Antra „Gyvenimų šešėlių“ dalis: kita dimensija. Viskas kitaip, viskas iš naujo.
http://seseliai2.blogspot.lt/
Rodomi pranešimai su žymėmis II. Gyvenimų šešėliai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis II. Gyvenimų šešėliai. Rodyti visus pranešimus
2016 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis
2011 m. kovo 21 d., pirmadienis
25. Dilema
Stovėjau apsikabinusi su Tomu, kai netikėtai prie mūsų priėjo Jeremy. Atsitraukiau nuo Tomo, pasisveikinau su Jeremy. Jis atrodė ramus, tačiau jutau, kad jis nori man kažką pasakyti, kažką labai svarbaus.
– Jeremy, aš meditavau ir prisiminiau savo praėjusį gyvenimą.
– Žinau.
Pažiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu. Tada jis pasiteisino:
– Aš galiu per atstumą matyti, ką žmonės daro ir girdėti, ką jie kalba. Tačiau paprastai neskaitau žmonių minčių, tai būtų privatumo pažeidimas.
Tada įsivyravo nejauki tyla.
– Turiu tau kai ką pasakyti, – man pasakė Jeremy.
– Tai sakyk.
Jeremy pažiūrėjo į Tomą. Atrodė, jis nebuvo tikras, ar gali prie jo kalbėti. Tačiau vis tik jis pradėjo:
– Čijo, Tomas tau meluoja. Jis nič nieko tau nejaučia, jį čia pasiuntė Indrė, aš mačiau kaip jie tarėsi.
Jo žodžiai manyje sukėlė sumaištį, nerimą, baimę. Atsisukau į Tomą. Jis atrodė nustebęs, tačiau išliko ramus.
– Tomai? – žiūrėjau į jį klausiamai.
Jis kurį laiką tylėjo, bet atrodė šiek tiek apimtas pykčio Jeremiui. Jis tarsi ieškojo žodžių, kaip išsireikšti, o po kiek laiko pagaliau prabilo:
– Čijo, aš sakiau, kad renkiesi tu. Man svarbiausia, kad tu būtum laiminga. Jei būsi laiminga su Jeremy, na, ką padarysi, bet jei jau taip reikia, tebūnie.
– Tau visai nereikia rinktis, – pasakė Jeremy. – Aš tik atėjau tau pranešti apie Tomą tam, kad tu žinotum, kur papulsi. Esu tolerantiškas, bet ne melui.
Jaučiausi esanti pasirinkimo taške, bet kartu mane kankino nuojauta, kad aš renkuosi iš nieko. Jie abu savo žodžiais praktiškai mane atstūmė. Įdomu, jie patys tai supranta?
Mane vis tik kažkodėl taip traukia link Tomo... Bet jeigu tai teisybė, jeigu jį pasiuntė Indrė? Jis to nepaneigė.
– O tu mane myli? – paklausiau.
– Kad ir kaip to nenorėčiau, bet taip, – atsakė Tomas. – Tu sužadinai manyje tuos pamirštus jausmus, kurie metų metus miegojo giliu miegu. Buvau pamiršęs, kad jie apskritai egzistuoja, bet dabar jie manyje tiesiog verda ir neduoda man ramybės.
Visa tai jis sakė labai ramiai, jo intonacija, gestai nerodė, kad jame virtų jausmai. Bet jis visada buvo toks. Tačiau jis visada man ir melavo. O gal nemelavo?
– O kaip dėl Indrės? Ar su ja buvo tas pokalbis, apie kurį sako Jeremy?
Tomas giliai atsiduso.
– Taip, buvo, tačiau ne dėl to aš čia esu. Mano jausmai tau nuoširdūs.
Tada pajutau keistą jausmą ir į galvą atėjo mintys, kurios tarsi ne mano. Supratau, kad su manimi susisiekė Jeremy. Jis man perdavė visą Indrės ir Tomo pokalbio sceną.
Tai, ką pamačiau, mane dar labiau išgąsdino. Mintyse vis sukosi Indrės žodžiai: „Pasakyk, kad myli ją, kad negali be jos, kad pabudo jausmai... sugalvok ką nors, tu moki.“
Jeremy nuėjo. Supratau, kad jis jautė padaręs viską, ką turėjo, o dabar tiesiog pasitraukė.
Žiūrėjau į Tomą su išgąsčiu. Ar gali būti jo jausmai nuoširdūs? Tas pokalbis tikrai buvo, Tomas pats tai pripažino. Bet vis tiek tikina, kad jo jausmai tikri. Negaliu, mane tokios situacijos veikia neigiamai, kankina. Kodėl viskas negali būti paprasčiau?
O gal man net nereikėtų kabintis į Tomą? Gal reikia gyventi toliau? Gal nereikia galvoti apie praėjusius gyvenimus? Gal gyventi naują gyvenimą, užmiršti, kas buvo, pradėti kažką nauja?
Aš apsisukau ir tiesiog pabėgau. Bėgau tolyn, nieko nematydama. Verkiau, bet nenorėjau, kad mano ašaras kas nors matytų. Begau pati nežinodama, kur. Vis bėgau ir bėgau... tolyn ir tolyn... Kol galiausiai pasijutau esanti visiškai viena. Supratau, kad net nežinau, kur esu. Niekada anksčiau neteko būti šioje vietoje. Arba tiesiog jos neatsimenu. Dairiausi aplinkui. Supratau, kad net nežinau, kaip čia atsidūriau, neprisimenu, iš kurios pusės atbėgau.
Jaučiuosi pasiklydusi... pasiklydusi savyje, savo jausmuose. Nesuprantu, ką man sako jausmai, o protas mane tik klaidina. Ko aš čia išvis atsitrenkiau? Kodėl aš nuo pat gimimo laikiausi prisirišusi šito gyvenimo? Nereikėjo man taip... dabar sunku pasitraukti. Reikia gyventi toliau.
Išgirdau... kažkokį keistą garsą. Nežinia iš kur sklindantį. Panašu į pavojaus sireną. Virš galvos pamačiau daugybę lėktuvų. Pamačiau, kaip jie kažką išpylė... ir pajutau, kaip pradėjo temti akyse ir pasidarė silpna...
– Jeremy, aš meditavau ir prisiminiau savo praėjusį gyvenimą.
– Žinau.
Pažiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu. Tada jis pasiteisino:
– Aš galiu per atstumą matyti, ką žmonės daro ir girdėti, ką jie kalba. Tačiau paprastai neskaitau žmonių minčių, tai būtų privatumo pažeidimas.
Tada įsivyravo nejauki tyla.
– Turiu tau kai ką pasakyti, – man pasakė Jeremy.
– Tai sakyk.
Jeremy pažiūrėjo į Tomą. Atrodė, jis nebuvo tikras, ar gali prie jo kalbėti. Tačiau vis tik jis pradėjo:
– Čijo, Tomas tau meluoja. Jis nič nieko tau nejaučia, jį čia pasiuntė Indrė, aš mačiau kaip jie tarėsi.
Jo žodžiai manyje sukėlė sumaištį, nerimą, baimę. Atsisukau į Tomą. Jis atrodė nustebęs, tačiau išliko ramus.
– Tomai? – žiūrėjau į jį klausiamai.
Jis kurį laiką tylėjo, bet atrodė šiek tiek apimtas pykčio Jeremiui. Jis tarsi ieškojo žodžių, kaip išsireikšti, o po kiek laiko pagaliau prabilo:
– Čijo, aš sakiau, kad renkiesi tu. Man svarbiausia, kad tu būtum laiminga. Jei būsi laiminga su Jeremy, na, ką padarysi, bet jei jau taip reikia, tebūnie.
– Tau visai nereikia rinktis, – pasakė Jeremy. – Aš tik atėjau tau pranešti apie Tomą tam, kad tu žinotum, kur papulsi. Esu tolerantiškas, bet ne melui.
Jaučiausi esanti pasirinkimo taške, bet kartu mane kankino nuojauta, kad aš renkuosi iš nieko. Jie abu savo žodžiais praktiškai mane atstūmė. Įdomu, jie patys tai supranta?
Mane vis tik kažkodėl taip traukia link Tomo... Bet jeigu tai teisybė, jeigu jį pasiuntė Indrė? Jis to nepaneigė.
– O tu mane myli? – paklausiau.
– Kad ir kaip to nenorėčiau, bet taip, – atsakė Tomas. – Tu sužadinai manyje tuos pamirštus jausmus, kurie metų metus miegojo giliu miegu. Buvau pamiršęs, kad jie apskritai egzistuoja, bet dabar jie manyje tiesiog verda ir neduoda man ramybės.
Visa tai jis sakė labai ramiai, jo intonacija, gestai nerodė, kad jame virtų jausmai. Bet jis visada buvo toks. Tačiau jis visada man ir melavo. O gal nemelavo?
– O kaip dėl Indrės? Ar su ja buvo tas pokalbis, apie kurį sako Jeremy?
Tomas giliai atsiduso.
– Taip, buvo, tačiau ne dėl to aš čia esu. Mano jausmai tau nuoširdūs.
Tada pajutau keistą jausmą ir į galvą atėjo mintys, kurios tarsi ne mano. Supratau, kad su manimi susisiekė Jeremy. Jis man perdavė visą Indrės ir Tomo pokalbio sceną.
Tai, ką pamačiau, mane dar labiau išgąsdino. Mintyse vis sukosi Indrės žodžiai: „Pasakyk, kad myli ją, kad negali be jos, kad pabudo jausmai... sugalvok ką nors, tu moki.“
Jeremy nuėjo. Supratau, kad jis jautė padaręs viską, ką turėjo, o dabar tiesiog pasitraukė.
Žiūrėjau į Tomą su išgąsčiu. Ar gali būti jo jausmai nuoširdūs? Tas pokalbis tikrai buvo, Tomas pats tai pripažino. Bet vis tiek tikina, kad jo jausmai tikri. Negaliu, mane tokios situacijos veikia neigiamai, kankina. Kodėl viskas negali būti paprasčiau?
O gal man net nereikėtų kabintis į Tomą? Gal reikia gyventi toliau? Gal nereikia galvoti apie praėjusius gyvenimus? Gal gyventi naują gyvenimą, užmiršti, kas buvo, pradėti kažką nauja?
Aš apsisukau ir tiesiog pabėgau. Bėgau tolyn, nieko nematydama. Verkiau, bet nenorėjau, kad mano ašaras kas nors matytų. Begau pati nežinodama, kur. Vis bėgau ir bėgau... tolyn ir tolyn... Kol galiausiai pasijutau esanti visiškai viena. Supratau, kad net nežinau, kur esu. Niekada anksčiau neteko būti šioje vietoje. Arba tiesiog jos neatsimenu. Dairiausi aplinkui. Supratau, kad net nežinau, kaip čia atsidūriau, neprisimenu, iš kurios pusės atbėgau.
Jaučiuosi pasiklydusi... pasiklydusi savyje, savo jausmuose. Nesuprantu, ką man sako jausmai, o protas mane tik klaidina. Ko aš čia išvis atsitrenkiau? Kodėl aš nuo pat gimimo laikiausi prisirišusi šito gyvenimo? Nereikėjo man taip... dabar sunku pasitraukti. Reikia gyventi toliau.
Išgirdau... kažkokį keistą garsą. Nežinia iš kur sklindantį. Panašu į pavojaus sireną. Virš galvos pamačiau daugybę lėktuvų. Pamačiau, kaip jie kažką išpylė... ir pajutau, kaip pradėjo temti akyse ir pasidarė silpna...
24. Tomo akimis
Kai Čijo išėjo, Indrė pradėjo mane kamantinėti. Ji, kaip ir aš, iš karto atpažino, jog ten buvo Miglė. Nenorėjau jai nieko pasakoti.
Čijo sužadino man senus prisiminimus... Kai dar ji buvo Miglė, mums buvo visai gerai kartu, man patiko, galbūt buvau ją įsimylėjęs. Dabar tie jausmai lyg ir nuslopę, bet ji man juos vėl priminė. Tada slapstėmės nuo Naros ir viskas atrodė taip tobula... Nebenorėjau nieko bendra turėti su Nara. O po to, kai Miglė žuvo, pats išžudžiau visus, taip pat ir Narą. Tada jaučiausi įsiutęs.
Po tiek metų visi jausmai ir neapykanta nuslopo, Nara atgimė visai netoliese, tad nusprendėme vėl būti kartu. Ji neprisiminė, kaip mirė, tad jokių klausimų nekilo. Dabar esame drauge kaip senais gerais laikais. Mes tobulai tinkame vienas kitam... Su Čijo negalėčiau būti, ji nėra vietinė. Ji pernelyg teigiamos prigimties ir mane tas šiek tiek erzina. Šalia jos jaučiuosi toks netobulas, negaliu būti savimi. O su Indre mes nuostabiai tinkame vienas kitam.
– Ką čia veiki? – Indrė priėjo prie manęs. – Geriau padėtum man sugalvoti, ką daryti su Čijo.
– O kam su ja kažką daryti?
– Kaip tai kam?! Jeigu ji ką nors prisimins, tai sukliudys mūsų dabartiniams planams. Ar tau visai alkoholis smegenis išplovė, kad nebemąstai?
