Antra „Gyvenimų šešėlių“ dalis: kita dimensija. Viskas kitaip, viskas iš naujo.
http://seseliai2.blogspot.lt/
Rodomi pranešimai su žymėmis III. Gyvenimų šešėliai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis III. Gyvenimų šešėliai. Rodyti visus pranešimus
2016 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis
2011 m. kovo 21 d., pirmadienis
31. Pabaiga
Ar jums teko kada nors pabusti ir staiga suprasti, kad visą savo gyvenimą susapnavote? Ar teko kada pabusti ir suprasti, kad esate visai ne tas žmogus, kuris manėte esąs? Ar teko kada nors pabusti surištam tarp baltų sienų, nors užmigote, atrodo, savo kambary, kurio sienos nė nepriminė baltų?
O man teko...
Buvau studentė, mergina. Gyvenau gyvenimą, atrodo, lyg ir eilinio žmogaus. Turėjau kelis draugus ir daugybę pažįstamų. Būdavo ir laimingų, ir liūdnų dienų. Dažnai kankino rutina, bet pasitaikydavo ir įdomesnių įvykių. Savo gyvenimą atsiminiau gerai, be to, kartais rašydavau dienoraštį, tad galėdavau paskaityti, jei kildavo neaiškumų. Tiesa, iš vaikystės atsiminimų buvo tam tikrų pertrūkių, tokių laikotarpių, kurie tarsi išsitrynė, bet ir tai turbūt normalu. Ko neprisimindavau, papasakodavo mama. Na, nieko neįprasto.
Vėliau prasidėjo keistumai. Susipažinau su vienu vaikinu internetu. Mane pasiėmė ateiviai. Prasidėjo visokie praeitų gyvenimų prisiminimai. Nuotykiai. Galiausiai miriau ir naujai atgimiau jau būdama visai kita mergina. Po to tarsi pabudau vėl būdama pirmąja. Po to vėl pabudau būdama ta kita... O dabar staiga pabudau čia.
Baltos sienos, balti marškiniai ir mano rankos surištos už nugaros... taip, tramdomieji marškiniai. Ir, kas keisčiausia, aš nei Čijo, nei Miglė... aš apskritai vyras! Dabar jau visiškai nesusigaudau, kas čia nutiko. Neatsimenu jokios šito gyvenimo praeities.
Po kiek laiko atėjo kažkokia moteris. Atnešė valgyt. Nustebusi pažiūrėjo į mane ir sako:
– Tai pabudai?
O aš dar vis NIEKO nesuprantu.
– Ką visai tai reiškia? – paklausiau žemu vyrišku balsu ir išsigandau.
Moteris tik palinksėjo galva. Tada atrišo man rankas.
– Valgyk. Atrodai pasitaisęs, galėsi eiti pas Vytautą... Psichiatrą.
Dar vis nieko nesupratau, bet buvau per daug alkana... alkanas? kad galvočiau, tad ėmiau lėkštę į rankas. Košė. Šlykštus ėdalas. Niekada nemėgau valgyklinio maisto. Valgiau lėtai... o ta moteris nekantriai laukė tarpdury. Kai baigiau, ji vėl surišo man rankas, paėmė lėkštę ir išėjo.
Po 5 minučių grįžo, pakėlė mane ir išsivedė. Ėjom ilgu koridoriumi kol priėjome duris su lentele. Nespėjau perskaityti, kas ten parašyta. Moteris atidarė duris, ten sėdėjo vyras. Moteris mane pasodino ant kėdės ir išėjo.
– Tai atsigavai? – paklausė vyras.
Žiūrėjau į jį ir nieko nesakiau. Nesulaukęs mano atsakymo jis klausė vėl:
– O gal vis dar galvoji, kad esi mergina?
Tylėjau, bet po kelių minučių nusprendžiau prasižioti:
– Aš nieko nesuprantu. Vieną dieną buvau mergina, o kitą dieną staiga pabudau būdamas vyru.
– Taip... atlikome tau operaciją. Tau buvo sunkios formos schizofrenija, kliedesiai, haliucinacijos. Tu tik retkarčiais prabusdavai, bet nesuprasdavai, kas čia vyksta. Beveik visada gyvenai savo susikurtame pasaulyje. Galiausiai tau atlikome smegenų operaciją, kurios metu atstatėme kelias nutrūkusias jungtis ir dėl to tavo sutrikimas išnyko.
Aš spoksojau į jį ir tylėjau. Jis tęsė:
– Bet tu, vyruti, turi neblogą humoro jausmą. Savo fantazijose studijavai įvairiausius mokslinius dalykus, norėjai būti mokslininku. Net keista, iš kur tavo smegenyse tiek mokslo žinių. Haliucinavai, kad mokaisi ir visos tos žinios buvo tikros. Tikrai įdomus fenomenas. Galbūt tau tos žinios dar pravers, kai pradėsi naują gyvenimą. Dabar tau reikės reabilituotis, socializuotis ir kurti savo gyvenimą. Tau jau 40, bet gal kaip nors prisitaikysi.
O aš ir toliau į jį spoksojau nieko nesuprasdamas, tylėdamas ir net nemąstydamas.
O man teko...
Buvau studentė, mergina. Gyvenau gyvenimą, atrodo, lyg ir eilinio žmogaus. Turėjau kelis draugus ir daugybę pažįstamų. Būdavo ir laimingų, ir liūdnų dienų. Dažnai kankino rutina, bet pasitaikydavo ir įdomesnių įvykių. Savo gyvenimą atsiminiau gerai, be to, kartais rašydavau dienoraštį, tad galėdavau paskaityti, jei kildavo neaiškumų. Tiesa, iš vaikystės atsiminimų buvo tam tikrų pertrūkių, tokių laikotarpių, kurie tarsi išsitrynė, bet ir tai turbūt normalu. Ko neprisimindavau, papasakodavo mama. Na, nieko neįprasto.
Vėliau prasidėjo keistumai. Susipažinau su vienu vaikinu internetu. Mane pasiėmė ateiviai. Prasidėjo visokie praeitų gyvenimų prisiminimai. Nuotykiai. Galiausiai miriau ir naujai atgimiau jau būdama visai kita mergina. Po to tarsi pabudau vėl būdama pirmąja. Po to vėl pabudau būdama ta kita... O dabar staiga pabudau čia.
Baltos sienos, balti marškiniai ir mano rankos surištos už nugaros... taip, tramdomieji marškiniai. Ir, kas keisčiausia, aš nei Čijo, nei Miglė... aš apskritai vyras! Dabar jau visiškai nesusigaudau, kas čia nutiko. Neatsimenu jokios šito gyvenimo praeities.
Po kiek laiko atėjo kažkokia moteris. Atnešė valgyt. Nustebusi pažiūrėjo į mane ir sako:
– Tai pabudai?
O aš dar vis NIEKO nesuprantu.
– Ką visai tai reiškia? – paklausiau žemu vyrišku balsu ir išsigandau.
Moteris tik palinksėjo galva. Tada atrišo man rankas.
– Valgyk. Atrodai pasitaisęs, galėsi eiti pas Vytautą... Psichiatrą.
Dar vis nieko nesupratau, bet buvau per daug alkana... alkanas? kad galvočiau, tad ėmiau lėkštę į rankas. Košė. Šlykštus ėdalas. Niekada nemėgau valgyklinio maisto. Valgiau lėtai... o ta moteris nekantriai laukė tarpdury. Kai baigiau, ji vėl surišo man rankas, paėmė lėkštę ir išėjo.
