Pramerkiau akis ir iškart nusigandau – čia ne mano namai. Aplinkui labai balta. Ir aš prijungta prie kažkokių prietaisų. O šalia manęs sėdi nepažįstamas vyras. Ligoninė. Kaip aš čia papuoliau? Ak taip... grįžta prisiminimai... Oj ne... tik ne šitai. Mane atgaivino.
Bandžiau nusižudyti. Išgėriau visas turėtas raminamųjų tabletes ir užsigėriau alkoholiu. Po kokių 10-ties minučių pajutau kaip pradėjo temti akyse. Po to neatsimenu. Bet panašu, kad nemiriau. Iš naujo gimusi nesu. To labiausiai ir bijojau – būti atgaivinta. Tik kas mane išgelbėjo?
Tą vakarą kalbėjom su Tomu. Jis buvo grįžęs į Lietuvą ir mes susitikome. Jau kurį laiką buvom nebendravę, bet mano jausmai jam dar vis buvo stiprūs. Bet panašu, jog jis jausmų neturi. Sutiko susitikti tik ilgai įkalbinėjamas. Kai susitikome, aš jam atvirai išsakiau visus savo jausmus. Bet jis reagavo šaltai. Paklausiau, ar ką nors man jaučia, tačiau jis nusprendė neatsakyti į tą klausimą. Atrodo, geriau jau būtų pasakęs, kad nejaučia – tada būtų lengviau. Maldavau jo pasakyti, tačiau jis buvo abejingas. Dar klausiau kelių dalykų, bet vis išsisukdavo iš klausimo. Galiausiai jis man pasakė, kad pernelyg pasiduodu jausmams ir emocijoms ir kad vadovaujuosi savo norais. Tada pasakė, kad nebeturi noro gaišti su manimi laiko ir išėjo.
Tada aš puoliau į ašaras. Vaikščiojau iš kambario į kambarį. Mąsčiau, ką ne taip padariau, gal ką ne taip pasakiau ar gal kaip nors jį įskaudinau. Kodėl jis taip su manimi elgiasi? Pradžioje viskas buvo taip puiku, idealu, o štai kuo tai baigėsi. Supratau, kad jis vienintelis, kurį tikrai myliu ir amžinai mylėsiu. Nenoriu būti su niekuo kitu, tik su juo. Be jo būti irgi nenoriu. Tad nebežinojau, ko griebtis... Drebančiomis rankomis išlukštenau visas raminamųjų tabletes ir jas visas išgėriau užsigerdama vandeniu. Tada griebiau ant stalo stovėjusį vyno butelį ir jį visą greitai išmaukiau. Gan greitai apsvaigo galva. Pagalvojau, kad to dar gali neužtekti, kad gal reikėtų dar persipjauti venas. Pasiėmiau peilį, bet dvejojau, bijojau skausmo. Be to, tas peilis buvo neaštrus. Neturėjau aštrių peilių. Galiausiai praradau sąmonę ir pabudau štai čia.
Galbūt šis nepažįstamasis, sėdintis šalia, ir iškvietė man greitąją?
Atsisukau į jį.
– Migle? – jis lyg pasitikslino.
– Taip, – atsakiau ir pajutau, kad esu labai silpna. – Kas jūs?
– Tai sudėtinga... Nė nežinau, kaip tai paaiškinti. Nenoriu tavęs išgąsdinti. Bet... na, aš gyvenau tavo gyvenimą.
Klausiamai į jį pažiūrėjau.
– Aš gulėjau psichiatrinėje ligoninėje, man buvo šizofrenija. Savo viduje gyvenau visai kitą nei savo gyvenimą. Buvau tavimi, sapnavau savo mirtį ir atgimimą kita mergina. Po to man išoperavo smegenis ir dabar aš praktiškai nežinau, kas esu. Neprisimenu nieko iš savo gyvenimo iki operacijos. Kelis mėnesius turėjau reabilitaciją, po to buvau išleistas ir turėjau pradėti gyventi normalaus žmogaus gyvenimą. Turėjau raktus nuo mirusios mamos buto, tad ėjau tiesiai ten. Nusipirkau laikraštį ir grįžęs jį pavarčiau. Ir ten buvo tavo nuotrauka ir... ir Tomo. Ar žinai, kas yra Tomas?