Kartais ji mane labai erzina. Visiškai nenoriu vėl kenkti Čijo. Tegu gyvena savo gyvenimą, nemanau, kad ji kažkaip mums kliudytų. Nieko neprisimena, nuo viso to ji jau atitolusi, negi dabar puls ginti savo žmonių? Ji net nežino, kad tie žmonės egzistuoja.
– Mieloji, nurimk. Užkariausim mes tas dimensijas, Čijo nespės nė mirktelėti.
– Nespės, sakai? O tu žinai, kad šiuo metu ji medituoja į praėjusius gyvenimus? Surask ją ir užkalbėk dantį. Pasakyk, kad myli ją, kad negali be jos, kad pabudo jausmai... sugalvok ką nors, tu moki. O ji patikės, dar vis tokia pat naivi. Tiek laiko žemėje, o dar nesuprato, kad žmonėmis pasitikėti negalima. Cha! Pripratusi prie savo niekam tikusio nuoširdaus pasaulio... Tai tu eini ar ne?
– Kaip aš galiu eiti, kai tu kalbi?
– Nu tai nebekalbu!
– Nustok šaukti ant manęs. Gerai, eisiu. Kur ji yra?
* * *
– Čijo!
Ji atsisuko.
– Tomai? Ką čia veiki?
– Niekaip negalėjau išmesti tavęs iš galvos. Norėjau atsiprašyti.
– Visa tai jau praeitis, nesvarbu, aš atleidžiu.
– Ne, Čijo, paklausyk. Aš neapgaudinėjau tavęs. Turėjau tau meluoti, susukti galvą. Bet man pačiam tada susisuko galva, aš tave pamilau iš tiesų. Dabar grįžusi tu vėl pažadinai tuos jausmus manyje. Gal man iš tiesų nereikia būti su Indre, gal šiame gyvenime man skirta būti su tavimi. Atleisk, nežinau, ką tu man jauti? Galbūt tu pyksti...
– Tomai... aš visą gyvenimą, nuo pat pirmos gimimo dienos, bandžiau su tavimi susisiekti telepatiškai. Bet tu manęs negirdėjai, nes skendai alkoholio liūne. Man tu buvai toks svarbus, o dabar, atrodo, viskas apsivertė aukštyn kojom. Jeremy man pasakė, kad tu melavai, galiausiai tu ir pats tai pripažinai. O dabar jau sakai, kad myli mane.
– O tu? Ką jauti tu?
Ji susimąsčiusi nuleido akis, paniro į save. Po kiek laiko atsakė:
– Aš... nežinau. Nesuprantu. Nesuprantu savo jausmų, nežinau, ką jie reiškia. Be to... aš meditavau... prisiminiau šį tą iš savo ankstesniojo gyvenimo, kai buvau Hera. Jeremy buvo mano mylimasis...
– Jauti jam ką nors?
– Nežinau. Sakau, nesuprantu savo jausmų, aš, atrodo, visai nieko nejaučiu. Neturiu jokių jausmų niekam. Tik mintys, kurios taip klaidina...
– O ką tau sako mintys?
– Na... dabar jau nežinau. Prieš tai galvojau, kad reikia susirasti Jeremy, nes tu mane atstūmei ir man melavai. Bet dabar tu sakai, kad tavo jausmai tikri. Aš jaučiuosi tokia pasimetusi, – ji atrodė tikrai susikrimtusi.
– Jeigu nori būti su Jeremy, aš tavęs nelaikysiu.
– Kaip pasiilgau to. Pasiilgau tų tavo keistų žodžių, tokių keistų nuostatų, nebūdingų kitiems žemiečiams. Iš tavo žodžių atrodo taip, tarsi tu mane iš tiesų mylėtum ir tau svarbiausia, kad būčiau laiminga, nesvarbu, su tavimi ar su kuo nors kitu.
– Taip ir yra.
Tada ji netikėtai puolė man į glėbį, apsikabino mane ir pravirko. Apkabinau ją, glosčiau jos ilgus juodus plaukus. Dabar ji tokia gražuolė, tokia seksuali. Gera jausti ją šalia. Galbūt norėčiau su ja vėl pabėgti, pasislėpti ir likti ten visą gyvenimą. Ji tokia šilta, miela, gera, švelni, trapi, jautri...
Pajutau, kad mus kažkas stebi. Pasisukau į šoną ir pamačiau Jeremy. Jis pradėjo artėti link mūsų.
Čijo sužadino man senus prisiminimus... Kai dar ji buvo Miglė, mums buvo visai gerai kartu, man patiko, galbūt buvau ją įsimylėjęs. Dabar tie jausmai lyg ir nuslopę, bet ji man juos vėl priminė. Tada slapstėmės nuo Naros ir viskas atrodė taip tobula... Nebenorėjau nieko bendra turėti su Nara. O po to, kai Miglė žuvo, pats išžudžiau visus, taip pat ir Narą. Tada jaučiausi įsiutęs.
Po tiek metų visi jausmai ir neapykanta nuslopo, Nara atgimė visai netoliese, tad nusprendėme vėl būti kartu. Ji neprisiminė, kaip mirė, tad jokių klausimų nekilo. Dabar esame drauge kaip senais gerais laikais. Mes tobulai tinkame vienas kitam... Su Čijo negalėčiau būti, ji nėra vietinė. Ji pernelyg teigiamos prigimties ir mane tas šiek tiek erzina. Šalia jos jaučiuosi toks netobulas, negaliu būti savimi. O su Indre mes nuostabiai tinkame vienas kitam.
– Ką čia veiki? – Indrė priėjo prie manęs. – Geriau padėtum man sugalvoti, ką daryti su Čijo.
– O kam su ja kažką daryti?
– Kaip tai kam?! Jeigu ji ką nors prisimins, tai sukliudys mūsų dabartiniams planams. Ar tau visai alkoholis smegenis išplovė, kad nebemąstai?
Kartais ji mane labai erzina. Visiškai nenoriu vėl kenkti Čijo. Tegu gyvena savo gyvenimą, nemanau, kad ji kažkaip mums kliudytų. Nieko neprisimena, nuo viso to ji jau atitolusi, negi dabar puls ginti savo žmonių? Ji net nežino, kad tie žmonės egzistuoja.
– Mieloji, nurimk. Užkariausim mes tas dimensijas, Čijo nespės nė mirktelėti.
– Nespės, sakai? O tu žinai, kad šiuo metu ji medituoja į praėjusius gyvenimus? Surask ją ir užkalbėk dantį. Pasakyk, kad myli ją, kad negali be jos, kad pabudo jausmai... sugalvok ką nors, tu moki. O ji patikės, dar vis tokia pat naivi. Tiek laiko žemėje, o dar nesuprato, kad žmonėmis pasitikėti negalima. Cha! Pripratusi prie savo niekam tikusio nuoširdaus pasaulio... Tai tu eini ar ne?
– Kaip aš galiu eiti, kai tu kalbi?
– Nu tai nebekalbu!
– Nustok šaukti ant manęs. Gerai, eisiu. Kur ji yra?
* * *
– Čijo!
Ji atsisuko.
– Tomai? Ką čia veiki?
– Niekaip negalėjau išmesti tavęs iš galvos. Norėjau atsiprašyti.
– Visa tai jau praeitis, nesvarbu, aš atleidžiu.
– Ne, Čijo, paklausyk. Aš neapgaudinėjau tavęs. Turėjau tau meluoti, susukti galvą. Bet man pačiam tada susisuko galva, aš tave pamilau iš tiesų. Dabar grįžusi tu vėl pažadinai tuos jausmus manyje. Gal man iš tiesų nereikia būti su Indre, gal šiame gyvenime man skirta būti su tavimi. Atleisk, nežinau, ką tu man jauti? Galbūt tu pyksti...
– Tomai... aš visą gyvenimą, nuo pat pirmos gimimo dienos, bandžiau su tavimi susisiekti telepatiškai. Bet tu manęs negirdėjai, nes skendai alkoholio liūne. Man tu buvai toks svarbus, o dabar, atrodo, viskas apsivertė aukštyn kojom. Jeremy man pasakė, kad tu melavai, galiausiai tu ir pats tai pripažinai. O dabar jau sakai, kad myli mane.
– O tu? Ką jauti tu?
Ji susimąsčiusi nuleido akis, paniro į save. Po kiek laiko atsakė:
– Aš... nežinau. Nesuprantu. Nesuprantu savo jausmų, nežinau, ką jie reiškia. Be to... aš meditavau... prisiminiau šį tą iš savo ankstesniojo gyvenimo, kai buvau Hera. Jeremy buvo mano mylimasis...
– Jauti jam ką nors?
– Nežinau. Sakau, nesuprantu savo jausmų, aš, atrodo, visai nieko nejaučiu. Neturiu jokių jausmų niekam. Tik mintys, kurios taip klaidina...
– O ką tau sako mintys?
– Na... dabar jau nežinau. Prieš tai galvojau, kad reikia susirasti Jeremy, nes tu mane atstūmei ir man melavai. Bet dabar tu sakai, kad tavo jausmai tikri. Aš jaučiuosi tokia pasimetusi, – ji atrodė tikrai susikrimtusi.
– Jeigu nori būti su Jeremy, aš tavęs nelaikysiu.
– Kaip pasiilgau to. Pasiilgau tų tavo keistų žodžių, tokių keistų nuostatų, nebūdingų kitiems žemiečiams. Iš tavo žodžių atrodo taip, tarsi tu mane iš tiesų mylėtum ir tau svarbiausia, kad būčiau laiminga, nesvarbu, su tavimi ar su kuo nors kitu.
– Taip ir yra.
Tada ji netikėtai puolė man į glėbį, apsikabino mane ir pravirko. Apkabinau ją, glosčiau jos ilgus juodus plaukus. Dabar ji tokia gražuolė, tokia seksuali. Gera jausti ją šalia. Galbūt norėčiau su ja vėl pabėgti, pasislėpti ir likti ten visą gyvenimą. Ji tokia šilta, miela, gera, švelni, trapi, jautri...
Pajutau, kad mus kažkas stebi. Pasisukau į šoną ir pamačiau Jeremy. Jis pradėjo artėti link mūsų.
23. O kaip buvo iš tiesų?
– Tomai, tavo žodžiai nenuoširdūs, aš tai jaučiu. Matau, kad tu supranti, kad aš Miglė ir kad tu dar atsimeni jausmus man.
Tomas stipriai sučiaupė lūpas, po kiek laiko giliai atsiduso.
– Klausyk, tu čia išvis neturėtum būti, – jis man pasakė.
Žiūrėjau į jį ir bandžiau suprasti, ką jis tuo turi omeny. O tuo metu jis tęsė:
– Taip, aš prisimenu, taip aš jaučiu tave. Bet ne, aš niekada nemaniau, kad Indrė yra Miglė.
– Kaip tai? Martynas pasakojo, kad...
– Visa tai buvo spektaklis, skirtas būtent jam. Mums reikėjo kažkaip viską paslėpti. Mes su Indre buvome drauge jau ankstesniuose gyvenimuose kartu.
– Kaip tai? Gi tu buvai su manimi.
– Mes tau melavom, mes tave apgavom. Ankstesniame gyvenime aš buvau magas, kartu su Indre mes tada užsiimdavome spiritizmo seansais. Ji visada buvo mano mylimoji. O tu... tu tada gyvenai kitoje dimensijoje ir per vieną spiritizmo seansą iškvietėme tave. Mes neplanavome iškviesti būtent tavęs, niekada negali numatyti, kas paklius... O tu tada pradėjai mums trukdyti, pradėjai kištis. Mums tai netiko ir mes vieno ritualo metu įkalinome tave tarpinėje erdvėje. Tačiau aš tada žuvau ir vėl atgimiau čia. Kai man buvo 18, prisiminiau savo praėjusius gyvenimus. Po kiek laiko vėl sutikau Indrę, kuri tuo metu buvo Nara ir buvo atskridusi iš Nibiru. Tada sužinojau, kad tu buvai išlaisvinta ir atgimei čia. Mes norėjome tau atkeršyti už mano mirtį, todėl nusprendėme tave paklaidinti. Tai pradėjome dar tada, kai tau buvo 16 metų. Pameni, tada tavo gyvenimas labai pasikeitė ir jauteisi atradusi tai, kas tau iš tiesų svarbu. Su Nara labai kruopščiai kūrėme planus, kaip tave visiškai nukreipti nuo tavo kelio. Kadangi buvai pakankamai savimi nepasitikinti, man lengvai pavyko tave sužavėti, tu pamilai mane. Po to jau viskas savaime gavosi. Pati sutikai, kad tau būtų praplautos smegenys Naros laive, kur tau įpiršo išgalvotus prisiminimus. Visa kita tebuvo vaidyba. Bet aš tau to neturėčiau pasakoti...
Klausiausi jo ir mano širdis visa daužėsi. Jaučiau baimę... Jeremy tikrai man sakė tiesą. Tomas man melavo, jis suvaidino jausmus, iš tiesų jis myli kitą, o man tik bandė pakenkti.
– Indrė norėjo tave ir dabar surasti, baigti pradėtą darbą. Man ta mintis nepatiko, bet jai to nesakiau. Tau geriau tiesiog išnykti iš čia, nes jeigu Indrė tave pamatytų...
Pasigirdo durų rakinimas. Grįžo Indrė su Martynu.
Indrė įėjo į kambary ir lėtai pasisveikino:
– Labas... Tomai, gal supažindinsi?
Tada įsiterpė Martynas:
– Indre, čia mano draugė iš Japonijos, Čijo.
– Ak Čijo... malonu... – žiūrėjo į mane įtariai.
– Malonu, – paprastai atsakiau.
– Kas čia nutiko? – ji paklausė žiūrėdama į mane. Aš buvau visa apsiverkusi.
– Nieko, – atsakė Tomas.
– Martynai, ar mes jau galim eiti? – paklausiau.
Jis pažiūrėjo šiek tiek nustebęs, bet linktelėjo galva. Greitai susiruošiau, atsisveikinome ir išėjome.
– Kas nutiko? – Martynas manęs paklausė.
– Tiesiog... viskas kitaip negu atrodė prieš tai.
Tada papasakojau jam viską, kas nutiko su Tomu. Taip pat papasakojau apie Jeremy.
Vis tik šioje situacijoje jaučiuosi neužtikrinta. Negi Tomas tikrai man tada melavo apie savo jausmus? Viskas atrodė taip tikra, per daug tikra. Atrodė, tarsi jam tikrai rūpėčiau, lyg rūpėčiau labiau nei bet kam kitam. Jei nerūpėjau jam, tai kam tada aš išvis rūpėjau?
– Man, – staiga pasigirdo balsas iš už nugaros.
Atsisukau. Ten stovėjo Jeremy. Aš savo žodžių tikrai nesakiau garsiai, jis skaitė mano mintis.
– Kas čia? – paklausė Martynas.
– Jeremy, – atsakiau. – Palik mus vienus, gerai?
Stebėjau, kaip Martynas nuėjo tolyn, o po to atsisukau į Jeremy.
– Koks tavo vaidmuo visame tame? – paklausiau.
– Kadangi tu dar neatsimeni, – jis pradėjo, – tai laikyk mane tiesiog padėjėju iš šalies. Nenoriu kištis su prisiminimais, galbūt tau to nereikia. Gyvenk savo dabartinį gyvenimą, nelandžiok praeityje.
– Bet aš NORIU prisiminti.
– Mano pasakojimai tau nepadės, turi dirbti su tuo pati.
Minutę žiūrėjome vienas į kitą tylėdami, o tada jis atsisveikino ir išėjo.
Jaučiu, jog šioje istorijoje trūksta daugybės detalių ir kad turiu jas išsiaiškinti. Man kyla daugybė klausimų.
Koks Jeremy vaidmuo mano praeituose gyvenimuose? Ar jis iš tiesų tik „padėjėjas iš šalies“?
Kaip su visu tuo susijęs Martynas? Kas jis buvo praeituose gyvenimuose?
Kodėl Tomas nusprendė viską man papasakoti?
Gal jis vis tik man ką nors jautė?
Ir visų įdomiausia – kodėl jis tą dieną nužudė Narą?
Tomas stipriai sučiaupė lūpas, po kiek laiko giliai atsiduso.
– Klausyk, tu čia išvis neturėtum būti, – jis man pasakė.
Žiūrėjau į jį ir bandžiau suprasti, ką jis tuo turi omeny. O tuo metu jis tęsė:
– Taip, aš prisimenu, taip aš jaučiu tave. Bet ne, aš niekada nemaniau, kad Indrė yra Miglė.
– Kaip tai? Martynas pasakojo, kad...
– Visa tai buvo spektaklis, skirtas būtent jam. Mums reikėjo kažkaip viską paslėpti. Mes su Indre buvome drauge jau ankstesniuose gyvenimuose kartu.
– Kaip tai? Gi tu buvai su manimi.
– Mes tau melavom, mes tave apgavom. Ankstesniame gyvenime aš buvau magas, kartu su Indre mes tada užsiimdavome spiritizmo seansais. Ji visada buvo mano mylimoji. O tu... tu tada gyvenai kitoje dimensijoje ir per vieną spiritizmo seansą iškvietėme tave. Mes neplanavome iškviesti būtent tavęs, niekada negali numatyti, kas paklius... O tu tada pradėjai mums trukdyti, pradėjai kištis. Mums tai netiko ir mes vieno ritualo metu įkalinome tave tarpinėje erdvėje. Tačiau aš tada žuvau ir vėl atgimiau čia. Kai man buvo 18, prisiminiau savo praėjusius gyvenimus. Po kiek laiko vėl sutikau Indrę, kuri tuo metu buvo Nara ir buvo atskridusi iš Nibiru. Tada sužinojau, kad tu buvai išlaisvinta ir atgimei čia. Mes norėjome tau atkeršyti už mano mirtį, todėl nusprendėme tave paklaidinti. Tai pradėjome dar tada, kai tau buvo 16 metų. Pameni, tada tavo gyvenimas labai pasikeitė ir jauteisi atradusi tai, kas tau iš tiesų svarbu. Su Nara labai kruopščiai kūrėme planus, kaip tave visiškai nukreipti nuo tavo kelio. Kadangi buvai pakankamai savimi nepasitikinti, man lengvai pavyko tave sužavėti, tu pamilai mane. Po to jau viskas savaime gavosi. Pati sutikai, kad tau būtų praplautos smegenys Naros laive, kur tau įpiršo išgalvotus prisiminimus. Visa kita tebuvo vaidyba. Bet aš tau to neturėčiau pasakoti...
Klausiausi jo ir mano širdis visa daužėsi. Jaučiau baimę... Jeremy tikrai man sakė tiesą. Tomas man melavo, jis suvaidino jausmus, iš tiesų jis myli kitą, o man tik bandė pakenkti.
– Indrė norėjo tave ir dabar surasti, baigti pradėtą darbą. Man ta mintis nepatiko, bet jai to nesakiau. Tau geriau tiesiog išnykti iš čia, nes jeigu Indrė tave pamatytų...
Pasigirdo durų rakinimas. Grįžo Indrė su Martynu.
Indrė įėjo į kambary ir lėtai pasisveikino:
– Labas... Tomai, gal supažindinsi?
Tada įsiterpė Martynas:
– Indre, čia mano draugė iš Japonijos, Čijo.
– Ak Čijo... malonu... – žiūrėjo į mane įtariai.
– Malonu, – paprastai atsakiau.
– Kas čia nutiko? – ji paklausė žiūrėdama į mane. Aš buvau visa apsiverkusi.
– Nieko, – atsakė Tomas.
– Martynai, ar mes jau galim eiti? – paklausiau.
Jis pažiūrėjo šiek tiek nustebęs, bet linktelėjo galva. Greitai susiruošiau, atsisveikinome ir išėjome.
– Kas nutiko? – Martynas manęs paklausė.
– Tiesiog... viskas kitaip negu atrodė prieš tai.
Tada papasakojau jam viską, kas nutiko su Tomu. Taip pat papasakojau apie Jeremy.
Vis tik šioje situacijoje jaučiuosi neužtikrinta. Negi Tomas tikrai man tada melavo apie savo jausmus? Viskas atrodė taip tikra, per daug tikra. Atrodė, tarsi jam tikrai rūpėčiau, lyg rūpėčiau labiau nei bet kam kitam. Jei nerūpėjau jam, tai kam tada aš išvis rūpėjau?
– Man, – staiga pasigirdo balsas iš už nugaros.
Atsisukau. Ten stovėjo Jeremy. Aš savo žodžių tikrai nesakiau garsiai, jis skaitė mano mintis.
– Kas čia? – paklausė Martynas.
– Jeremy, – atsakiau. – Palik mus vienus, gerai?
Stebėjau, kaip Martynas nuėjo tolyn, o po to atsisukau į Jeremy.
– Koks tavo vaidmuo visame tame? – paklausiau.
– Kadangi tu dar neatsimeni, – jis pradėjo, – tai laikyk mane tiesiog padėjėju iš šalies. Nenoriu kištis su prisiminimais, galbūt tau to nereikia. Gyvenk savo dabartinį gyvenimą, nelandžiok praeityje.
– Bet aš NORIU prisiminti.
– Mano pasakojimai tau nepadės, turi dirbti su tuo pati.
Minutę žiūrėjome vienas į kitą tylėdami, o tada jis atsisveikino ir išėjo.
Jaučiu, jog šioje istorijoje trūksta daugybės detalių ir kad turiu jas išsiaiškinti. Man kyla daugybė klausimų.
Koks Jeremy vaidmuo mano praeituose gyvenimuose? Ar jis iš tiesų tik „padėjėjas iš šalies“?
Kaip su visu tuo susijęs Martynas? Kas jis buvo praeituose gyvenimuose?
Kodėl Tomas nusprendė viską man papasakoti?
Gal jis vis tik man ką nors jautė?
Ir visų įdomiausia – kodėl jis tą dieną nužudė Narą?
22. Susitikimas su Tomu
Marių krantas. Rudeniškas vėjas. Negaliu atsigauti po to, ką man pasakė Jeremy, tas sutiktas jaunuolis. Galvoje jaučiu stiprų spaudimą ir suplūdusį kraują, o širdis, atrodo, tuoj išpuls tiesiai į marias. Bandau nurimti giliai kvėpuodama ir masažuodama smilkinius. Bet negaliu... galiausiai pradėjo veržtis ašaros.
Toks emocijų protrūkis man nebūdingas. Bet atsimenu, kad tai buvo būdinga Miglei. Keista... Gal grįžus į senas vietas grįžo ir senojo charakterio elementai?
Jau nebesuprantu, dėl ko verkiau. Kodėl turėčiau tikėti Jeremy žodžiais? Turiu susikaupti ir eiti pas Tomą.
Jeremy sakė, kad Tomas kartu su Nara susimokė ir nusprendė mane paklaidinti. Viskas buvo iš anksto kruopščiai suplanuota. Tada Nara praplovė man smegenis tame kosminiame laive. O iš tiesų ankstesniame gyvenime buvau ne Izabelė, o Hera, kuri gyveno čia, Žemėje, tik kitoje dimensijoje. Tuo metu Nara su Tomu buvo pora, gyvenę Žemėje, toje pačioje dimensijoje kaip dabar. Viskas prasidėjo nuo spiritizmo seansų. Galiausiai jie sužinojo, kad per juos bendrauja visai ne su dvasiomis, o su kitų, šalimais esančių dimensijų gyventojais. Jeremy sakė, jog vieno tokio spiritizmo seanso metu jie išsikvietė mane. Aš jiems griežtai uždraudžiau kontaktuoti, bet jie manęs neklausė. Galiausiai jie pradėjo mane laikyti prieše ir siekė pakenkti. Kažkokio ritualo metu jie sugebėjo mane nužudyti ir įkalinti tarpinėje erdvėje, tačiau to ritualo metu žuvo pats Tomas, kuris iš tiesų tada dar buvo Ertnis. Tuomet jis atgimė Žemėje šiuo man žinomu žmogumi, Tomu. Aš kalėjau tarpinėje erdvėje šešerius metus, kol galiausiai Jeremy mane išlaisvino ir aš atgimiau čia, Žemėje, kaip Miglė. Daugiau jis man nieko nepasakojo, bet ir tai man atrodo neįtikėtina...
Priėjau Tomo namus. Jaučiu šiokią tokią baimę, bet kartu jaučiuosi jo pasiilgusi. Atrodė, kad aname gyvenime jį mylėjau. O ir šiame niekaip neišmečiau jo iš galvos...
Paskambinau į duris. Po kelių minučių jos atsivėrė... Taip, čia Tomas, bet jis atrodo prastai, nuolatinis alkoholio vartojimas paliko ryškią žymę jo veide.
Jis pasižiūrėjo į mane, jo veide pasirodė šiokia tokia nuostaba. Nuostaba dėl ko?
– Labas, Tomai, – pasisveikinau.
– Labas... o kas tu būsi, panele?
Atrodo, jis manęs neatpažino.
– Martynas tau nieko nesakė?
– A, taip... kažką minėjo... sakė, kad ateis jo nauja pažįstama, daili japoniukė. Tai tu ir būsi ji?
– Taip. Aš Čijo.
– Malonu susipažinti, Čijo... Ak, koks aš nemandagus, užeik. Gal nori degtinės?.. Na, arba vyno, ar bet ko... nežinau, ką tu geri?
– Man arbatos, ačiū.
– A... na, gerai, kaip sau nori.
Hm... namai atrodo gan tvarkingi. Manau, juose tvarkosi Indrė. Tomas per daug apsileidęs...
– Tomai, aš norėčiau pakalbėti apie Miglę.
– Miglę? – jis pažiūrėjo nustebęs.
– Taip. Merginą, kurią kadaise mylėjai, bet kuri žuvo, gindama tave.
– A... ji gyva, gyvena su manimi. Na, ji naujai atgimė. Vardu Indrė.
Keista, man atrodė, kad jam nebūdingas toks atvirumas svetimiems žmonėms. O gal jis pasąmonės gelmėse jaučia, jog tai aš ir dėl to nebijo atsiverti?
– Ne, Tomai. Ji tave apgavo... Tau gali būti sunku patikėti, nes turbūt tavo dvasiniai pojūčiai atbukinti nuo alkoholio... aš esu Miglė.
Jis sustojo ir įdėmiai mane tyrinėjo žvilgsniu.
– Tomai, Indrė yra Nara, aš žuvau dėl jos kaltės.
Jis žiūrėjo į mane tylėdamas, bet atrodė, tarsi jo galvoje mintys keičia viena kitą. Jis tarsi ieškojo paaiškinimo, tarsi bandė suprasti ir bandė kaip nors savo mintis paversti žodžiais, bet tai jam nesisekė.
Mano širdis stukseno kaip išprotėjusi. Aš norėjau, kad jis mane prisimintų ir bijojau, kad manimi nepatikės. Bet taip pat dar neužmiršau Jeremy žodžių ir jie mane neramino.
– Tomai, pagalvok, aš, Miglė, tau tikrai nebūčiau leidusi taip vartoti alkoholio. Tu žinai, kad būčiau privertusi tave mesti.
– Žmonės atgimdami pasikeičia, – atkirto jis.
Atrodo, bus sunku, kaip ir galvojau. Bet giliai širdy tikėjausi, kad jis atsimins... O gal... padės prisilietimas?
Aš atsargiai prisiartinau ir paliečiau jo petį.
– Tomai, išklausyk mane.
Atrodė, jis tarsi kažką pajuto. Akimirkai užsimerkė tarsi prisimindamas kažką seno ir malonaus, tačiau pamiršto ir neprieinamo. Jis nurijo seiles, o akys atrodė sudrėkusios, bet verkti jis nesiruošė. Jis paėmė mano ranką ir giliai atsiduso. Prisiminė mane?
Tada jis paleido mano ranką ir įpylė vandens į arbatos puodelį.
– Prašau, tavo arbata, – pasakė jis lyg niekur nieko. – Gal eime, pasėdėsime kambaryje.
Jis padavė man arbatą ir, paėmęs degtinės butelį, nuėjo į kambarį. Nuėjau paskui jį. Atsisėdome ant sofos.
– O gal vis tik gersi? – jis paklausė.
Pažiūrėjau į jį ir iš mano žvilgsnio jis suprato, kad alkoholis manęs šiuo metu visiškai nedomina.
– Tomai, kodėl tu taip elgiesi? Tu gi prisiminei mane, aš mačiau.
– Čijo... – jis giliai atsiduso. – Mergaite, aš tau juk sakiau, kad dabar gyvenu su Indre, ji ir buvo Miglė, aš ją myliu ir man nereikia jokių kitų Miglių.
Jo žodžiai peiliu perskrodė man širdį. Kažkas čia tikrai ne taip... Matau, kad jis apsimeta. Bet kodėl? Ar jis tikrai manęs nebemyli ir nenori būti su manimi? Nejaugi jis pamilo Indrę? Mes juk turbūt kartu buvome daugybę gyvenimų! Jutome tokį artimą ryšį, o dabar jis lyg niekur nieko šaltai sako, kad myli kitą. Gal tai alkoholio poveikis? O gal... gal Jeremy sakė teisybę? Bet tada Tomas kaip tik sakytų, jog mane atpažino ir, kaip pasakytų Jeremy, vėl bandytų mane apgauti.
Žiūrėjau į jį su ašaromis akyse ir bandžiau jo veide perskaityti, ką jis galvoja iš tiesų...
Toks emocijų protrūkis man nebūdingas. Bet atsimenu, kad tai buvo būdinga Miglei. Keista... Gal grįžus į senas vietas grįžo ir senojo charakterio elementai?
Jau nebesuprantu, dėl ko verkiau. Kodėl turėčiau tikėti Jeremy žodžiais? Turiu susikaupti ir eiti pas Tomą.
Jeremy sakė, kad Tomas kartu su Nara susimokė ir nusprendė mane paklaidinti. Viskas buvo iš anksto kruopščiai suplanuota. Tada Nara praplovė man smegenis tame kosminiame laive. O iš tiesų ankstesniame gyvenime buvau ne Izabelė, o Hera, kuri gyveno čia, Žemėje, tik kitoje dimensijoje. Tuo metu Nara su Tomu buvo pora, gyvenę Žemėje, toje pačioje dimensijoje kaip dabar. Viskas prasidėjo nuo spiritizmo seansų. Galiausiai jie sužinojo, kad per juos bendrauja visai ne su dvasiomis, o su kitų, šalimais esančių dimensijų gyventojais. Jeremy sakė, jog vieno tokio spiritizmo seanso metu jie išsikvietė mane. Aš jiems griežtai uždraudžiau kontaktuoti, bet jie manęs neklausė. Galiausiai jie pradėjo mane laikyti prieše ir siekė pakenkti. Kažkokio ritualo metu jie sugebėjo mane nužudyti ir įkalinti tarpinėje erdvėje, tačiau to ritualo metu žuvo pats Tomas, kuris iš tiesų tada dar buvo Ertnis. Tuomet jis atgimė Žemėje šiuo man žinomu žmogumi, Tomu. Aš kalėjau tarpinėje erdvėje šešerius metus, kol galiausiai Jeremy mane išlaisvino ir aš atgimiau čia, Žemėje, kaip Miglė. Daugiau jis man nieko nepasakojo, bet ir tai man atrodo neįtikėtina...
Priėjau Tomo namus. Jaučiu šiokią tokią baimę, bet kartu jaučiuosi jo pasiilgusi. Atrodė, kad aname gyvenime jį mylėjau. O ir šiame niekaip neišmečiau jo iš galvos...
Paskambinau į duris. Po kelių minučių jos atsivėrė... Taip, čia Tomas, bet jis atrodo prastai, nuolatinis alkoholio vartojimas paliko ryškią žymę jo veide.
Jis pasižiūrėjo į mane, jo veide pasirodė šiokia tokia nuostaba. Nuostaba dėl ko?
– Labas, Tomai, – pasisveikinau.
– Labas... o kas tu būsi, panele?
Atrodo, jis manęs neatpažino.
– Martynas tau nieko nesakė?
– A, taip... kažką minėjo... sakė, kad ateis jo nauja pažįstama, daili japoniukė. Tai tu ir būsi ji?
– Taip. Aš Čijo.
– Malonu susipažinti, Čijo... Ak, koks aš nemandagus, užeik. Gal nori degtinės?.. Na, arba vyno, ar bet ko... nežinau, ką tu geri?
– Man arbatos, ačiū.
– A... na, gerai, kaip sau nori.
Hm... namai atrodo gan tvarkingi. Manau, juose tvarkosi Indrė. Tomas per daug apsileidęs...
– Tomai, aš norėčiau pakalbėti apie Miglę.
– Miglę? – jis pažiūrėjo nustebęs.
– Taip. Merginą, kurią kadaise mylėjai, bet kuri žuvo, gindama tave.
– A... ji gyva, gyvena su manimi. Na, ji naujai atgimė. Vardu Indrė.
Keista, man atrodė, kad jam nebūdingas toks atvirumas svetimiems žmonėms. O gal jis pasąmonės gelmėse jaučia, jog tai aš ir dėl to nebijo atsiverti?
– Ne, Tomai. Ji tave apgavo... Tau gali būti sunku patikėti, nes turbūt tavo dvasiniai pojūčiai atbukinti nuo alkoholio... aš esu Miglė.
Jis sustojo ir įdėmiai mane tyrinėjo žvilgsniu.
– Tomai, Indrė yra Nara, aš žuvau dėl jos kaltės.
Jis žiūrėjo į mane tylėdamas, bet atrodė, tarsi jo galvoje mintys keičia viena kitą. Jis tarsi ieškojo paaiškinimo, tarsi bandė suprasti ir bandė kaip nors savo mintis paversti žodžiais, bet tai jam nesisekė.
Mano širdis stukseno kaip išprotėjusi. Aš norėjau, kad jis mane prisimintų ir bijojau, kad manimi nepatikės. Bet taip pat dar neužmiršau Jeremy žodžių ir jie mane neramino.
– Tomai, pagalvok, aš, Miglė, tau tikrai nebūčiau leidusi taip vartoti alkoholio. Tu žinai, kad būčiau privertusi tave mesti.
– Žmonės atgimdami pasikeičia, – atkirto jis.
Atrodo, bus sunku, kaip ir galvojau. Bet giliai širdy tikėjausi, kad jis atsimins... O gal... padės prisilietimas?
Aš atsargiai prisiartinau ir paliečiau jo petį.
– Tomai, išklausyk mane.
Atrodė, jis tarsi kažką pajuto. Akimirkai užsimerkė tarsi prisimindamas kažką seno ir malonaus, tačiau pamiršto ir neprieinamo. Jis nurijo seiles, o akys atrodė sudrėkusios, bet verkti jis nesiruošė. Jis paėmė mano ranką ir giliai atsiduso. Prisiminė mane?
Tada jis paleido mano ranką ir įpylė vandens į arbatos puodelį.
– Prašau, tavo arbata, – pasakė jis lyg niekur nieko. – Gal eime, pasėdėsime kambaryje.
Jis padavė man arbatą ir, paėmęs degtinės butelį, nuėjo į kambarį. Nuėjau paskui jį. Atsisėdome ant sofos.
– O gal vis tik gersi? – jis paklausė.
Pažiūrėjau į jį ir iš mano žvilgsnio jis suprato, kad alkoholis manęs šiuo metu visiškai nedomina.
– Tomai, kodėl tu taip elgiesi? Tu gi prisiminei mane, aš mačiau.
– Čijo... – jis giliai atsiduso. – Mergaite, aš tau juk sakiau, kad dabar gyvenu su Indre, ji ir buvo Miglė, aš ją myliu ir man nereikia jokių kitų Miglių.
Jo žodžiai peiliu perskrodė man širdį. Kažkas čia tikrai ne taip... Matau, kad jis apsimeta. Bet kodėl? Ar jis tikrai manęs nebemyli ir nenori būti su manimi? Nejaugi jis pamilo Indrę? Mes juk turbūt kartu buvome daugybę gyvenimų! Jutome tokį artimą ryšį, o dabar jis lyg niekur nieko šaltai sako, kad myli kitą. Gal tai alkoholio poveikis? O gal... gal Jeremy sakė teisybę? Bet tada Tomas kaip tik sakytų, jog mane atpažino ir, kaip pasakytų Jeremy, vėl bandytų mane apgauti.
Žiūrėjau į jį su ašaromis akyse ir bandžiau jo veide perskaityti, ką jis galvoja iš tiesų...
21. Keistas susitikimas
Štai aš ir Lietuvoje. Susitarėme, jog Martynas kur nors išsives Indrę, o tuo tarpu aš nueisiu pas Tomą ir vykdysiu planą. Tikiuosi, jog viskas pavyks. O dabar dar turiu šiek tiek laisvo laiko, tad nutariau pasivaikščioti po rudeninį miestą.
Viskas taip pasikeitę... Jau daugiau nei 18 metų čia nebuvau. Bet jaučiu šiokią tokią nostalgiją, atpažįstu vietas. Norėčiau apvaikščioti visą miestą, bet tam nėra laiko, tad teks apsiriboti įsimintiniausiomis vietomis...
Marios... Kitapus jų matosi Smiltynė. Anksčiau ten keldavo keltai, bet dabar ši perkėla uždaryta. Tačiau veikia kita. Be to, iki ten pagaliau nutiestas tiltas. Šiandien nesikelsiu, užteks pasigrožėti vaizdu iš miesto. Pušynai... pušynai... pušynai... o kas ten? Plynas laukas? O... kiek jo daug... Matyt, išdegė. Ten dažnai kildavo gaisrai. Baisu, kas iš to liko.
Pasivaikščiosiu paupiu. Mhm... Visur kabo įspėjantys ženklai, kad maudytis draudžiama. Anksčiau, pamenu, toks buvo tik vienas, pakabintas kažkur po tiltu. Bet vis tiek daug kas maudydavosi. Vanduo atrodo šlykščiai, nuo jo net dvokia. Hmm... Čia vis tik pastatė kavinę ant vandens. Gražu. Bet kaip galima valgyti, kai čia šitaip dvokia? Na ir apleistas miestas...
Noriu pažiūrėti, kaip atrodo Jono kalnelis. Kadaise ten palaidojau vieną savo augintą paukštelį. Oo... Užtverta, keista. „Eiti draudžiama“. Tiek to. Eisiu kitur...
Daugiausia emocijų man kelia vienas parkas... Jis buvo štai čia. Buvo... O dabar? Na, jis dar yra, bet argi TAI galima vadinti parku? Nudžiuvę medžiai... ištrypta žolė... apaugęs prūdas... Kadaise man čia buvo gražu. Bet ne visus ši vieta žavėjo, kitiems ji atrodė kaip šiukšlynas. Tačiau aname gyvenime nekreipdavau dėmesio į detales, o visuma atrodė gan neblogai. Čia būdavo gera. Kartais mėgau čia pasivaikščioti viena, bet ir su draugais būdavo smagu. Kažkodėl, čia mano širdis. Kartais rašydama įsivaizduodavau būtent šitą parką... Jau reikėtų eiti pas Tomą...
Pajutau, kad kažkas į mane žiūri. Atsisukau. Kažkoks vaikinukas. Keista, tik dabar supratau, kad prieš tai čia nebuvo nė vieno žmogaus. Ir apskritai, miestas atrodo toks tuščias...
Vaikinukas prisiartino. Jis turėtų būti maždaug 20-ties. Aukštas. Trumpi smulkiai garbanoti plaukai. Šviesiai ruda oda – mulatas. Akys didelės, juodos ir liūdnos. Lūpos putlios, nosis plati. Veido bruožai gan švelnūs. Jis atrodo geras ir gilus žmogus. Nuo jo jaučiu sklindančią keistą šilumą...
– Neik, – jis pasakė.
Pažiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu.
– Kur neiti? – paklausiau. – Ką tai reiškia?
– Pati žinai, – jis atsakė.
Žiūrėjau nieko nesuprasdama. Ai, neturiu laiko tokiems žaidimams, turiu eiti. Jau norėjau eiti savais keliais, bet jis mane paėmė už rankos. Greitai jam sudaviau per ranką ir pastūmiau, atsistojau į kovinę padėtį. Joks mulkis netrukdys man eiti, kur man reikia ir tuo labiau nelies manęs!
– Baik, aš nenoriu tavęs nuskriausti, – jis pasakė. – Tau gresia pavojus.
– Ne, tai tau gresia pavojus, jeigu mane dar priliesi!
Jis stovėjo ramiai, bet atrodė kiek sumišęs. Matyt, tikėjosi, kad būsiu silpna ir galės lengvai man pakenkti. Keista, kad veidas taip apgauna, jis juk atrodė geras.
– Prašau, išklausyk mane, – jis švelniai gestikuliavo rankomis.
Žiūrėjau į jį tykančios katės žvilgsniu ir dar vis nesitraukiau iš kovinės pozicijos.
– Aš žinau, kas tu esi, – jis ramiai kalbėjo. – Čijo, Miglė, Hera...
– Hera?
– Taip, Hera. Tik tu to neatsimeni. Kai buvai Miglė, tau praplovė smegenis ir įkišo netikrus prisiminimus. Tu nebuvai jokia Izabelė, visa tai buvo melas. Visos tos nesąmonės apie bangas... tie prisiminimai netikri, juos tau įteigė.
Dabar jau žiūrėjau į jį skeptišku žvilgsniu, atsistojau tiesiai ir sukryžiavau rankas.
– Tu buvai Hera ir gyvenai čia, Žemėje. Bet ne tokioje Žemėje, kokioje gyveni dabar. Tu gyvenai kitoje dimensijoje, ne materialiam plane. Tiksliau, jis lyg ir turi kažkiek materijos, bet ji yra labai praretinta. Galbūt galima palyginti su dujomis mūsų dabar gyvenamoje dimensijoje.
– Kodėl aš turėčiau tikėti tais paistalais?
– Nes tie „paistalai“ – tiesa! Na, bet visa tai nesvarbu. Aš tau turiu kai ką pasakyti apie Tomą. Jeigu tu manimi nepatikėsi, gali nukentėti. Bet jaučiu, kad tu vis tiek eisi pas jį. Tačiau šiaip ar taip privalau tau papasakoti.
Viskas taip pasikeitę... Jau daugiau nei 18 metų čia nebuvau. Bet jaučiu šiokią tokią nostalgiją, atpažįstu vietas. Norėčiau apvaikščioti visą miestą, bet tam nėra laiko, tad teks apsiriboti įsimintiniausiomis vietomis...
Marios... Kitapus jų matosi Smiltynė. Anksčiau ten keldavo keltai, bet dabar ši perkėla uždaryta. Tačiau veikia kita. Be to, iki ten pagaliau nutiestas tiltas. Šiandien nesikelsiu, užteks pasigrožėti vaizdu iš miesto. Pušynai... pušynai... pušynai... o kas ten? Plynas laukas? O... kiek jo daug... Matyt, išdegė. Ten dažnai kildavo gaisrai. Baisu, kas iš to liko.
Pasivaikščiosiu paupiu. Mhm... Visur kabo įspėjantys ženklai, kad maudytis draudžiama. Anksčiau, pamenu, toks buvo tik vienas, pakabintas kažkur po tiltu. Bet vis tiek daug kas maudydavosi. Vanduo atrodo šlykščiai, nuo jo net dvokia. Hmm... Čia vis tik pastatė kavinę ant vandens. Gražu. Bet kaip galima valgyti, kai čia šitaip dvokia? Na ir apleistas miestas...
Noriu pažiūrėti, kaip atrodo Jono kalnelis. Kadaise ten palaidojau vieną savo augintą paukštelį. Oo... Užtverta, keista. „Eiti draudžiama“. Tiek to. Eisiu kitur...
Daugiausia emocijų man kelia vienas parkas... Jis buvo štai čia. Buvo... O dabar? Na, jis dar yra, bet argi TAI galima vadinti parku? Nudžiuvę medžiai... ištrypta žolė... apaugęs prūdas... Kadaise man čia buvo gražu. Bet ne visus ši vieta žavėjo, kitiems ji atrodė kaip šiukšlynas. Tačiau aname gyvenime nekreipdavau dėmesio į detales, o visuma atrodė gan neblogai. Čia būdavo gera. Kartais mėgau čia pasivaikščioti viena, bet ir su draugais būdavo smagu. Kažkodėl, čia mano širdis. Kartais rašydama įsivaizduodavau būtent šitą parką... Jau reikėtų eiti pas Tomą...
Pajutau, kad kažkas į mane žiūri. Atsisukau. Kažkoks vaikinukas. Keista, tik dabar supratau, kad prieš tai čia nebuvo nė vieno žmogaus. Ir apskritai, miestas atrodo toks tuščias...
Vaikinukas prisiartino. Jis turėtų būti maždaug 20-ties. Aukštas. Trumpi smulkiai garbanoti plaukai. Šviesiai ruda oda – mulatas. Akys didelės, juodos ir liūdnos. Lūpos putlios, nosis plati. Veido bruožai gan švelnūs. Jis atrodo geras ir gilus žmogus. Nuo jo jaučiu sklindančią keistą šilumą...
– Neik, – jis pasakė.
Pažiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu.
– Kur neiti? – paklausiau. – Ką tai reiškia?
– Pati žinai, – jis atsakė.
Žiūrėjau nieko nesuprasdama. Ai, neturiu laiko tokiems žaidimams, turiu eiti. Jau norėjau eiti savais keliais, bet jis mane paėmė už rankos. Greitai jam sudaviau per ranką ir pastūmiau, atsistojau į kovinę padėtį. Joks mulkis netrukdys man eiti, kur man reikia ir tuo labiau nelies manęs!
– Baik, aš nenoriu tavęs nuskriausti, – jis pasakė. – Tau gresia pavojus.
– Ne, tai tau gresia pavojus, jeigu mane dar priliesi!
Jis stovėjo ramiai, bet atrodė kiek sumišęs. Matyt, tikėjosi, kad būsiu silpna ir galės lengvai man pakenkti. Keista, kad veidas taip apgauna, jis juk atrodė geras.
– Prašau, išklausyk mane, – jis švelniai gestikuliavo rankomis.
Žiūrėjau į jį tykančios katės žvilgsniu ir dar vis nesitraukiau iš kovinės pozicijos.
– Aš žinau, kas tu esi, – jis ramiai kalbėjo. – Čijo, Miglė, Hera...
– Hera?
– Taip, Hera. Tik tu to neatsimeni. Kai buvai Miglė, tau praplovė smegenis ir įkišo netikrus prisiminimus. Tu nebuvai jokia Izabelė, visa tai buvo melas. Visos tos nesąmonės apie bangas... tie prisiminimai netikri, juos tau įteigė.
Dabar jau žiūrėjau į jį skeptišku žvilgsniu, atsistojau tiesiai ir sukryžiavau rankas.
– Tu buvai Hera ir gyvenai čia, Žemėje. Bet ne tokioje Žemėje, kokioje gyveni dabar. Tu gyvenai kitoje dimensijoje, ne materialiam plane. Tiksliau, jis lyg ir turi kažkiek materijos, bet ji yra labai praretinta. Galbūt galima palyginti su dujomis mūsų dabar gyvenamoje dimensijoje.
– Kodėl aš turėčiau tikėti tais paistalais?
– Nes tie „paistalai“ – tiesa! Na, bet visa tai nesvarbu. Aš tau turiu kai ką pasakyti apie Tomą. Jeigu tu manimi nepatikėsi, gali nukentėti. Bet jaučiu, kad tu vis tiek eisi pas jį. Tačiau šiaip ar taip privalau tau papasakoti.
20. Prieš tai... Martynas
Na va, man liko paskutiniai metai universitete ir jau galėsiu užsiimti moksliniu darbu oficialiai. Jau dabar rašau mokslinius darbus, tačiau visada tenka turėti darbo vadovus, kurie jau baigę mokslus. Vėliau galėsiu dirbti savarankiškai.
Vasarą buvau grįžęs namo, tad sunku vėl taikytis prie judrių didmiesčio gatvių. Bet man čia visai patinka. Galėčiau šią vietą net vadinti namais... Kitą vasarą tikriausiai jau nebegrįšiu į Lietuvą, nebent norėčiau aplankyti Tomą ir Indrę. Dabar jie gyvena kartu, yra laiminga pora. Kai jie prisiminė vienas kitą, mes su Indre atitolome. Tačiau susidraugavau su jos buvusia mergina Andrėja. Ji buvo tikrai įskaudinta, nors ir bandė suprasti situaciją. Aš ją labai palaikiau ir leisdavau su ja kartu laiką, kad ji nesijaustų vieniša. Po kiek laiko ji atsigavo ir susirado naują panelę, bet mes išlikome gerais draugais.
O kaip aš pats? Supratau, kad panelės man nereikia. Bandžiau kartą draugauti su viena, bet mūsų draugystė nenusisekė. Pasirodžiau jai per šaltas, abejingas, nejausmingas. Tiesą sakant, aš jai beveik nieko ir nejaučiau, gal nebent pagarbą. Galbūt aš net nemoku mylėti, bet man to ir nereikia. Jaučiuosi daug geriau, kai galiu visiškai atsiduoti mokslams, susitelkti į darbą – tai man teikia pasitenkinimą. O santykiai... nežinau, man tai atrodo pernelyg vaikiška.
Universitetas... Taip, tas pats didžiulis pastatas, kupinas nuotykių ir įdomybių. Čia jau praleidau ketverius metus ir liko paskutinieji. Čia iš tiesų visada smagu... su bendrakursiais kartais iškrečiam dėstytojams pokštą. Na, žinoma, pokštai tokie subtilūs, ne bet kas suprastų, greičiausiai tik fizikai...
Mano mintį nutraukė nuo kažko atsispindėjusi saulė, suspindusi tiesiai man į akis... Atsisukau... Ji atsispindėjo nuo merginos batų sagties. Daili mergina. Žemaūgė japonė... Jos visos žemaūgės. Juodi batai iki kelių, trumpas juodas sijonėlis, juodas švarkelis... Bet labiausiai į akis krenta plaukai. Juodi tiesūs plaukai, siekiantys kelius. Gražuolė.
Mergina atsisuko, turbūt pajuto mano žvilgsnį. Apėmė kažkoks keistas jausmas... tarsi ją pažinočiau.
– Martynai? – pasakė ji žiūrėdama į mane.
Tuomet ji prie manęs priėjo ir dar stipriau pajutau tą keistą jausmą... Atrodo, jau žinau, ką jis reiškia.
– Martynai, aš tavo sesuo. Buvau tavo sesuo. Miglė. Atpažįsti mane?
– Taip... Ir tai, kad tave atpažįstu mane labiausiai ir neramina.
– Kodėl gi? – ji paklausė.
– Mat... jeigu tu čia, jeigu tu tikrai Miglė... tai kas tuomet liko su Tomu?
Mergina klausiamai į mane pažiūrėjo.
– Indrė, mano draugė... Ją Tomas atpažino ir sakė, kad ten tu, – paaiškinau. – Ji irgi tarėsi jį atpažinusi ir prisiminusi.
– Ką gi jis galėjo atpažinti, kai šitaip maukia alkoholį? – susirūpinusi pasakė ji. – Jį apgavo...
– Manai, tai galėjo būti Nara? – paklausiau.
– Gali būti... – susimąsčiusi pasakė ji. – Mes turim kažką daryti. Aš su juo iki dabar negalėjau susisiekti mintimis, man jis nuolat vartoja alkoholį. Aš jam neleisčiau tiek gerti, tad jau vien iš to akivaizdu, kad toji mergina nesu aš.
– Nepagalvojau apie tai. Reikia jam pranešti. Gal paskambinti... Bet ar jis patikės?
– Ne, turbūt nepatikės. Aš turiu nuvažiuoti ir pati jam pasirodyti, kitos išeities nėra. Reikia viską apsvarstyti.
Mes nuėjome ir atsisėdome ant suoliuko. Žiūrėjau į ją ir dar vis negalėjau patikėti, kad matau savo seserį. Ji ŠIEK TIEK pasikeitusi nuo tada, kai paskutinį kartą ją mačiau! Iš tiesų sunkiai atsimenu, kaip ji atrodė savo ankstesniame gyvenime, tada man tebuvo treji metukai...
– Beje, aš Čijo, – ji pasakė ir nusijuokė. – Toks mano vardas šiame gyvenime.
– Gerai, – nusišypsojau.
– Tiek norėčiau apie tave sužinoti... – ji pažiūrėjo į mane tarsi motinišku žvilgsniu. – Norėčiau, kad papasakotum apie savo gyvenimą, bet dabar tam turbūt ne laikas.
– Taip, dabar reikia spręsti, ką daryti su Tomu.
– Taip... na, aš važiuosiu ten. Reikia kuo greičiau... Universitetas palauks. O tu važiuotum kartu?
– Žinoma! O kas, jeigu Tomas tavęs nepažins?
– Tuomet teks imtis racionalių įtikinėjimų bei blaivinimo priemonių, – ji nusijuokė. – Aš rimtai!
– Kada nori keliauti? – paklausiau.
– Nors ir šiandien! – ji spontaniškai atsakė. – Na, reikia kuo greičiau.
– Gerai, tada galim rytoj.
– Užrašyk man savo numerį. Susitikim rytoj oro uoste. Aš pasirūpinsiu bilietais, turiu pažįstamų.
Mes susitarėm ir išsiskyrėm.
Susitikimas buvo tikrai netikėtas. O dabar dar ir kelionė namo... Indrė, pasirodo, yra Nara, beveik mano sesers žudikė. Manau, kad ji kalčiausia dėl Miglės mirties. Ir kaip aš niekada nepajutau, kas ji tokia... Matyt, kažką pajusti galima tik tada, kai su žmogumi sieja artimi ryšiai.
Taigi, rytoj su Čijo skrendu namo. Nujaučiu, kad bus daug sunkiau ir įdomiau negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio...
Vasarą buvau grįžęs namo, tad sunku vėl taikytis prie judrių didmiesčio gatvių. Bet man čia visai patinka. Galėčiau šią vietą net vadinti namais... Kitą vasarą tikriausiai jau nebegrįšiu į Lietuvą, nebent norėčiau aplankyti Tomą ir Indrę. Dabar jie gyvena kartu, yra laiminga pora. Kai jie prisiminė vienas kitą, mes su Indre atitolome. Tačiau susidraugavau su jos buvusia mergina Andrėja. Ji buvo tikrai įskaudinta, nors ir bandė suprasti situaciją. Aš ją labai palaikiau ir leisdavau su ja kartu laiką, kad ji nesijaustų vieniša. Po kiek laiko ji atsigavo ir susirado naują panelę, bet mes išlikome gerais draugais.
O kaip aš pats? Supratau, kad panelės man nereikia. Bandžiau kartą draugauti su viena, bet mūsų draugystė nenusisekė. Pasirodžiau jai per šaltas, abejingas, nejausmingas. Tiesą sakant, aš jai beveik nieko ir nejaučiau, gal nebent pagarbą. Galbūt aš net nemoku mylėti, bet man to ir nereikia. Jaučiuosi daug geriau, kai galiu visiškai atsiduoti mokslams, susitelkti į darbą – tai man teikia pasitenkinimą. O santykiai... nežinau, man tai atrodo pernelyg vaikiška.
Universitetas... Taip, tas pats didžiulis pastatas, kupinas nuotykių ir įdomybių. Čia jau praleidau ketverius metus ir liko paskutinieji. Čia iš tiesų visada smagu... su bendrakursiais kartais iškrečiam dėstytojams pokštą. Na, žinoma, pokštai tokie subtilūs, ne bet kas suprastų, greičiausiai tik fizikai...
Mano mintį nutraukė nuo kažko atsispindėjusi saulė, suspindusi tiesiai man į akis... Atsisukau... Ji atsispindėjo nuo merginos batų sagties. Daili mergina. Žemaūgė japonė... Jos visos žemaūgės. Juodi batai iki kelių, trumpas juodas sijonėlis, juodas švarkelis... Bet labiausiai į akis krenta plaukai. Juodi tiesūs plaukai, siekiantys kelius. Gražuolė.
Mergina atsisuko, turbūt pajuto mano žvilgsnį. Apėmė kažkoks keistas jausmas... tarsi ją pažinočiau.
– Martynai? – pasakė ji žiūrėdama į mane.
Tuomet ji prie manęs priėjo ir dar stipriau pajutau tą keistą jausmą... Atrodo, jau žinau, ką jis reiškia.
– Martynai, aš tavo sesuo. Buvau tavo sesuo. Miglė. Atpažįsti mane?
– Taip... Ir tai, kad tave atpažįstu mane labiausiai ir neramina.
– Kodėl gi? – ji paklausė.
– Mat... jeigu tu čia, jeigu tu tikrai Miglė... tai kas tuomet liko su Tomu?
Mergina klausiamai į mane pažiūrėjo.
– Indrė, mano draugė... Ją Tomas atpažino ir sakė, kad ten tu, – paaiškinau. – Ji irgi tarėsi jį atpažinusi ir prisiminusi.
– Ką gi jis galėjo atpažinti, kai šitaip maukia alkoholį? – susirūpinusi pasakė ji. – Jį apgavo...
– Manai, tai galėjo būti Nara? – paklausiau.
– Gali būti... – susimąsčiusi pasakė ji. – Mes turim kažką daryti. Aš su juo iki dabar negalėjau susisiekti mintimis, man jis nuolat vartoja alkoholį. Aš jam neleisčiau tiek gerti, tad jau vien iš to akivaizdu, kad toji mergina nesu aš.
– Nepagalvojau apie tai. Reikia jam pranešti. Gal paskambinti... Bet ar jis patikės?
– Ne, turbūt nepatikės. Aš turiu nuvažiuoti ir pati jam pasirodyti, kitos išeities nėra. Reikia viską apsvarstyti.
Mes nuėjome ir atsisėdome ant suoliuko. Žiūrėjau į ją ir dar vis negalėjau patikėti, kad matau savo seserį. Ji ŠIEK TIEK pasikeitusi nuo tada, kai paskutinį kartą ją mačiau! Iš tiesų sunkiai atsimenu, kaip ji atrodė savo ankstesniame gyvenime, tada man tebuvo treji metukai...
– Beje, aš Čijo, – ji pasakė ir nusijuokė. – Toks mano vardas šiame gyvenime.
– Gerai, – nusišypsojau.
– Tiek norėčiau apie tave sužinoti... – ji pažiūrėjo į mane tarsi motinišku žvilgsniu. – Norėčiau, kad papasakotum apie savo gyvenimą, bet dabar tam turbūt ne laikas.
– Taip, dabar reikia spręsti, ką daryti su Tomu.
– Taip... na, aš važiuosiu ten. Reikia kuo greičiau... Universitetas palauks. O tu važiuotum kartu?
– Žinoma! O kas, jeigu Tomas tavęs nepažins?
– Tuomet teks imtis racionalių įtikinėjimų bei blaivinimo priemonių, – ji nusijuokė. – Aš rimtai!
– Kada nori keliauti? – paklausiau.
– Nors ir šiandien! – ji spontaniškai atsakė. – Na, reikia kuo greičiau.
– Gerai, tada galim rytoj.
– Užrašyk man savo numerį. Susitikim rytoj oro uoste. Aš pasirūpinsiu bilietais, turiu pažįstamų.
Mes susitarėm ir išsiskyrėm.
Susitikimas buvo tikrai netikėtas. O dabar dar ir kelionė namo... Indrė, pasirodo, yra Nara, beveik mano sesers žudikė. Manau, kad ji kalčiausia dėl Miglės mirties. Ir kaip aš niekada nepajutau, kas ji tokia... Matyt, kažką pajusti galima tik tada, kai su žmogumi sieja artimi ryšiai.
Taigi, rytoj su Čijo skrendu namo. Nujaučiu, kad bus daug sunkiau ir įdomiau negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio...
19. Po 18 metų nuo Miglės gimimo
Taigi... Taip, aš iš tiesų gimiau naujai. Dabar jau baigiau mokyklą ir įstojau į aukštąją. Šiandien bus pirmoji diena...
Galbūt šiek tiek apie tai, kaip klostėsi mano gyvenimas.
Ilgai nenorėjau pripažinti fakto, kad aš vėl gimiau. Bet... vis tik pasirodė, kad tai ne taip jau ir blogai. Papuoliau į tikrai gerą ir šiltą šeimą. Na, buvo ir sunkumų, tačiau iš esmės ta šeima tokia nuostabi kokia tik galėtų būti. Jų kalbą išmokau tik būdama 5 metų. Tiksliau, suprasti, ką jie šneka, pradėjau jau nuo pusės metukų, bet nekalbėjau iš principo. Nuo 6 metų mane jau pradėjo leisti į mokyklą... Bet aš vengiau jos kaip tik įmanoma. Žinojau, kad man to nereikia, aš jau kartą baigiau žemišką mokyklą, kam man į ją eiti dar kartą? Tad po metų galiausiai mane perkėlė į kitokią mokyklą. Ji skirta itin gabiems vaikams. Mat mane ištyrė ir pamatė, kad aš ne šiaip sau nepaklusni, o tiesiog mokykloje man nuobodu. Tą gabių vaikų mokyklą man visai patiko lankyti... Radau ten draugų, bendraminčių. Tikrai pasijutau esanti savo vietoje. Mokyklos metai buvo smagūs.
Bėgant metams aš vis bandžiau prisiminti kuo daugiau savo praėjusių gyvenimų akimirkų. Ir man tai pavyko. Bent jau paskutinįjį gyvenimą atsimenu taip, tarsi tai būtų šio gyvenimo dalis.
Tiesą sakant, viskas kiek keisčiau nei gali atrodyti. Mat... aš jau ne tokia kokia buvau aname gyvenime. Charakteris... nieko panašaus. Tad supratau, kad kartu su kūnu mes gauname ir charakterį. Su kuriuo turime susitvarkyti, che. Šita mergytė... na, turiu omeny, aš... tokia kaprizinga, užsispyrusi. Net man pačiai sunku susitvarkyti su tokiu charakteriu. Bet kartais jis net praverčia.
Grįžtant prie praėjusių gyvenimų... Kiekvieną vakarą bandžiau susisiekti su Ertniu, bet tai buvo bergždžia... Aš vis kviečiau jį telepatiškai ir mačiau jį... Bet jis kiekvieną vakarą tik maukė alkoholį, nieko daugiau nedarė. Todėl ir negalėjo manęs išgirsti.
Tiesa, jis užaugino mano brolį, Martynuką... Mačiau kaip jis auga. Bet galima sakyti, kad jis labiau pats save užaugino. Ertnis jam tik davė materialinius pagrindus. Martynas taip pat ėjo į itin gabių vaikų mokyklą ir, atrodo, ten jam neblogai sekėsi.
Ach, taip... taip užsigalvojau apie savo praeitį, kad vos nepamiršau dabarties! Jau laikas eiti į universitetą. Na, ne bet kokį. Tai universitetas, skirtas itin gabiems žmonėms, kurie laikė gabių vaikų mokyklą. Mes jau mokykloje išmokome tai, ko moko paprastuose universitetuose ir dar daugiau, tad kam mums lankyti paprastą universitetą. Po šio ypatingo universiteto baigimo mes galėsime pradėti mokslinį darbą. Nors gali būti, kad jį pradėsime dar ir nebaigę.
Tiesa, toks universitetas yra tik Japonijoje, kur aš ir gimiau. Paskaitos dėstomos anglų kalba, bet tai niekam ne problema. Čia atvažiuoja genijai iš visų pasaulio kampelių, baigę ypatingų vaikų mokyklas. Tad bus tikrai daug įdomių ir naujų pažinčių.
Man pasisekė, kad su tėvais gyvename netoli universiteto, tad man nereikės nieko nuomotis, galėsiu gyventi ten pat ir dar vaikščioti pėsčiomis. Taip, šio pomėgio neatsikračiau net ir šiame gyvenime. Nematau nieko sunkaus nueiti kelis kilometrus iki universiteto. Galėčiau važiuoti, bet kam? Nueinu per pusvalandį, sutaupyčiau tikrai nedaug. O dar tos grūstys autobusuose... nemėgstu jų. Geriau pakvėpuoti šviežiu oru. Ypač turint omeny, kad dabar tik prasidėjo ruduo ir orai praktiškai vasariški.
Taip... tos pačios vietos... Kuriomis jau kelis kartus ėjau. Bet viskas dar vis nauja, neištyrinėta. Aname gyvenime nebuvau itin pastabi. Dabar mano dėmesį labai atkreipia detalės. Viską pastebiu aplinkoje. Tikriausiai pastebėčiau net tai, kad ant vieno ar kito medžio trūksta lapelio. Anksčiau toks gebėjimas kiek erzino, nes buvo sunku susitelkti į visumą, bet išmokau su tuo susitvarkyti. Dabar tai nė kiek netrukdo. Kada noriu įjungiu pastabumą, kada noriu žiūriu tiesiog į visumą.
Gebėjimas pamatyti smulkmenas labai naudingas. Ypač turint omeny, kad studijuosiu kriminalistiką. Na, tai viena mano studijų dalis. Iš viso studijuosiu 5 dalykus: psichologiją, mitologiją, kriminalistiką, kriptografiją, informatiką. Galbūt studijų eigoje sugalvosiu ir ką nors daugiau prisidėti.
Be mokslų itin gabių vaikų mokykloje, dar papildomai mokiausi magijos. Turėjau asmeninį mokytoją, vedlį, kuris man suteikė daug žinių. Svarbiausios jų man buvo manipuliavimas energija. Išmokau gydymo energija bei savigydos. Kartais tokie gebėjimai praverčia...
O štai ir priėjau universitetą. Tai didžiulis dangoraižis, čia visi fakultetai yra viename pastate, tik skirtinguose aukštuose. Dažnai teks pasivažinėti liftais...
Pajutau, kad kažkas mane stebi. Atsisukau.
– Martynai?
Jis spoksojo į mane. Priėjau prie jo.
– Martynai, aš tavo sesuo. Buvau tavo sesuo. Miglė. Atpažįsti mane?
– Taip... – jis lėtai atsakė. – Ir tai, kad tave atpažįstu mane labiausiai ir neramina.
– Kodėl gi?
– Mat... jeigu tu čia, jeigu tu tikrai Miglė... tai kas tuomet liko su Tomu?
Galbūt šiek tiek apie tai, kaip klostėsi mano gyvenimas.
Ilgai nenorėjau pripažinti fakto, kad aš vėl gimiau. Bet... vis tik pasirodė, kad tai ne taip jau ir blogai. Papuoliau į tikrai gerą ir šiltą šeimą. Na, buvo ir sunkumų, tačiau iš esmės ta šeima tokia nuostabi kokia tik galėtų būti. Jų kalbą išmokau tik būdama 5 metų. Tiksliau, suprasti, ką jie šneka, pradėjau jau nuo pusės metukų, bet nekalbėjau iš principo. Nuo 6 metų mane jau pradėjo leisti į mokyklą... Bet aš vengiau jos kaip tik įmanoma. Žinojau, kad man to nereikia, aš jau kartą baigiau žemišką mokyklą, kam man į ją eiti dar kartą? Tad po metų galiausiai mane perkėlė į kitokią mokyklą. Ji skirta itin gabiems vaikams. Mat mane ištyrė ir pamatė, kad aš ne šiaip sau nepaklusni, o tiesiog mokykloje man nuobodu. Tą gabių vaikų mokyklą man visai patiko lankyti... Radau ten draugų, bendraminčių. Tikrai pasijutau esanti savo vietoje. Mokyklos metai buvo smagūs.
Bėgant metams aš vis bandžiau prisiminti kuo daugiau savo praėjusių gyvenimų akimirkų. Ir man tai pavyko. Bent jau paskutinįjį gyvenimą atsimenu taip, tarsi tai būtų šio gyvenimo dalis.
Tiesą sakant, viskas kiek keisčiau nei gali atrodyti. Mat... aš jau ne tokia kokia buvau aname gyvenime. Charakteris... nieko panašaus. Tad supratau, kad kartu su kūnu mes gauname ir charakterį. Su kuriuo turime susitvarkyti, che. Šita mergytė... na, turiu omeny, aš... tokia kaprizinga, užsispyrusi. Net man pačiai sunku susitvarkyti su tokiu charakteriu. Bet kartais jis net praverčia.
Grįžtant prie praėjusių gyvenimų... Kiekvieną vakarą bandžiau susisiekti su Ertniu, bet tai buvo bergždžia... Aš vis kviečiau jį telepatiškai ir mačiau jį... Bet jis kiekvieną vakarą tik maukė alkoholį, nieko daugiau nedarė. Todėl ir negalėjo manęs išgirsti.
Tiesa, jis užaugino mano brolį, Martynuką... Mačiau kaip jis auga. Bet galima sakyti, kad jis labiau pats save užaugino. Ertnis jam tik davė materialinius pagrindus. Martynas taip pat ėjo į itin gabių vaikų mokyklą ir, atrodo, ten jam neblogai sekėsi.
Ach, taip... taip užsigalvojau apie savo praeitį, kad vos nepamiršau dabarties! Jau laikas eiti į universitetą. Na, ne bet kokį. Tai universitetas, skirtas itin gabiems žmonėms, kurie laikė gabių vaikų mokyklą. Mes jau mokykloje išmokome tai, ko moko paprastuose universitetuose ir dar daugiau, tad kam mums lankyti paprastą universitetą. Po šio ypatingo universiteto baigimo mes galėsime pradėti mokslinį darbą. Nors gali būti, kad jį pradėsime dar ir nebaigę.
Tiesa, toks universitetas yra tik Japonijoje, kur aš ir gimiau. Paskaitos dėstomos anglų kalba, bet tai niekam ne problema. Čia atvažiuoja genijai iš visų pasaulio kampelių, baigę ypatingų vaikų mokyklas. Tad bus tikrai daug įdomių ir naujų pažinčių.
Man pasisekė, kad su tėvais gyvename netoli universiteto, tad man nereikės nieko nuomotis, galėsiu gyventi ten pat ir dar vaikščioti pėsčiomis. Taip, šio pomėgio neatsikračiau net ir šiame gyvenime. Nematau nieko sunkaus nueiti kelis kilometrus iki universiteto. Galėčiau važiuoti, bet kam? Nueinu per pusvalandį, sutaupyčiau tikrai nedaug. O dar tos grūstys autobusuose... nemėgstu jų. Geriau pakvėpuoti šviežiu oru. Ypač turint omeny, kad dabar tik prasidėjo ruduo ir orai praktiškai vasariški.
Taip... tos pačios vietos... Kuriomis jau kelis kartus ėjau. Bet viskas dar vis nauja, neištyrinėta. Aname gyvenime nebuvau itin pastabi. Dabar mano dėmesį labai atkreipia detalės. Viską pastebiu aplinkoje. Tikriausiai pastebėčiau net tai, kad ant vieno ar kito medžio trūksta lapelio. Anksčiau toks gebėjimas kiek erzino, nes buvo sunku susitelkti į visumą, bet išmokau su tuo susitvarkyti. Dabar tai nė kiek netrukdo. Kada noriu įjungiu pastabumą, kada noriu žiūriu tiesiog į visumą.
Gebėjimas pamatyti smulkmenas labai naudingas. Ypač turint omeny, kad studijuosiu kriminalistiką. Na, tai viena mano studijų dalis. Iš viso studijuosiu 5 dalykus: psichologiją, mitologiją, kriminalistiką, kriptografiją, informatiką. Galbūt studijų eigoje sugalvosiu ir ką nors daugiau prisidėti.
Be mokslų itin gabių vaikų mokykloje, dar papildomai mokiausi magijos. Turėjau asmeninį mokytoją, vedlį, kuris man suteikė daug žinių. Svarbiausios jų man buvo manipuliavimas energija. Išmokau gydymo energija bei savigydos. Kartais tokie gebėjimai praverčia...
O štai ir priėjau universitetą. Tai didžiulis dangoraižis, čia visi fakultetai yra viename pastate, tik skirtinguose aukštuose. Dažnai teks pasivažinėti liftais...
Pajutau, kad kažkas mane stebi. Atsisukau.
– Martynai?
Jis spoksojo į mane. Priėjau prie jo.
– Martynai, aš tavo sesuo. Buvau tavo sesuo. Miglė. Atpažįsti mane?
– Taip... – jis lėtai atsakė. – Ir tai, kad tave atpažįstu mane labiausiai ir neramina.
– Kodėl gi?
– Mat... jeigu tu čia, jeigu tu tikrai Miglė... tai kas tuomet liko su Tomu?
18. Prieš 15 metų...
Tyla. Tamsa. Kosmosas. Bet čia visai nešalta, visiškai. Oo, spalva. Kita spalva. Dar kita spalva. Kokia spalva? Kokios tai spalvos? Koks skirtumas? Tai visai nesvarbu. Net nesvarbu, kad tai spalvos.
Aš esu. Aš esu? Kas aš esu? O gal manęs nėra? Kas tas aš? Ne, čia nėra nieko. Nėra manęs. Yra tik kosmosas ir tyla. Maloni ir šilta tyla. Keista, kosmosas, o taip šilta. Man visada atrodė, kad kosmose šalta. O kur žvaigždės? Nėra žvaigždžių. Gal čia ne kosmosas?
Šviesa... tunelio gale... Man atrodo, aš mirštu. Skaičiau, kad reikia eiti į šviesą tunelio gale. Sako, toje šviesoje tave pasitinka artimieji ir tu būni laimingas pomirtiniame pasaulyje. Sako, ten daug džiaugsmo. Išsivadavimas nuo žemiškų skausmų.
Pala, kokių žemiškų skausmų? Aš neprisimenu... Aš atsimenu tik tą tamsą ir tylą, kuri ką tik mane gaubė. O kas buvo prieš tai? Ir vis tik, kas tas aš? Neprisimenu, kad būčiau mirusi... O gal... gal tikrai miriau?
O, jau matau... matau žmonių kontūrus... Bet... bet aš jų nepažįstu... Kas tai? Oo, ne, jaučiu skausmą. Niekur neskaičiau, kad mirus juntamas skausmas. Ne, tai siaubinga. Och... ir aš nepažįstu tų žmonių. Gal čia kažkokia klaida? Gal buvo kitas tunelis su šviesa gale, tik jo nemačiau. Kaip beprotiškai skauda... Jaučiu į plaučius skausmingai srūvantį orą ir girdžiu baisų triukšmą... Pala, man atrodo, tą triukšmą skleidžiu ir aš. Tai panašu į... į kažką panašu... O, taip, žinau! Tai panašu į kūdikio verksmą!
Ne ne, palaukit. Tai kažkokia klaida. Aš gi negaliu būti kūdikis. Aš gi turėjau mirti. Ne gimti, o mirti. Prašau, leiskite man ramiai numirti. Ir tik ne čia, tik ne vėl Žemėje... Ne ne ne, prašau, atstokit nuo manęs. Palikit mane. Dar labiau sklaidžiu tą triukšmą. Tikrai negaliu susitaikyti su tokia realybe. Maldauju, palikite mane vieną. Nemėgstu, kai mane nuogą stebi daugybė bjaurių žvilgsnių. Ir liečia mane. Šlykštynės, iškrypėliai. Palikit mane, atstokit pagaliau!
– Čdeu un lycį tignūdo, – kažkokia nesuprantama kalba pasakė moteris baltu chalatu, įteikdama mane kažkokiai kitai moteriai... Lyg būčiau koks daiktas.
O ta moteris... ji visai graži. Atrodo jaunutė, galbūt mano amžiaus kaip aš miriau. Miela, šypsosi. Atrodo pavargusi ir šiek tiek išsigandusi, bet laiminga. Negaliu nuo jos atitraukti akių... Gražutė... baltu veidu... siauromis laimingomis rudomis akimis... juodais trumpais plaukais... pasakiško grožio.
– Čdeu un debė dobajuc, Čijo, – pasakė ji laibu ir gražiu balseliu ir pažiūrėjo į kažką toliau.
Atsisukau. Ten stovėjo kažkoks vaikinas... Irgi gan jaunas... Ir taip pat toks visai nieko. Panašus į ją. Juodais nevienodo ilgio plaukais, sušukuotais ant šono. Rudomis siauromis akimis. Baltu veidu ir labai išsigandęs, bet besišypsantis.
Moteris ištiesė rankas laikydama mane ir padavė mane tam vyrui. Toks poelgis privertė mane šiek tiek nerimauti. Man labiau patiko būti tos gražuolės glėbyje. Tas vaikinas mane kiek nerangiai paėmė. Jis, atrodo, labai bijo, ir aš tai jaučiu, dėl to man pačiai neramu.
– Čijo, pezūda, – jis lėtai, ramiai ištarė savo žemu tonu ir pažiūrėjo į mane.
Na, gal ne toks jau jis ir blogas. Atrodo visai mielas.
Jis atsisėdo ant lovos šalia tos gražuolės moters. Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir nusišypsojo. Tada jų veidai priartėjo ir jie pasibučiavo. Atrodo, jie tikrai laimingi.
Bet prie ko čia aš? Čia tikrai įsivėlė kažkokia klaida. Aš... gi aš mirusi. Aš neturėjau atgimti. Bent jau ne Žemėje... Ir kuo su manim susiję tie siauraakiai, kalbantys man nesuprantama kalba? Ir kodėl aš nič nieko neprisimenu... Kas buvo prieš tai? Aš juk miriau, tikrai miriau. Bet kaip aš miriau? Negaliu prisiminti savo priešistorės... Atrodo, buvau dvidešimtmetė blondinė, gyvenanti... kažkur... bet tarp kitokių žmonių. Dar atsimenu... Ertnį... O, Ertni.
Aš dabar prisimenu! Šūvį! Jis šovė į Ertnį! Ne!!! Ertni, ne! Aš šokau... ir kulka pasiekė mane, ne Ertnį. Jis puolė prie manęs. Tik neverk, prašau, neverk dėl manęs. Aš būsiu laiminga ir mirusi. Ertni, tik tave sutikau ir vėl turiu prarasti.
Aš privalau jį surasti. Privalau jam pasakyti, kad man viskas gerai, kad jis nesijaudintų. Aš gyva... kad ir kaip to nenorėčiau. Turiu jam tai pranešti. Privalau...
Bet iš manęs sklinda tik tas bjaurus verkimas ir vyras mane perduoda moteriai... ji mane sūpuoja. Suprantu, kad tai nepadės, kad turiu rasti kitą būdą pranešti Erniui.
Koks tas kitas būdas? Hm... Žinau, galėtų būti telepatija. Taip. Ertni, Ertni, kur gi tu... Reikia pagauti tave ir pranešti tau, kad aš čia, kad aš gyva. Taip... jau beveik jaučiu tave... Užsimerkiu... Matau. Aš matau, tave, Ertni! Aš čia! Ertni, mielasis, aš gyva, man viskas gerai, nesijaudink. Ak... tu manęs nematai, tu negirdi manęs. Kodėl? Pažvelk, aš čia. Prašau, įsiklausyk. Palauk, ką tu čia darai? Ką tu čia laikai? Ertni... ne... negerk... po galais, tik ne alkoholis. Kaip tu dabar mane girdėsi, tu taip užblokavai visus kanalus... Kodėl tu taip? Beviltiška... Reikės bandyti kitą kartą.