Po 5 minučių grįžo, pakėlė mane ir išsivedė. Ėjom ilgu koridoriumi kol priėjome duris su lentele. Nespėjau perskaityti, kas ten parašyta. Moteris atidarė duris, ten sėdėjo vyras. Moteris mane pasodino ant kėdės ir išėjo.
– Tai atsigavai? – paklausė vyras.
Žiūrėjau į jį ir nieko nesakiau. Nesulaukęs mano atsakymo jis klausė vėl:
– O gal vis dar galvoji, kad esi mergina?
Tylėjau, bet po kelių minučių nusprendžiau prasižioti:
– Aš nieko nesuprantu. Vieną dieną buvau mergina, o kitą dieną staiga pabudau būdamas vyru.
– Taip... atlikome tau operaciją. Tau buvo sunkios formos schizofrenija, kliedesiai, haliucinacijos. Tu tik retkarčiais prabusdavai, bet nesuprasdavai, kas čia vyksta. Beveik visada gyvenai savo susikurtame pasaulyje. Galiausiai tau atlikome smegenų operaciją, kurios metu atstatėme kelias nutrūkusias jungtis ir dėl to tavo sutrikimas išnyko.
Aš spoksojau į jį ir tylėjau. Jis tęsė:
– Bet tu, vyruti, turi neblogą humoro jausmą. Savo fantazijose studijavai įvairiausius mokslinius dalykus, norėjai būti mokslininku. Net keista, iš kur tavo smegenyse tiek mokslo žinių. Haliucinavai, kad mokaisi ir visos tos žinios buvo tikros. Tikrai įdomus fenomenas. Galbūt tau tos žinios dar pravers, kai pradėsi naują gyvenimą. Dabar tau reikės reabilituotis, socializuotis ir kurti savo gyvenimą. Tau jau 40, bet gal kaip nors prisitaikysi.
O aš ir toliau į jį spoksojau nieko nesuprasdamas, tylėdamas ir net nemąstydamas.
30. Pabudimas
Rytas. Mane pažadino paukštelių čiulbėjimas. Jie labai garsiai čiulba. Pernelyg garsiai. Atsimerkiau. Aš palapinėj. Tai aš viską sapnavau? Išlindau.
– Labas rytas, – pasisveikino Linas.
– Labas...
– Kaip išsimiegojai?
– Gerai...
– Atrodai sutrikusi.
– Ai, keistą sapną sapnavau.
– Papasakok.
Viską jam papasakojau, o jis susidomėjęs klausė. Papusryčiavom ir sėdome ant dviračių tęsti kelionės.
Važiavome, kažką šnekėjomės.
O tada aš pabudau. Savo lovoje. Keistas sapnas. Atsikėliau, papusryčiavau ir prisėdau prie kompiuterio.
Žiūrėjau į monitorių ir galvojau, ką daryti. Ar rašyti Tomui ar ne? Sėdėjau, barbenau pirštais į stalą. „Labas“ – galiausiai parašiau. Juk nieko neprarasiu vien pasisveikindama. Neatrašo. Barbenau pirštu į stalą nekantraudama. Neatrašo. Na ir nereikia. Įsijungiau muziką. Kerli... „Strange boy... innocent... you're here... magnificent... magnificent...“. Atrašė! „Labas“. Barbenau pirštu į vieną klaviatūros mygtuką galvodama, ką rašyti. Ai, tiesiog „Kaip sekasi?“. Man iš tiesų rūpi. Bet atsakymą gaunu, kaip priklauso, sausą – „Gerai. O tau?“. „Įvairiai“ – atsakiau. Mėgstu į tokį klausimą atsakyti būtent taip, nes iš tiesų sekasi labai įvairiai. Jis toliau nieko neatrašė, tad teko galvoti, ką dar rašyti. Mūsų santykiai išties atšalę, bet aš pati nuo jų pabėgau.
Ne, tiek to, gana. Geriau eisiu pasivaikščioti. Susiruošiau, žengiau pro duris...
Ir pabudau. Kur aš po galais? Ne, reikėtų klausti ne tik kur aš, bet ir kas aš. Neįtikėtina... aš Čijo. Na. Jau nieko nesuprantu. Tai... viskas buvo sapnas? Sapnai sapnuose... Jau pradedu abejoti dabartine realybe.
Susigaudžiau, kas aš, bet man dar vis neaišku, kur aš. Neatsimenu kaip užmigau. Kaip čia atsidūriau? Tikrai nesu čia buvusi anksčiau. Na, čia panašu į ligoninę.
Atėjo Jeremy.
– Jau pabudai? – jis paklausė.
– Taip... kas nutiko?
– Atskridę priešų lėktuvai paleido kažkokius nuodus ir tu buvai komoje. Pagaliau atsigavai, jau galvojome, jog netekome tavęs.
– Kiek laiko aš buvau komoje?
– Mėnesį.
– Hm... atrodo, tiek daug nesapnavau.
– Ką?
– Ne, nieko. Nesvarbu. Kur Tomas?
– Turbūt su Indre, kur daugiau.
– Tai jis mane paliko?
– Tau reikėtų jį pamiršti. Gi jis tave apgavo. Suprantu, kad neturėčiau to sakyti, bet... Čijo, labai tavęs ilgiuosi. Tikrai myliu tave. Tu tą žinai. Būti žmogumi taip sunku... Nemaniau, kad bus taip sunku, pasirinkdamas neapgalvojau pasekmių. Jausmai taip kankina.
Nieko neatsakiau. Tik sėdėjau pasinėrusi į save. Mąsčiau apie tai, kas nutiko. Apie tai, ką sapnavau. O gal tai nebuvo sapnai? Aš jau nieko nesuprantu... Viskas atrodo taip nereikšminga, beprasmiška.
Bet iš tiesų, taip norisi švelnumo. Pabudo žmogiški jausmai. Leidau Jeremiui paimti mane už rankos.
Gydytojai mane apžiūrėjo, pamatė, jog viskas gerai ir tiesiog išrašė iš ligoninės. Jeremy man pasiūlė pas jį trumpam apsistoti ir aš sutikau, kadangi neturėjau kur daugiau eiti. Net neįsivaizdavau, kur pradingo Martynas. Gal jis grįžo į Japoniją? Jeremy apie tai nieko nežinojo. Reikės nueiti pas Tomą ir Indrę, galbūt jis ten.
Taip ilgiuosi Tomo. Neturėčiau apie jį galvoti, juolab, kai šalia Jeremy. Ką aš turėsiu daryti ateityje? Ar turėčiau likti su Jeremy? Ar man dar grįžti į Japoniją? Mano šeima turbūt nerimauja, iš manęs negavo jokių žinių... Tačiau kažkodėl aš jaučiuosi nuo jų tokia atitolusi... Man jie jau svetimi žmonės, kad ir kokie geri man buvo. Kas aš esu? Miglė? Čijo? Hera? Nežinau, nesuprantu. Gal dar kažkas kitas. Bet man visi tie gyvenimai svetimi. Visi žmonės svetimi, net ir Jeremy. O Tomas? Jis neatrodo svetimas, bet gal tai tik prisirišimas? Bet koks gali būti prisirišimas prie žmogaus, su kuriuo artimai bendravome prieš kokius 20 metų? Net ne šiame gyvenime... Juk viskas pasikeitė. Kodėl aš jo negaliu išmesti iš galvos?
Jeremy mane apkabino, prisiglaudžiau prie jo. Jis glostė mano plaukus. Tada mūsų lūpos suartėjo...
Ir aš pabudau.
– Labas rytas, – pasisveikino Linas.
– Labas...
– Kaip išsimiegojai?
– Gerai...
– Atrodai sutrikusi.
– Ai, keistą sapną sapnavau.
– Papasakok.
Viską jam papasakojau, o jis susidomėjęs klausė. Papusryčiavom ir sėdome ant dviračių tęsti kelionės.
Važiavome, kažką šnekėjomės.
O tada aš pabudau. Savo lovoje. Keistas sapnas. Atsikėliau, papusryčiavau ir prisėdau prie kompiuterio.
Žiūrėjau į monitorių ir galvojau, ką daryti. Ar rašyti Tomui ar ne? Sėdėjau, barbenau pirštais į stalą. „Labas“ – galiausiai parašiau. Juk nieko neprarasiu vien pasisveikindama. Neatrašo. Barbenau pirštu į stalą nekantraudama. Neatrašo. Na ir nereikia. Įsijungiau muziką. Kerli... „Strange boy... innocent... you're here... magnificent... magnificent...“. Atrašė! „Labas“. Barbenau pirštu į vieną klaviatūros mygtuką galvodama, ką rašyti. Ai, tiesiog „Kaip sekasi?“. Man iš tiesų rūpi. Bet atsakymą gaunu, kaip priklauso, sausą – „Gerai. O tau?“. „Įvairiai“ – atsakiau. Mėgstu į tokį klausimą atsakyti būtent taip, nes iš tiesų sekasi labai įvairiai. Jis toliau nieko neatrašė, tad teko galvoti, ką dar rašyti. Mūsų santykiai išties atšalę, bet aš pati nuo jų pabėgau.
Ne, tiek to, gana. Geriau eisiu pasivaikščioti. Susiruošiau, žengiau pro duris...
Ir pabudau. Kur aš po galais? Ne, reikėtų klausti ne tik kur aš, bet ir kas aš. Neįtikėtina... aš Čijo. Na. Jau nieko nesuprantu. Tai... viskas buvo sapnas? Sapnai sapnuose... Jau pradedu abejoti dabartine realybe.
Susigaudžiau, kas aš, bet man dar vis neaišku, kur aš. Neatsimenu kaip užmigau. Kaip čia atsidūriau? Tikrai nesu čia buvusi anksčiau. Na, čia panašu į ligoninę.
Atėjo Jeremy.
– Jau pabudai? – jis paklausė.
– Taip... kas nutiko?
– Atskridę priešų lėktuvai paleido kažkokius nuodus ir tu buvai komoje. Pagaliau atsigavai, jau galvojome, jog netekome tavęs.
– Kiek laiko aš buvau komoje?
– Mėnesį.
– Hm... atrodo, tiek daug nesapnavau.
– Ką?
– Ne, nieko. Nesvarbu. Kur Tomas?
– Turbūt su Indre, kur daugiau.
– Tai jis mane paliko?
– Tau reikėtų jį pamiršti. Gi jis tave apgavo. Suprantu, kad neturėčiau to sakyti, bet... Čijo, labai tavęs ilgiuosi. Tikrai myliu tave. Tu tą žinai. Būti žmogumi taip sunku... Nemaniau, kad bus taip sunku, pasirinkdamas neapgalvojau pasekmių. Jausmai taip kankina.
Nieko neatsakiau. Tik sėdėjau pasinėrusi į save. Mąsčiau apie tai, kas nutiko. Apie tai, ką sapnavau. O gal tai nebuvo sapnai? Aš jau nieko nesuprantu... Viskas atrodo taip nereikšminga, beprasmiška.
Bet iš tiesų, taip norisi švelnumo. Pabudo žmogiški jausmai. Leidau Jeremiui paimti mane už rankos.
Gydytojai mane apžiūrėjo, pamatė, jog viskas gerai ir tiesiog išrašė iš ligoninės. Jeremy man pasiūlė pas jį trumpam apsistoti ir aš sutikau, kadangi neturėjau kur daugiau eiti. Net neįsivaizdavau, kur pradingo Martynas. Gal jis grįžo į Japoniją? Jeremy apie tai nieko nežinojo. Reikės nueiti pas Tomą ir Indrę, galbūt jis ten.
Taip ilgiuosi Tomo. Neturėčiau apie jį galvoti, juolab, kai šalia Jeremy. Ką aš turėsiu daryti ateityje? Ar turėčiau likti su Jeremy? Ar man dar grįžti į Japoniją? Mano šeima turbūt nerimauja, iš manęs negavo jokių žinių... Tačiau kažkodėl aš jaučiuosi nuo jų tokia atitolusi... Man jie jau svetimi žmonės, kad ir kokie geri man buvo. Kas aš esu? Miglė? Čijo? Hera? Nežinau, nesuprantu. Gal dar kažkas kitas. Bet man visi tie gyvenimai svetimi. Visi žmonės svetimi, net ir Jeremy. O Tomas? Jis neatrodo svetimas, bet gal tai tik prisirišimas? Bet koks gali būti prisirišimas prie žmogaus, su kuriuo artimai bendravome prieš kokius 20 metų? Net ne šiame gyvenime... Juk viskas pasikeitė. Kodėl aš jo negaliu išmesti iš galvos?
Jeremy mane apkabino, prisiglaudžiau prie jo. Jis glostė mano plaukus. Tada mūsų lūpos suartėjo...
Ir aš pabudau.
29. Grįžimas į protą
R.! Taip, tai švietė R. Aš jį kuo puikiausiai jutau, tiksliau, lyg iš vidaus žinojau, kad tai jis. Greičiausiai, jis man perdavė tai idėjos pavidalu ir aš tai priėmiau. Turbūt po nakties dar esu jautri gaunamai informacijai iš pasąmonės ir dėl to galiu betarpiškai jį suprasti.
Bet ką jis čia veikia? Nedelsiant ateina atsakymas. „Aš tave pajutau ir atėjau. Kur buvai dingusi?“ Kur buvau dingusi? Po galais, aš gi naują gyvenimą gyvenu! „Ne...“ Ne? Kaip tai ne? „Kokį dar naują gyvenimą?“ Kaip tai kokį? Aš gyvenu žmonių pasaulyje. Negi nematai, aš turiu kūną. „Matau, bet ką tu tuo nori pasakyti? Tu visada gyvenai žmonių pasaulyje.“ Kaip tai visada? Aš čia gyvenu tik 20 metų, anksčiau gyvenau kitoje dimensijoje, ten, kur gyveni tu. „Ne ne ne. Tu dabar gyveni ir čia, ir ten.“ Nesuprantu?
Kurį laiką negavau iš jo jokių žinių. Jis tik tyliai kabojo ore ir švietė. Bet jutau tarsi jis rinktų „žodžius“, tarsi giliai mąstytų.
„Tu viską labai klaidingai supranti. Žmogaus gyvenimas iškreipė tavo supratimą. Tu nieko neatsimeni. Tu gyveni laike. Mieloji, laiko nėra. Viskas vyksta čia ir dabar. Tu dabar gyveni daugybę gyvenimų, bet į vienus susitelki labiau, į kitus mažiau. Šis tavo pasaulis iliuzija. Labai stipri iliuzija. Tavo visi resursai sutelkti tik į jį ir tu pamiršai gyventi kitus savo gyvenimus, tu juos apleidai.“
Tylėjau. Mintyse tylėjau, nieko negalvojau. Tik bandžiau suprasti tai, ką jis pasakė.
„Savo primityviom žmogiškom smegenim to nesuprasi. Išlįsk pagaliau iš to kiauto. Po galais, čia net ne gyvenimas. Čia iliuzija, tu pakliuvai į spąstus. Kai tave užbūrė, tu patekai į tarpdimencinę erdvę, kurį laiką kovojai, bandei ištrūkti, bet galiausiai tave įtraukė žmonių pasaulis. Tave įtraukė į tą iliuziją. Visas šis gyvenimas yra beprasmis.“
Bandžiau pažiūrėti į R., tarsi norėdama pažiūrėti jam į akis ir nustatyti, ar jis sako tiesą. Bet negalėjau žiūrėti tiesiai į jį, jis pernelyg švietė. Nuleidau akis ir susimąsčiau. Kaipgi šis pasaulis gali būti iliuzija?
„Nenoriu tau dabar visko pasakoti, kadangi išlindusi iš to kiauto tu ir pati viską suprasi. O dabar jis tave be galo riboja.“
Ar tai gali būti tiesa? Po galais, kas tai? Gal aš sapnuoju? Kalbuosi su kažkokiu ugnies kamuoliu, kuris man aiškina, kad mano gyvenimas yra iliuzija. Dar tie kvaili sapnai. Po galais, tai tik sapnai. Man turbūt prisisapnavo ir kad kažkas beldėsi į mano langus. Ką aš čia dabar darau? Ką aš toje Ispanijoje veiksiu? Ar bent pamąsčiau prieš važiuodama, kaip aš ten išgyvensiu? O gal aš kraustausi iš proto? Arba čia sapnas, arba man rimtai važiuoja stogas.
Bet ugnies kamuolys ir toliau kiurksojo tiesiai prieš mane. Jis tarsi kažko laukė. Jau nieko nesakė, tik sklandė ore.
Išgirdau, kaip palapinėje kažkas krebžda. Linas pabudo.
– Labas rytas, – jis pasisveikino.
– Labas rytas, – atsisukusi pasisveikinau. – Klausyk, ar tu matai tą ugnies kamuolį?
– Kokį kamuolį?
Atsisukau ir pažiūrėjau, kad ugnies kamuolio jau nebėra.
– Nieko, nekreipk dėmesio. Klausyk, gal važiuojam namo?
– O kas yra? Kodėl?
– Tiesiog pagalvojau, kad visa ši kelionė – kvailystė. Ką mes veiksim Ispanijoj? Mes net nemokam kalbos. Pinigų neturim, neaišku, ar jų užteks iki pačios Ispanijos nukeliaut. Ir šiaip, keliauti tokį atstumą su dviračiais – kvailystė. Vakar nuvažiavom 60 km ir jau nuo kojų nusivarėm. Nenuvažiuosim mes ten. O jei ir nuvažiuosim, kaip mes ten? Reikės darbo ieškotis, o kas mus priims, kai kalbos nemokam? Kokį velnią mes čia sugalvojom?
Linas žiūrėjo į mane ir tylėjo. Norėčiau žinoti, ką jis galvojo, bet jis nieko nesakė. Po kiek laiko tik tyliai pasakė:
– Gerai, važiuojam namo.
Papusryčiavome, o po to sėdome ant dviračių ir važiavome namo. Visą laiką taip ir nepratarėme vienas kitam nė žodžio. Jis atrodė šiek tiek nusivylęs dėl nepavykusios kelionės.
Na, šiaip ar taip, smagiai praleidome vieną dieną. Dabar metas sugrįžti į realų pasaulį ir gyventi normalų gyvenimą. Gana ateivių, gana praėjusių gyvenimų, gana haliucinacijų. Skaičiau, kad pavalgius haliucinogeninių grybų, poveikis gali pasikartoti net ir praėjus mėnesiui laiko. Matyt, kažkas panašaus man ir nutiko, nes prieš mėnesį vartojau... Viskas, gana šitų nesąmonių. Mokysiuos, baigsiu mokslus, dirbsiu ir galiausiai mirsiu. O kas bus po mirties – tas jau bus. Tada ir pamatysiu, dabar dėl to sukti galvą – kvailystė.
Gulėjau savo lovoje pavargusi po kelionės. Taip gera vėl gulėti minkštuose pataluose. Maloniai skauda kojų raumenis. Turėčiau puikiai išsimiegoti... Išgirdau kažkokį traškesį... bet aš jau pernelyg pavargusi, kad pramerkčiau akis ir atsisukčiau... užmigau.
Bet ką jis čia veikia? Nedelsiant ateina atsakymas. „Aš tave pajutau ir atėjau. Kur buvai dingusi?“ Kur buvau dingusi? Po galais, aš gi naują gyvenimą gyvenu! „Ne...“ Ne? Kaip tai ne? „Kokį dar naują gyvenimą?“ Kaip tai kokį? Aš gyvenu žmonių pasaulyje. Negi nematai, aš turiu kūną. „Matau, bet ką tu tuo nori pasakyti? Tu visada gyvenai žmonių pasaulyje.“ Kaip tai visada? Aš čia gyvenu tik 20 metų, anksčiau gyvenau kitoje dimensijoje, ten, kur gyveni tu. „Ne ne ne. Tu dabar gyveni ir čia, ir ten.“ Nesuprantu?
Kurį laiką negavau iš jo jokių žinių. Jis tik tyliai kabojo ore ir švietė. Bet jutau tarsi jis rinktų „žodžius“, tarsi giliai mąstytų.
„Tu viską labai klaidingai supranti. Žmogaus gyvenimas iškreipė tavo supratimą. Tu nieko neatsimeni. Tu gyveni laike. Mieloji, laiko nėra. Viskas vyksta čia ir dabar. Tu dabar gyveni daugybę gyvenimų, bet į vienus susitelki labiau, į kitus mažiau. Šis tavo pasaulis iliuzija. Labai stipri iliuzija. Tavo visi resursai sutelkti tik į jį ir tu pamiršai gyventi kitus savo gyvenimus, tu juos apleidai.“
Tylėjau. Mintyse tylėjau, nieko negalvojau. Tik bandžiau suprasti tai, ką jis pasakė.
„Savo primityviom žmogiškom smegenim to nesuprasi. Išlįsk pagaliau iš to kiauto. Po galais, čia net ne gyvenimas. Čia iliuzija, tu pakliuvai į spąstus. Kai tave užbūrė, tu patekai į tarpdimencinę erdvę, kurį laiką kovojai, bandei ištrūkti, bet galiausiai tave įtraukė žmonių pasaulis. Tave įtraukė į tą iliuziją. Visas šis gyvenimas yra beprasmis.“
Bandžiau pažiūrėti į R., tarsi norėdama pažiūrėti jam į akis ir nustatyti, ar jis sako tiesą. Bet negalėjau žiūrėti tiesiai į jį, jis pernelyg švietė. Nuleidau akis ir susimąsčiau. Kaipgi šis pasaulis gali būti iliuzija?
„Nenoriu tau dabar visko pasakoti, kadangi išlindusi iš to kiauto tu ir pati viską suprasi. O dabar jis tave be galo riboja.“
Ar tai gali būti tiesa? Po galais, kas tai? Gal aš sapnuoju? Kalbuosi su kažkokiu ugnies kamuoliu, kuris man aiškina, kad mano gyvenimas yra iliuzija. Dar tie kvaili sapnai. Po galais, tai tik sapnai. Man turbūt prisisapnavo ir kad kažkas beldėsi į mano langus. Ką aš čia dabar darau? Ką aš toje Ispanijoje veiksiu? Ar bent pamąsčiau prieš važiuodama, kaip aš ten išgyvensiu? O gal aš kraustausi iš proto? Arba čia sapnas, arba man rimtai važiuoja stogas.
Bet ugnies kamuolys ir toliau kiurksojo tiesiai prieš mane. Jis tarsi kažko laukė. Jau nieko nesakė, tik sklandė ore.
Išgirdau, kaip palapinėje kažkas krebžda. Linas pabudo.
– Labas rytas, – jis pasisveikino.
– Labas rytas, – atsisukusi pasisveikinau. – Klausyk, ar tu matai tą ugnies kamuolį?
– Kokį kamuolį?
Atsisukau ir pažiūrėjau, kad ugnies kamuolio jau nebėra.
– Nieko, nekreipk dėmesio. Klausyk, gal važiuojam namo?
– O kas yra? Kodėl?
– Tiesiog pagalvojau, kad visa ši kelionė – kvailystė. Ką mes veiksim Ispanijoj? Mes net nemokam kalbos. Pinigų neturim, neaišku, ar jų užteks iki pačios Ispanijos nukeliaut. Ir šiaip, keliauti tokį atstumą su dviračiais – kvailystė. Vakar nuvažiavom 60 km ir jau nuo kojų nusivarėm. Nenuvažiuosim mes ten. O jei ir nuvažiuosim, kaip mes ten? Reikės darbo ieškotis, o kas mus priims, kai kalbos nemokam? Kokį velnią mes čia sugalvojom?
Linas žiūrėjo į mane ir tylėjo. Norėčiau žinoti, ką jis galvojo, bet jis nieko nesakė. Po kiek laiko tik tyliai pasakė:
– Gerai, važiuojam namo.
Papusryčiavome, o po to sėdome ant dviračių ir važiavome namo. Visą laiką taip ir nepratarėme vienas kitam nė žodžio. Jis atrodė šiek tiek nusivylęs dėl nepavykusios kelionės.
Na, šiaip ar taip, smagiai praleidome vieną dieną. Dabar metas sugrįžti į realų pasaulį ir gyventi normalų gyvenimą. Gana ateivių, gana praėjusių gyvenimų, gana haliucinacijų. Skaičiau, kad pavalgius haliucinogeninių grybų, poveikis gali pasikartoti net ir praėjus mėnesiui laiko. Matyt, kažkas panašaus man ir nutiko, nes prieš mėnesį vartojau... Viskas, gana šitų nesąmonių. Mokysiuos, baigsiu mokslus, dirbsiu ir galiausiai mirsiu. O kas bus po mirties – tas jau bus. Tada ir pamatysiu, dabar dėl to sukti galvą – kvailystė.
Gulėjau savo lovoje pavargusi po kelionės. Taip gera vėl gulėti minkštuose pataluose. Maloniai skauda kojų raumenis. Turėčiau puikiai išsimiegoti... Išgirdau kažkokį traškesį... bet aš jau pernelyg pavargusi, kad pramerkčiau akis ir atsisukčiau... užmigau.
28. Prisiminimai
Tai, kas man nutiko praeitą naktį, buvo labai netikėta ir neįprasta. Aš meditavau į praėjusius gyvenimus ir staiga mane užplūdo visai ne prisiminimai, o aš tarsi persikėliau į praėjusį gyvenimą. Viskas buvo taip realu, atrodė, tarsi tai vyktų dabar. Tiksliau, tai ir vyko dabar.
Aš virtau kažkuo, tokiu neįprastu. Aš buvau tiesiog šviesa, liepsnelė ar šviesos kamuoliukas. Neturėjau jokio žmogiško kūno. Ten buvau aš, ir buvo R. (Jeremy). Atrodo, mes kalbėjomės mintimis, bet taip sakyti būtų netikslu. Tai nebuvo mintys. Nebuvo jokio įkyraus balso galvoje. Tai buvo, galbūt, idėjos – kažkas, kas eina anksčiau už mintis. Ir nebuvo jokių jausmų, emocijų. Emocijos yra kūno reakcija į protą, o ten nebuvo nei kūno, nei proto. Tačiau buvo kažkas, kas primena jausmus. Tai greičiau buvo būsena, tarsi terpė, kurioje mes maudėmės. Ta būsena buvo ne manyje, o aplink mane. Tai buvo euforijos, begalinio džiaugsmo, laimės būsena. Mes su R. kartu maudėmės joje, mes sukomės vienas apie kitą ir „kalbėjomės“ idėjomis.
Buvau praradusi laiko nuovoką. Ten nebuvo jokio laiko. Buvome tik mes. Dabar labai keistai jaučiuosi grįžusi į materialųjį pasaulį. Savo kūne jaučiuosi labai nepatogiai, jaučiuosi negalinti laisvai judėti, kaip judėjau ten. Keista matyti aplinką, jausti aplinką, keista jausti emocijas, o nuo minčių jau įsiskaudėjo galvą. Ten jaučiausi taip lengvai. Čia esu labai suvaržyta, ribojama kūno galimybių ir aplinkos.
Be tai, ką aš išgyvenau, iš tiesų buvo prisiminimai. Apie tą įvykį, kuris nutiko šią naktį, man pasakojo Jeremy ir Tomas tame sapne. Tačiau viskas buvo taip tikra, ir aš buvau atsinešusi dalį savo dabartinės sąmonės, savo prisiminimus. Aš jau žinojau, kas nutiks, bet aš nieko nedariau, kad tai pakeisčiau. Atrodė, lyg ir negalėjau nieko padaryti, viskas plaukė savaime.
Mes su R. džiaugėmės vienas kitu. Sakiau, kaip jo pasiilgau, pasakojau jam apie dabartinį savo gyvenimą. Jis mane supratingai išklausė. O tada... atsivėrė erdvėje plyšys. Mes pamatėme žmones. Jie atvėrė tarpdimensinius vartus. Taip buvo jau ne pirmą kartą, jais skundėsi kiti mūsų dimensijos gyventojai. Bet mus jie pasiekė pirmą kartą. Įlindome į jų dimensiją ir perdavėme jiems idėją, kad jie liautųsi žaidę, nes kitaip susilauks bėdų. Tuomet grįžome į savo pasaulį ir užvėrėme tarpdimensinę skylę.
Po to atrodė, kad persikėliau į kitą laiką, nors ten laikas ir neegzistavo. Buvau viena. Tada vėl atsivėrė tarpdimensinė erdvė. Ten buvo tik vienas žmogus, vyras. Išlindau ir paklausiau, ko jam reikia.
– Tavęs, – jis atsakė.
Tada jis ranka prisilietė prie manęs, bet greitai atitraukė ranką. Jo prisilietimas buvo toks šaltas ir nemalonus, skausmingas. O jam prisilietimas atsiėjo pirštų nudegimu.
– Kuo tu vardu? – jis manęs klausė.
Kurį laiką nieko nedariau. Po to perdaviau jam idėją, kad esu Hera. Adatėlė jo rankose sujudėjo ir vedžiojo raides: H E R A.
Jis pažvelgė į mane, bet po to prisidengė akis.
– Tu labai švieti, – jis pasakė.
Aš sukikenau. Viskas atrodė gan linksma. Pasisukiojau aplink jį. Bet po to pajutau, kad R. netoli ir pabėgau iš žmonių pasaulio į savo erdvę ir užvėriau tarpdimencinius vartus. R. paklausė, ar vėl jie buvo atvėrę skylę. Perdaviau jam viską, kas nutiko kol buvau žmonių pasaulyje.
Po to išgyvenau dar kelis panašius epizodus, kai aš būdama viena bendravau su tuo vienu žmogumi.
Tada paskutinis epizodas. Vėl aš viena ir tas žmogus mane iškvietė. Aš išlindau, bet tada šalia pasirodė ta moteris ir ji staiga užvėrė tarpdimencinę erdvę. Aš nebeturėjau kelio namo. Prašiau jų, kad atvertų vartus, sakiau, kad negaliu čia pasilikti. Bet jie į mane nekreipė dėmesio, jie nežiūrėjo, ką sako adatėlė, o kitaip mano minčių perskaityti negalėjo. Jie nemoka klausyti savo pasąmonės, o būtent į ją ir pakliūna mano idėjos ir tik po to jos perduodamos į adatėlę pasąmoniniais jų pačių kūno judesiais. Jie nesiklausė manęs, jie tik atlikinėjo kažkokius keistus veiksmus, kažką kalbėjo.
Tada kažkas nutiko ir aš jau buvau nei žmonių, nei savo erdvėje. Tik spėjau pamatyti kaip vyras parkrito žemėn ir jo siela paliko kūną. O tada nieko nebemačiau, atsidūriau begalinėje tamsoje ir mano pačios šviesa nieko neapšvietė.
Po to tiesiog užmigau. O dabar esu neseniai pabudusi ir jaučiuosi labai keistai. Nemalonūs pojūčiai kūne, ir dar skauda kojas nuo vakar važiavimo. Tačiau pavalgysime pusryčius ir turėsime važiuoti toliau.
Linas dar miega. Išėjau iš palapinės pasivaikščioti. Ankstyvas rytas, kažkur tolumoje matėsi pirmieji Saulės spinduliai. Pajutau kažkokį keistą jausmą. Pajutau, tarsi kažkas už manęs būtų. Ir tada pajutau labai trumpą prisilietimą. Atsisukau. Bet ten nieko nėra. Tada išgirdau kažkokį čirškimą ir pamačiau, kad vis tik kai kas čia yra. Priešais mane švietė ugnies kamuoliukas.
Aš virtau kažkuo, tokiu neįprastu. Aš buvau tiesiog šviesa, liepsnelė ar šviesos kamuoliukas. Neturėjau jokio žmogiško kūno. Ten buvau aš, ir buvo R. (Jeremy). Atrodo, mes kalbėjomės mintimis, bet taip sakyti būtų netikslu. Tai nebuvo mintys. Nebuvo jokio įkyraus balso galvoje. Tai buvo, galbūt, idėjos – kažkas, kas eina anksčiau už mintis. Ir nebuvo jokių jausmų, emocijų. Emocijos yra kūno reakcija į protą, o ten nebuvo nei kūno, nei proto. Tačiau buvo kažkas, kas primena jausmus. Tai greičiau buvo būsena, tarsi terpė, kurioje mes maudėmės. Ta būsena buvo ne manyje, o aplink mane. Tai buvo euforijos, begalinio džiaugsmo, laimės būsena. Mes su R. kartu maudėmės joje, mes sukomės vienas apie kitą ir „kalbėjomės“ idėjomis.
Buvau praradusi laiko nuovoką. Ten nebuvo jokio laiko. Buvome tik mes. Dabar labai keistai jaučiuosi grįžusi į materialųjį pasaulį. Savo kūne jaučiuosi labai nepatogiai, jaučiuosi negalinti laisvai judėti, kaip judėjau ten. Keista matyti aplinką, jausti aplinką, keista jausti emocijas, o nuo minčių jau įsiskaudėjo galvą. Ten jaučiausi taip lengvai. Čia esu labai suvaržyta, ribojama kūno galimybių ir aplinkos.
Be tai, ką aš išgyvenau, iš tiesų buvo prisiminimai. Apie tą įvykį, kuris nutiko šią naktį, man pasakojo Jeremy ir Tomas tame sapne. Tačiau viskas buvo taip tikra, ir aš buvau atsinešusi dalį savo dabartinės sąmonės, savo prisiminimus. Aš jau žinojau, kas nutiks, bet aš nieko nedariau, kad tai pakeisčiau. Atrodė, lyg ir negalėjau nieko padaryti, viskas plaukė savaime.
Mes su R. džiaugėmės vienas kitu. Sakiau, kaip jo pasiilgau, pasakojau jam apie dabartinį savo gyvenimą. Jis mane supratingai išklausė. O tada... atsivėrė erdvėje plyšys. Mes pamatėme žmones. Jie atvėrė tarpdimensinius vartus. Taip buvo jau ne pirmą kartą, jais skundėsi kiti mūsų dimensijos gyventojai. Bet mus jie pasiekė pirmą kartą. Įlindome į jų dimensiją ir perdavėme jiems idėją, kad jie liautųsi žaidę, nes kitaip susilauks bėdų. Tuomet grįžome į savo pasaulį ir užvėrėme tarpdimensinę skylę.
Po to atrodė, kad persikėliau į kitą laiką, nors ten laikas ir neegzistavo. Buvau viena. Tada vėl atsivėrė tarpdimensinė erdvė. Ten buvo tik vienas žmogus, vyras. Išlindau ir paklausiau, ko jam reikia.
– Tavęs, – jis atsakė.
Tada jis ranka prisilietė prie manęs, bet greitai atitraukė ranką. Jo prisilietimas buvo toks šaltas ir nemalonus, skausmingas. O jam prisilietimas atsiėjo pirštų nudegimu.
– Kuo tu vardu? – jis manęs klausė.
Kurį laiką nieko nedariau. Po to perdaviau jam idėją, kad esu Hera. Adatėlė jo rankose sujudėjo ir vedžiojo raides: H E R A.
Jis pažvelgė į mane, bet po to prisidengė akis.
– Tu labai švieti, – jis pasakė.
Aš sukikenau. Viskas atrodė gan linksma. Pasisukiojau aplink jį. Bet po to pajutau, kad R. netoli ir pabėgau iš žmonių pasaulio į savo erdvę ir užvėriau tarpdimencinius vartus. R. paklausė, ar vėl jie buvo atvėrę skylę. Perdaviau jam viską, kas nutiko kol buvau žmonių pasaulyje.
Po to išgyvenau dar kelis panašius epizodus, kai aš būdama viena bendravau su tuo vienu žmogumi.
Tada paskutinis epizodas. Vėl aš viena ir tas žmogus mane iškvietė. Aš išlindau, bet tada šalia pasirodė ta moteris ir ji staiga užvėrė tarpdimencinę erdvę. Aš nebeturėjau kelio namo. Prašiau jų, kad atvertų vartus, sakiau, kad negaliu čia pasilikti. Bet jie į mane nekreipė dėmesio, jie nežiūrėjo, ką sako adatėlė, o kitaip mano minčių perskaityti negalėjo. Jie nemoka klausyti savo pasąmonės, o būtent į ją ir pakliūna mano idėjos ir tik po to jos perduodamos į adatėlę pasąmoniniais jų pačių kūno judesiais. Jie nesiklausė manęs, jie tik atlikinėjo kažkokius keistus veiksmus, kažką kalbėjo.
Tada kažkas nutiko ir aš jau buvau nei žmonių, nei savo erdvėje. Tik spėjau pamatyti kaip vyras parkrito žemėn ir jo siela paliko kūną. O tada nieko nebemačiau, atsidūriau begalinėje tamsoje ir mano pačios šviesa nieko neapšvietė.
Po to tiesiog užmigau. O dabar esu neseniai pabudusi ir jaučiuosi labai keistai. Nemalonūs pojūčiai kūne, ir dar skauda kojas nuo vakar važiavimo. Tačiau pavalgysime pusryčius ir turėsime važiuoti toliau.
Linas dar miega. Išėjau iš palapinės pasivaikščioti. Ankstyvas rytas, kažkur tolumoje matėsi pirmieji Saulės spinduliai. Pajutau kažkokį keistą jausmą. Pajutau, tarsi kažkas už manęs būtų. Ir tada pajutau labai trumpą prisilietimą. Atsisukau. Bet ten nieko nėra. Tada išgirdau kažkokį čirškimą ir pamačiau, kad vis tik kai kas čia yra. Priešais mane švietė ugnies kamuoliukas.