– Taip, Tomas, jis tą dieną buvo pas mane. Tą dieną, kai bandžiau nusižudyti. Jis išėjo labai įskaudinęs mane. Tai ne jūs mane išgelbėjote? Kas mane rado?
– Ne, ne aš. Nežinau, kas tave rado. Migle, man labai svarbu žinoti, aš noriu sužinoti daugiau apie tavo gyvenimą. Noriu žinoti ar tai, ką regėjau šizofrenijos metu, buvo tikra, ar haliucinacijos. Jau vien tai, kad mačiau tikrus asmenis, atrodo keista.
– Nežinau, kaip tai galėjo būti. Nors gal įmanoma... Manau, jog šizofrenija sergantys asmenys galbūt turi ypatingų sugebėjimų. Pavyzdžiui, telepatinių ar panašiai. Galbūt jūs turėjote tokių psichinių galių ir matėte gyvenimą mano akimis...
– Migle, tik prašau, vadink mane „tu“... Tiesa, pamiršau prisistatyti. Aš vardu Vytenis.
– Gerai... – atsakiau.
Tada kiek susimąsčiau. Jis paminėjo, kad laikraštyje matė Tomo nuotrauką.
– O ką laikraštyje rašė apie Tomą?
Vyras kietai suspaudė lūpas ir nusuko akis. Kiek prasižiojo lyg ką norėdamas sakyti, bet vėl susičiaupė. Tada atsisuko į mane, bet greitai vėl nusuko akis.
– Ką ten rašė? – pakartojau klausimą.
– Migle, – jo balsas atrodė skausmingas. – Tomas nužudytas...
Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Labai išsigandau.
– Kaip tai nužudytas?
– Laikraštyje buvo jo nuotrauka... jis gulėjo gatvėje su kraujo klanu iš galvos... Ten rašė, kad jį nužudė už fašistinį aprangos stilių, tačiau neaišku, kas tai padarė.
– Kokį dar fašistinį stilių? Jis nebuvo fašistas.
– Nežinau. Bet aš išsiaiškinau, kas tai padarė. Naktį jo dvasia atėjo pas mane ir pasakė, kurioje ligoninėje tu esi, ką turiu daryti ir aš jo iškvočiau, kas jį nužudė.
Nebegalėjau sulaikyti ašarų. Tomas su manimi bjauriai pasielgė, bet žinia, kad jis nužudytas, mane labai sukrėtė.
– Kas jį nužudė? – paklausiau.
– R., – atsakė vyras.
– Kas? Koks dar R.? Nepažįstu jokio R.
– Tikrai. O aš pažįstu. Jis mano... tavo... na, mylimasis iš praėjusio gyvenimo. Jis gyvena kitoje dimencijoje, tačiau kažkaip įsikišo.
– Nieko nesuprantu...
Gal aš vis tik numiriau? Arba sapnuoju? Pasižiūrėjau į savo ranką. Suskaičiavau pirštus. Jų 5. Greičiausiai, tai ne sapnas. Bet nesuprantu, kaip gali būti tai, apie ką čia šneka tas vyras.
– Aš irgi taip tikrinu realybę, – nusišypsojo vyras. – Na, pirštų skaičiavimas. Bet po viso to, ką patyriau ir kiek kartų pabudau iš sapno, jau nesu niekuo tikras.
Staiga pamačiau kaip visas kambarys nušvito. Šviesa, kuri sklido iš nežinia kur, mane apakino. Bet galiausiai pripratau ir pamatau, kad ją skleidžia kažkoks šviesos kamuoliukas. Kas čia? Kamuolinis žaibas.
– R.? – paklausė Vytenis žiūrėdamas į šviesos kamuoliuką. – Kartą jau mačiau jį.
Pajutau kaip spaudžia galvą. Tada atėjo mintys, kurios, atrodė, tikrai priklauso ne man. „Migle, Vyteni. Aš esu R. Tomas melavo.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą