27. Kelionė

Nusprendžiau atidaryti langą. Nara įėjo vidun.
– Vykdyk savo Valią, tebūnie tai visas įstatymas, – pasakiau.
Nara nesuprasdama žiūrėjo į mane.
– Sese, ar neatsimeni manęs? – ji klausė.
– Atsimenu tave geriau negu tu įsivaizduoji. Jeigu ruošiesi pažeisti Valios įstatymą, palik šiuos namus.
Ji atrodė sutrikusi ir pasimetusi. Atrodo, nesitikėjo nieko panašaus.
– Sesute, aš tik norėjau pasakyti, kad mes pasiilgome tavęs. Norėjome pakviesti skristi kartu su mumis.
– Ne. Aš esu ten, kur turėčiau būti. O tu nesi mano sesuo. Tu apsimetėlė Nara. Eik šalin.
Ore nupiešiau pentagramos ženklą. Nara atsitraukė, apsisuko, sėdo atgal į savo erdvėlaivį ir nuskrido šalin.
Kas dabar bus? Ateitis vėl tapo nežinoma. Bet kas jau padaryta – tas padaryta. Vadinasi, taip ir turėjo būti, nes kitu atveju taip nebūtų buvę.
* * *
Susirašinėjau su Tomu. Jis labai kvietė pas jį atvažiuoti. Dar vis nesu tikra, kaip į jį žiūrėti. Ar jo jausmai visiškai sumeluoti, ar yra tame tikrumo? Bet... kas iš viso to? Internetinė draugystė? Ne, man to nereikia.
O ko man reikia?
Iš tiesų, taip norisi pabėgti nuo viso šio pasaulio. Norisi kažkur išvažiuoti, kur manęs niekas nepažinotų. Norisi pradėti naują gyvenimą. Gal mirti? Ne... vėl viską pradėti visiškai nuo nulio, kai net neaišku, kur papulsiu – neverta rizikuoti. Reikia kažkur išvažiuoti, pabėgti. Vienai? Tikrai nieko nenorėčiau pasiimti iš savo aplinkos. Bet gal yra kas nors, ne itin gerai pažįstamas, bet pakankamai patikimas... Kas nors, kas norėtų pabėgti kartu? Tiesiog kaip draugas...
* * *
– Linai, važiuojam į Ispaniją.
– Gerai, važiuojam.
– Prisikalbėsi.
– Jeigu važiuosim kartu, kodėl gi ne.
– Prisikalbėjai... Važiuojam tada tuoj pat?
Viską mesiu. Paliksiu. Skęskit savo purvuose vieni. Man to nereikia. Aš turiu savo gyvenimą ir jį gyvensiu. Tokia mano Valia.
Tik susikrausiu būtiniausius daiktus, o visa kita paliksiu. Gal net beveik nieko neimsiu. Ką reikės, gausiu ten. Tegu lieka viskas čia, kas man primintų praeitį. Naujas gyvenimas, nauja aš, nauji daiktai, nauji žmonės. Viskas turi būti nauja.
– Važiuojam dviračiais? Taip bus įdomiau, tikriau, veiksmingiau, didesnis efektas...
– Gera mintis. Kada važiuojam?
– Dabar pat. Aš jau pasiruošusi.
* * *
Pirma diena. Smagu. Oras dar šiltas. Pakelėje sustojome prie kažkokio ežero, išsimaudėme. Atrodo, galėčiau važiuoti ir važiuoti – nepavargsiu.
Kalbamės apie sapnus, gyvenimo prasmę, minčių skaitymą, aiškiaregystę, meditacija... Papasakojau Linui savo keistą pranašišką sapną. Atrodo, tas sapnas jį labai sudomino. Pati istorija jam buvo įdomi, tikra, gyva, jį sudomino praėjusių gyvenimų prisiminimai.
Dabar sėdime prie laužo. Vakaras. Vėsoka. Pasijuto kojų skausmas, kuris nė kiek nekankino važiuojant. Filosofuojam, įdomiai kalbamės. Pasakiau, kad reikėtų prieš miegą pamedituoti. Galbūt man pavyks iš tiesų prisiminti praėjusį gyvenimą, o ne tik iš sapno prisiminimų. Linas man pritarė ir nutarė pats taip pat pamėginti prisiminti praėjusius gyvenimus. Įdomu, ar turėjome mes anksčiau ką nors bendra?
Pavargau. Pamedituosiu ir tada miegosiu. Laukia ilga, sunki ir įdomi kelionė.