27. Kelionė
Nusprendžiau atidaryti langą. Nara įėjo vidun.
– Vykdyk savo Valią, tebūnie tai visas įstatymas, – pasakiau.
Nara nesuprasdama žiūrėjo į mane.
– Sese, ar neatsimeni manęs? – ji klausė.
– Atsimenu tave geriau negu tu įsivaizduoji. Jeigu ruošiesi pažeisti Valios įstatymą, palik šiuos namus.
Ji atrodė sutrikusi ir pasimetusi. Atrodo, nesitikėjo nieko panašaus.
– Sesute, aš tik norėjau pasakyti, kad mes pasiilgome tavęs. Norėjome pakviesti skristi kartu su mumis.
– Ne. Aš esu ten, kur turėčiau būti. O tu nesi mano sesuo. Tu apsimetėlė Nara. Eik šalin.
Ore nupiešiau pentagramos ženklą. Nara atsitraukė, apsisuko, sėdo atgal į savo erdvėlaivį ir nuskrido šalin.
Kas dabar bus? Ateitis vėl tapo nežinoma. Bet kas jau padaryta – tas padaryta. Vadinasi, taip ir turėjo būti, nes kitu atveju taip nebūtų buvę.
* * *
Susirašinėjau su Tomu. Jis labai kvietė pas jį atvažiuoti. Dar vis nesu tikra, kaip į jį žiūrėti. Ar jo jausmai visiškai sumeluoti, ar yra tame tikrumo? Bet... kas iš viso to? Internetinė draugystė? Ne, man to nereikia.
O ko man reikia?
Iš tiesų, taip norisi pabėgti nuo viso šio pasaulio. Norisi kažkur išvažiuoti, kur manęs niekas nepažinotų. Norisi pradėti naują gyvenimą. Gal mirti? Ne... vėl viską pradėti visiškai nuo nulio, kai net neaišku, kur papulsiu – neverta rizikuoti. Reikia kažkur išvažiuoti, pabėgti. Vienai? Tikrai nieko nenorėčiau pasiimti iš savo aplinkos. Bet gal yra kas nors, ne itin gerai pažįstamas, bet pakankamai patikimas... Kas nors, kas norėtų pabėgti kartu? Tiesiog kaip draugas...
* * *
– Linai, važiuojam į Ispaniją.
– Gerai, važiuojam.
– Prisikalbėsi.
– Jeigu važiuosim kartu, kodėl gi ne.
– Prisikalbėjai... Važiuojam tada tuoj pat?
Viską mesiu. Paliksiu. Skęskit savo purvuose vieni. Man to nereikia. Aš turiu savo gyvenimą ir jį gyvensiu. Tokia mano Valia.
Tik susikrausiu būtiniausius daiktus, o visa kita paliksiu. Gal net beveik nieko neimsiu. Ką reikės, gausiu ten. Tegu lieka viskas čia, kas man primintų praeitį. Naujas gyvenimas, nauja aš, nauji daiktai, nauji žmonės. Viskas turi būti nauja.
– Važiuojam dviračiais? Taip bus įdomiau, tikriau, veiksmingiau, didesnis efektas...
– Gera mintis. Kada važiuojam?
– Dabar pat. Aš jau pasiruošusi.
* * *
Pirma diena. Smagu. Oras dar šiltas. Pakelėje sustojome prie kažkokio ežero, išsimaudėme. Atrodo, galėčiau važiuoti ir važiuoti – nepavargsiu.
Kalbamės apie sapnus, gyvenimo prasmę, minčių skaitymą, aiškiaregystę, meditacija... Papasakojau Linui savo keistą pranašišką sapną. Atrodo, tas sapnas jį labai sudomino. Pati istorija jam buvo įdomi, tikra, gyva, jį sudomino praėjusių gyvenimų prisiminimai.
Dabar sėdime prie laužo. Vakaras. Vėsoka. Pasijuto kojų skausmas, kuris nė kiek nekankino važiuojant. Filosofuojam, įdomiai kalbamės. Pasakiau, kad reikėtų prieš miegą pamedituoti. Galbūt man pavyks iš tiesų prisiminti praėjusį gyvenimą, o ne tik iš sapno prisiminimų. Linas man pritarė ir nutarė pats taip pat pamėginti prisiminti praėjusius gyvenimus. Įdomu, ar turėjome mes anksčiau ką nors bendra?
Pavargau. Pamedituosiu ir tada miegosiu. Laukia ilga, sunki ir įdomi kelionė.
– Vykdyk savo Valią, tebūnie tai visas įstatymas, – pasakiau.
Nara nesuprasdama žiūrėjo į mane.
– Sese, ar neatsimeni manęs? – ji klausė.
– Atsimenu tave geriau negu tu įsivaizduoji. Jeigu ruošiesi pažeisti Valios įstatymą, palik šiuos namus.
Ji atrodė sutrikusi ir pasimetusi. Atrodo, nesitikėjo nieko panašaus.
– Sesute, aš tik norėjau pasakyti, kad mes pasiilgome tavęs. Norėjome pakviesti skristi kartu su mumis.
– Ne. Aš esu ten, kur turėčiau būti. O tu nesi mano sesuo. Tu apsimetėlė Nara. Eik šalin.
Ore nupiešiau pentagramos ženklą. Nara atsitraukė, apsisuko, sėdo atgal į savo erdvėlaivį ir nuskrido šalin.
Kas dabar bus? Ateitis vėl tapo nežinoma. Bet kas jau padaryta – tas padaryta. Vadinasi, taip ir turėjo būti, nes kitu atveju taip nebūtų buvę.
* * *
Susirašinėjau su Tomu. Jis labai kvietė pas jį atvažiuoti. Dar vis nesu tikra, kaip į jį žiūrėti. Ar jo jausmai visiškai sumeluoti, ar yra tame tikrumo? Bet... kas iš viso to? Internetinė draugystė? Ne, man to nereikia.
O ko man reikia?
Iš tiesų, taip norisi pabėgti nuo viso šio pasaulio. Norisi kažkur išvažiuoti, kur manęs niekas nepažinotų. Norisi pradėti naują gyvenimą. Gal mirti? Ne... vėl viską pradėti visiškai nuo nulio, kai net neaišku, kur papulsiu – neverta rizikuoti. Reikia kažkur išvažiuoti, pabėgti. Vienai? Tikrai nieko nenorėčiau pasiimti iš savo aplinkos. Bet gal yra kas nors, ne itin gerai pažįstamas, bet pakankamai patikimas... Kas nors, kas norėtų pabėgti kartu? Tiesiog kaip draugas...
* * *
– Linai, važiuojam į Ispaniją.
– Gerai, važiuojam.
– Prisikalbėsi.
– Jeigu važiuosim kartu, kodėl gi ne.
– Prisikalbėjai... Važiuojam tada tuoj pat?
Viską mesiu. Paliksiu. Skęskit savo purvuose vieni. Man to nereikia. Aš turiu savo gyvenimą ir jį gyvensiu. Tokia mano Valia.
Tik susikrausiu būtiniausius daiktus, o visa kita paliksiu. Gal net beveik nieko neimsiu. Ką reikės, gausiu ten. Tegu lieka viskas čia, kas man primintų praeitį. Naujas gyvenimas, nauja aš, nauji daiktai, nauji žmonės. Viskas turi būti nauja.
