinio avarijoje. Mamos, kurios nė kiek neprisimenu.
Pagaliau priėjau geltonų-raudonų plytų devynaukštį namą. 53 butas… vadinasi, antra laiptinė. Metas panaudoti pirmąjį raktelį. Raktelis tinka. Pasuku jį ir išgirstu, jog durys jau atrakintos. Įžengiu į apytamsę laiptinę ir nueinu iki lifto. 53 butas… kelintas aukštas? 4 butai viename aukšte, prasideda nuo 37. Vadinasi, 53 butas turėtų būti 5 aukšte. Iškviečiu liftą ir po kelių sekundžių jau atsiveria jo durys. Įlipu ir spaudžiu skaičių 5. Lifto durys užsidaro ir jaučiu, jog pamažu kylu. Viršuje keičiasi skaičiukai: 1… 2… 3… 4… 5. Lifto durys atsiveria. Išeinu iš lifto, pasisuku į dešinę ir tiesiai priešais – 53 butas. Prieinu ir kurį laiką svarstau, ką daryti. Tikiuosi, be manęs niekas daugiau nepretenduoja į šį butą ir jo raktų neturi. Išrenku tinkamą raktą ir įkišu į duris. Girdžiu kaip jos atsirakina, tačiau jos neatsidaro. Pastebiu antrą spyną. Į ją įkišu paskutinįjį raktą, durys atsirakina ir pagaliau atsidaro.
Įeinu vidun. Tylu. Uždarau duris ir nedrąsiai žengiu toliau. Iš koridoriaus atsiduriu erdviame hole. Iš jo – dar dvejos durys ir vienas koridorius. Einu koridoriumi ir jame ketverios durys. Pradarau vienas – tualetas, kitas –vonia. Įeinu pro trečias – ten virtuvė. Prieinu prie lango, pro jį matosi kiemas. Išeinu iš virtuvės ir pasuku link paskutinių durų. Įeinu vidun. Panašu į darbo kambarį. Stalas, kompiuteris, knygų lentyna. Tuomet išeinu ir grįžtu į holą. Iš ten nueinu pro vienas duris. Miegamasis. Plati tvarkingai suklota dvigulė lova. Spinta su veidrodžiu tiesiai priešais lovą. Kaip čia kažkas galėjo miegoti? Išeinu ir nueinu į likusįjį kambarį. Akivaizdu, svetainė. Minkštas kampas, staliukas, pora fotelių ir televizorius. Čia gan jauku. Ir balkonas. Atrodo, šiame bute kurį laiką tikrai nieko nebuvo.
Ką dabar turėčiau daryti? Intuicija man pakuždėjo dar kartą nueiti į darbo kambarį. Nuėjau ir pradėjau naršyti po stalčius. Įvairūs dokumentai, visokios smulkmenos. Paskutinis stalčius su užraktu. Kur rasti raktelį? Mečiau žvilgsnį ant stalo ir pamačiau jį. Paėmiau ir atrakinau stalčių. Atidariau ir radau rudą medinę dėžutę. Paėmiau ją į rankas ir atidariau. Taip! Pinigai. Ko man labiausiai ir reikėjo. Paėmiau 100 Lt ir nusprendžiau nueiti į parduotuvę. Reikia nusipirkti maisto, o apie visa kita pagalvosiu rytoj. Prieš tai dar nutariau užsukti į virtuvę. Atidariau šaldytuvą. Daugybė pasenusių maisto produktų, reikia viską išmesti. Keli padažai dar galiojantys, bet, savaime suprantama, padažais sotus nebūsi. Išnešiu šiukšles ir nueisiu į artimiausią parduotuvę. Reikia nusipirkti ką nors, kas būtų greitai paruošiama ar išvis neruošiama, kadangi valgyti gaminti dar vis nemoku…
* * *
Grįžau iš parduotuvės. Nusipirkau dešrelių, batono, sviesto, sūrio, dantų šepetėlį, dantų pastos, šampūno, muilo ir šios dienos laikraštį. Užkaitau vandenį dešrelėms ir pats prisėdau pavartyti laikraštį. Reikia susigaudyti, kas dedasi pasaulyje. „Kyšininkavimu kaltinami 5 seimo nariai“. „Avarijoje žuvo 17 žmonių“. „Bandžiusią nusižudyti studentę ištiko koma“. „Nužudytas į Lietuvą grįžęs emigrantas fašistas“. Atrodo, pasaulis patiria vien košmarus.
Atsiverčiau straipsnį apie emigrantą ir pamačiau nuotrauką. Gatvėje, šalia kažkokios parduotuvės guli vaikinas juodais-raudonais rūbais su didžiule svastika. Aplink jo galvą – kraujo klanas. Kaip tokias nuotraukas gali rodyti viešai? Įsižiūrėjau į vaikiną nuotraukoje atidžiau ir staiga mano kūnu perėjo šiurpas. Šitą vaikiną aš gerai pažįstu…