– Važiuojam dviračiais? Taip bus įdomiau, tikriau, veiksmingiau, didesnis efektas...
– Gera mintis. Kada važiuojam?
– Dabar pat. Aš jau pasiruošusi.
* * *
Pirma diena. Smagu. Oras dar šiltas. Pakelėje sustojome prie kažkokio ežero, išsimaudėme. Atrodo, galėčiau važiuoti ir važiuoti – nepavargsiu.
Kalbamės apie sapnus, gyvenimo prasmę, minčių skaitymą, aiškiaregystę, meditacija... Papasakojau Linui savo keistą pranašišką sapną. Atrodo, tas sapnas jį labai sudomino. Pati istorija jam buvo įdomi, tikra, gyva, jį sudomino praėjusių gyvenimų prisiminimai.
Dabar sėdime prie laužo. Vakaras. Vėsoka. Pasijuto kojų skausmas, kuris nė kiek nekankino važiuojant. Filosofuojam, įdomiai kalbamės. Pasakiau, kad reikėtų prieš miegą pamedituoti. Galbūt man pavyks iš tiesų prisiminti praėjusį gyvenimą, o ne tik iš sapno prisiminimų. Linas man pritarė ir nutarė pats taip pat pamėginti prisiminti praėjusius gyvenimus. Įdomu, ar turėjome mes anksčiau ką nors bendra?
Pavargau. Pamedituosiu ir tada miegosiu. Laukia ilga, sunki ir įdomi kelionė.
26. Dežavu
Keistas garsas... tamsa...
Žadintuvas. Na, dar tik 5 minutes... Oj, ne, negalima. Jau 6:30, reikia keltis. Uch... nekenčiu trečiadienių.
Arbata, jogurtas. Po galais, galėjau sugalvoti ką nors geresnio pusryčiams. Jogurtas jau atsibodo, be to, po valandos vis tiek vėl būnu alkana.
O, jau 7:30, na, gal kaip nors spėsiu išsitiesinti plaukus. Gi neisiu su paukščių lizdu ant galvos...
Autobusas... vienintelė vieta, kur galiu susikaupti ir paskaityti knygą. Rytoj reikės atsiskaitinėti, o dar tiek daug liko perskaityti...
Pirma paskaita... noriu miego. Dėstytojos kalba dirgina nervų sistemą.
Antra paskaita. Dar labiau noriu miego, nes pavargau nuo pirmosios paskaitos. O šita dar tokia beprasmė...
Trečia paskaita... Teks pabusti, dabar seminaras.
– Na, čia viskas labai paprasta, – pasakiau. – Tikslas gali būti ištirti muzikos įtaką išmokimui.
Po 5 minučių, grupiokė:
– Kokį ten tikslą sakei, Adomai?
Adomai? Juk ne jis sakė tikslą, o aš...
Paskaita eina į pabaigą... Ach... pagaliau...
Namo namo namo!
Autobusas. Knyga.
Namai. Kompiuteris. Muzika.
O, po galais, nebegaliu. Skauda galvą. Nuo minčių.
Pasėdėsiu ant palangės. Muzika... Ašaros... Iš kur jos? Nežinau.
Mintys apie savižudybę. Nors... kam ta savižudybė? Aš gal ir taip mirusi. Kartais jaučiuosi lyg būčiau mirusi. Mano žodžius priskiria kitiems... Kur įrodymai, kad aš gyva?
Nebegaliu. Noriu pasivaikščioti.
Parkas... Žmonių nedaug. Ramu. Tik vėjas plaiksto mano gelsvus plaukus.
Ir... o, kas gi čia? Juk... prieš mano akis... aš pati!
O tada... prisiminiau. Ak, prisiminiau, ką sapnavau! Dežavu...
Ar gali būti, kad sapnavau ateitį? Taip, kaip ji turėtų įvykti?
Reiškia, Tomas mane apgaudinėja... Jis meluoja man. Jis nieko man nejaučia, tik nori mane paklaidinti.
Bet kaip galiu būti tikra? Gal čia tik sutapimas? Ta mergina, panaši į mane... Kur ji pranyko? Gal man tik pasivaideno?
* * *
Gulėjau lovoje ir niekaip negalėjau užmigti. Mintys sukosi apie dienos įvykius bei sapną. Kas, jeigu tai pranašiškas sapnas? Ar aš savo veiksmais galiu pakeisti įvykių tėkmę?
Mano mintis nutraukė barbenimas į langą. Atsisukau... ir pamačiau savo atvaizdą... Ne, tai ne aš. Tai žmogus už lango. Po galais, tai Nara. Ką aš turėčiau daryti?
Žadintuvas. Na, dar tik 5 minutes... Oj, ne, negalima. Jau 6:30, reikia keltis. Uch... nekenčiu trečiadienių.
Arbata, jogurtas. Po galais, galėjau sugalvoti ką nors geresnio pusryčiams. Jogurtas jau atsibodo, be to, po valandos vis tiek vėl būnu alkana.
O, jau 7:30, na, gal kaip nors spėsiu išsitiesinti plaukus. Gi neisiu su paukščių lizdu ant galvos...
Autobusas... vienintelė vieta, kur galiu susikaupti ir paskaityti knygą. Rytoj reikės atsiskaitinėti, o dar tiek daug liko perskaityti...
Pirma paskaita... noriu miego. Dėstytojos kalba dirgina nervų sistemą.
Antra paskaita. Dar labiau noriu miego, nes pavargau nuo pirmosios paskaitos. O šita dar tokia beprasmė...
Trečia paskaita... Teks pabusti, dabar seminaras.
– Na, čia viskas labai paprasta, – pasakiau. – Tikslas gali būti ištirti muzikos įtaką išmokimui.
Po 5 minučių, grupiokė:
– Kokį ten tikslą sakei, Adomai?
Adomai? Juk ne jis sakė tikslą, o aš...
Paskaita eina į pabaigą... Ach... pagaliau...
Namo namo namo!
Autobusas. Knyga.
Namai. Kompiuteris. Muzika.
O, po galais, nebegaliu. Skauda galvą. Nuo minčių.
Pasėdėsiu ant palangės. Muzika... Ašaros... Iš kur jos? Nežinau.
Mintys apie savižudybę. Nors... kam ta savižudybė? Aš gal ir taip mirusi. Kartais jaučiuosi lyg būčiau mirusi. Mano žodžius priskiria kitiems... Kur įrodymai, kad aš gyva?
Nebegaliu. Noriu pasivaikščioti.
Parkas... Žmonių nedaug. Ramu. Tik vėjas plaiksto mano gelsvus plaukus.
Ir... o, kas gi čia? Juk... prieš mano akis... aš pati!
O tada... prisiminiau. Ak, prisiminiau, ką sapnavau! Dežavu...
Ar gali būti, kad sapnavau ateitį? Taip, kaip ji turėtų įvykti?
Reiškia, Tomas mane apgaudinėja... Jis meluoja man. Jis nieko man nejaučia, tik nori mane paklaidinti.
Bet kaip galiu būti tikra? Gal čia tik sutapimas? Ta mergina, panaši į mane... Kur ji pranyko? Gal man tik pasivaideno?
* * *
Gulėjau lovoje ir niekaip negalėjau užmigti. Mintys sukosi apie dienos įvykius bei sapną. Kas, jeigu tai pranašiškas sapnas? Ar aš savo veiksmais galiu pakeisti įvykių tėkmę?
Mano mintis nutraukė barbenimas į langą. Atsisukau... ir pamačiau savo atvaizdą... Ne, tai ne aš. Tai žmogus už lango. Po galais, tai Nara. Ką aš turėčiau daryti?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)