Pramerkiu akis. Uh, keista. Atrodo, prieš užsimerkiant dar mačiau tos gražios moters veidą, o dabar... matau baltą plėmą. Oh, tai lubos. Chi chi. Kaip keistai atrodo visa aplinka, ją sunku atpažinti, viskas šiek tiek liejasi. Apie garsus jau nekalbu...
– Lu riculiėgo! Čijo riculiėgo! Eč kintolei! – išgirdau tą gražų laibą moterišką balsą... Ir baltame fone įplaukė jos laimingos akys.
Ji atsargiai mane paėmė ir priglaudė prie savęs. Kaip šilta ir gera būti prie jos... Jaučiu kaip nusiraminu ir nekamuoja jokios bėdos. Taip gera, jaučiuosi saugi... Net norėčiau nepasiduoti tam jausmui, bet negaliu, jis mane užvaldo...
Aš esu. Aš esu? Kas aš esu? O gal manęs nėra? Kas tas aš? Ne, čia nėra nieko. Nėra manęs. Yra tik kosmosas ir tyla. Maloni ir šilta tyla. Keista, kosmosas, o taip šilta. Man visada atrodė, kad kosmose šalta. O kur žvaigždės? Nėra žvaigždžių. Gal čia ne kosmosas?
Šviesa... tunelio gale... Man atrodo, aš mirštu. Skaičiau, kad reikia eiti į šviesą tunelio gale. Sako, toje šviesoje tave pasitinka artimieji ir tu būni laimingas pomirtiniame pasaulyje. Sako, ten daug džiaugsmo. Išsivadavimas nuo žemiškų skausmų.
Pala, kokių žemiškų skausmų? Aš neprisimenu... Aš atsimenu tik tą tamsą ir tylą, kuri ką tik mane gaubė. O kas buvo prieš tai? Ir vis tik, kas tas aš? Neprisimenu, kad būčiau mirusi... O gal... gal tikrai miriau?
O, jau matau... matau žmonių kontūrus... Bet... bet aš jų nepažįstu... Kas tai? Oo, ne, jaučiu skausmą. Niekur neskaičiau, kad mirus juntamas skausmas. Ne, tai siaubinga. Och... ir aš nepažįstu tų žmonių. Gal čia kažkokia klaida? Gal buvo kitas tunelis su šviesa gale, tik jo nemačiau. Kaip beprotiškai skauda... Jaučiu į plaučius skausmingai srūvantį orą ir girdžiu baisų triukšmą... Pala, man atrodo, tą triukšmą skleidžiu ir aš. Tai panašu į... į kažką panašu... O, taip, žinau! Tai panašu į kūdikio verksmą!
Ne ne, palaukit. Tai kažkokia klaida. Aš gi negaliu būti kūdikis. Aš gi turėjau mirti. Ne gimti, o mirti. Prašau, leiskite man ramiai numirti. Ir tik ne čia, tik ne vėl Žemėje... Ne ne ne, prašau, atstokit nuo manęs. Palikit mane. Dar labiau sklaidžiu tą triukšmą. Tikrai negaliu susitaikyti su tokia realybe. Maldauju, palikite mane vieną. Nemėgstu, kai mane nuogą stebi daugybė bjaurių žvilgsnių. Ir liečia mane. Šlykštynės, iškrypėliai. Palikit mane, atstokit pagaliau!
– Čdeu un lycį tignūdo, – kažkokia nesuprantama kalba pasakė moteris baltu chalatu, įteikdama mane kažkokiai kitai moteriai... Lyg būčiau koks daiktas.
O ta moteris... ji visai graži. Atrodo jaunutė, galbūt mano amžiaus kaip aš miriau. Miela, šypsosi. Atrodo pavargusi ir šiek tiek išsigandusi, bet laiminga. Negaliu nuo jos atitraukti akių... Gražutė... baltu veidu... siauromis laimingomis rudomis akimis... juodais trumpais plaukais... pasakiško grožio.
– Čdeu un debė dobajuc, Čijo, – pasakė ji laibu ir gražiu balseliu ir pažiūrėjo į kažką toliau.
Atsisukau. Ten stovėjo kažkoks vaikinas... Irgi gan jaunas... Ir taip pat toks visai nieko. Panašus į ją. Juodais nevienodo ilgio plaukais, sušukuotais ant šono. Rudomis siauromis akimis. Baltu veidu ir labai išsigandęs, bet besišypsantis.
Moteris ištiesė rankas laikydama mane ir padavė mane tam vyrui. Toks poelgis privertė mane šiek tiek nerimauti. Man labiau patiko būti tos gražuolės glėbyje. Tas vaikinas mane kiek nerangiai paėmė. Jis, atrodo, labai bijo, ir aš tai jaučiu, dėl to man pačiai neramu.
– Čijo, pezūda, – jis lėtai, ramiai ištarė savo žemu tonu ir pažiūrėjo į mane.
Na, gal ne toks jau jis ir blogas. Atrodo visai mielas.
Jis atsisėdo ant lovos šalia tos gražuolės moters. Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir nusišypsojo. Tada jų veidai priartėjo ir jie pasibučiavo. Atrodo, jie tikrai laimingi.
Bet prie ko čia aš? Čia tikrai įsivėlė kažkokia klaida. Aš... gi aš mirusi. Aš neturėjau atgimti. Bent jau ne Žemėje... Ir kuo su manim susiję tie siauraakiai, kalbantys man nesuprantama kalba? Ir kodėl aš nič nieko neprisimenu... Kas buvo prieš tai? Aš juk miriau, tikrai miriau. Bet kaip aš miriau? Negaliu prisiminti savo priešistorės... Atrodo, buvau dvidešimtmetė blondinė, gyvenanti... kažkur... bet tarp kitokių žmonių. Dar atsimenu... Ertnį... O, Ertni.
Aš dabar prisimenu! Šūvį! Jis šovė į Ertnį! Ne!!! Ertni, ne! Aš šokau... ir kulka pasiekė mane, ne Ertnį. Jis puolė prie manęs. Tik neverk, prašau, neverk dėl manęs. Aš būsiu laiminga ir mirusi. Ertni, tik tave sutikau ir vėl turiu prarasti.
Aš privalau jį surasti. Privalau jam pasakyti, kad man viskas gerai, kad jis nesijaudintų. Aš gyva... kad ir kaip to nenorėčiau. Turiu jam tai pranešti. Privalau...
Bet iš manęs sklinda tik tas bjaurus verkimas ir vyras mane perduoda moteriai... ji mane sūpuoja. Suprantu, kad tai nepadės, kad turiu rasti kitą būdą pranešti Erniui.
Koks tas kitas būdas? Hm... Žinau, galėtų būti telepatija. Taip. Ertni, Ertni, kur gi tu... Reikia pagauti tave ir pranešti tau, kad aš čia, kad aš gyva. Taip... jau beveik jaučiu tave... Užsimerkiu... Matau. Aš matau, tave, Ertni! Aš čia! Ertni, mielasis, aš gyva, man viskas gerai, nesijaudink. Ak... tu manęs nematai, tu negirdi manęs. Kodėl? Pažvelk, aš čia. Prašau, įsiklausyk. Palauk, ką tu čia darai? Ką tu čia laikai? Ertni... ne... negerk... po galais, tik ne alkoholis. Kaip tu dabar mane girdėsi, tu taip užblokavai visus kanalus... Kodėl tu taip? Beviltiška... Reikės bandyti kitą kartą.
Pramerkiu akis. Uh, keista. Atrodo, prieš užsimerkiant dar mačiau tos gražios moters veidą, o dabar... matau baltą plėmą. Oh, tai lubos. Chi chi. Kaip keistai atrodo visa aplinka, ją sunku atpažinti, viskas šiek tiek liejasi. Apie garsus jau nekalbu...
– Lu riculiėgo! Čijo riculiėgo! Eč kintolei! – išgirdau tą gražų laibą moterišką balsą... Ir baltame fone įplaukė jos laimingos akys.
Ji atsargiai mane paėmė ir priglaudė prie savęs. Kaip šilta ir gera būti prie jos... Jaučiu kaip nusiraminu ir nekamuoja jokios bėdos. Taip gera, jaučiuosi saugi... Net norėčiau nepasiduoti tam jausmui, bet negaliu, jis mane užvaldo...
17. Po 15 metų
Jau praėjo 15 metų nuo mano sesers mirties. Mane užaugino Tomas ir esu jam už tai dėkingas. Tačiau vis tik jo auklėjimo būdai nebuvo itin pagirtini, jis tik suteikė man pastogę, maisto, išleido į mokslus ir nieko daugiau. Išsiauklėti, galima sakyti, turėjau pats. Be to, po Miglės mirties Tomas visiškai pasikeitė, pradėjo nuolat gerti, kūrė keršto planus Nibiru gyventojams. Jam nepakako nužudyti kaltininkų bei daugybės nekaltų žmonių, jam reikia daugiau aukų. Jis norėjo ir mane į savo keršto planus įtraukti, norėjo, kad padėčiau jam, tačiau iki šiol aš sėkmingai nuo to išsisukinėjau. Dabar laukiu, kada baigsiu mokslus, o tada aš tiesiog bėgsiu kuo toliau nuo jo, nes man jau gana tokio gyvenimo.
Mokausi IVM (Indigo vaikų mokykloje) pagal specialiai man pritaikytą programą. Daugiausia mokausi tiksliuosius moklsus, ypač fiziką. Mokytis tikrai įdomu ir savo ateitį aš sieju būtent su mokslais. Ketinu studijuoti fiziką užsienyje, gauti mokslų daktaro laipsnį ir sėkmingai organizuoti bei vykdyti įvairius tyrimus. Savo mokykloje dar lankau fizikų būrelį, kuriame susitelkę žmonės, su kuriais bendrauju daugiausiai. Jame yra ir mano geriausia draugė – Indrė. Šiaip ji yra keliomis klasėmis už mane žemiau, tačiau mes puikiai sutariame, randame bendrą kalbą, turime bendrų pomėgių. Ji galėtų būti man puiki antra pusė, bet kažkodėl nejaučiu jai tokio potraukio, nors ji yra ne tik įdomi, bet ir nuostabiai graži. Na, bet ji man taip pat nejaučia potraukio ir pati turi antrąją pusę, tad per daug dėl to nesuku galvos. Be to, manau, kad draugė geriau negu mergina.
* * *
Šiandien Indrės gimtadienis ir jis vyks mano namuose, mat Tomas šiuo metu kelioms dienoms išvykęs, tad namai laisvi. Tikriausiai gimtadienis vyks gan ramiai, pasėdėsime su keliais asmenimis iš mūsų mokyklos bei dar keliais Indrės draugais ir tiek. Padiskutuosime įdomiomis temomis, turėtų būti linksma. Be to, labai noriu susipažinti su Indrės antrąja puse! Su tuo žmogumi dar neteko nė kiek bendrauti ir Indrė apie jį nieko nepasakoja, tad net ir smalsu. Jis taip pat iš mūsų mokyklos, tik mokosi visai kitus dalykus.
Šiuo metu su Indre ruošiame namus gimtadieniui, ruošiame maistą bei galvojame, kaip patį gimtadienį padaryti kuo įdomesnį bei originalesnį.
Skambutis į duris.
– Tai turbūt mano antroji pusė, – ji man mirktelėjo. – Aš atidarysiu.
Ji nuėjo prie durų ir įleido žmogų. Išgirdau panelės balsą, matyt, atėjo kažkas kitas.
Merginos atėjo į virtuvę ir toji panelė pasisveikino.
– Martynai, susipažink, tai Andrėja, ji – mano panelė.
– Panelė? – nustebau. Man Indrė niekada nesakė, kad jos antroji pusė yra mergina! – Malonu.
– Man taip pat, – ji atsakė.
– Tai papasakok apie save, Andrėja, – paklausiau.
– Hm... Na, aš mokykloje esu daugiausia pasiėmusi modulius apie žmogaus biologiją bei psichologiją. Domiuosi tuo, kaip funkcionuoja žmogus. Žiūriu į žmogų kaip į mechanizmą, tyrinėju jo veikimo principus. Bet man patinka ir fizika, ja daug domiuosi, tačiau gyvenimą kreipiu kiek kita linkme.
– Įdomu. Indre, kodėl tu man nesakei, kad tavo antroji pusė yra mergina? – nesusilaikiau nepaklausęs.
– Na, aš šiek tiek bijojau. Nežinojau, kaip tu tai priimsi. Mes su Andrėja šiek tiek slėpėmės, bet turbūt tai nebegalės trukti ilgai. Vis tiek anksčiau ar vėliau tiesa iškiltų į paviršių.
– Aš tavo draugas, Indre, man visiškai nesvarbi tavo orientacija, priimu tave tokią, kokia esi.
Dar vienas skambutis į duris. Pradėjo rinktis kiti svečiai.
* * *
Garsi muzika. Šokiai. Net ir tokiems proto žmonėms kaip mes kartais reikia tiesiog atsipalaiduoti bei pasilinksminti. Seniai bebuvo taip linksma. Visi šokame kas su kuo, juokiamės, pokštaujam.
Staiga muzika nutilo. Atsisukau ir pamačiau už manęs stovintį Tomą. Ką jis dabar čia veikia? Nusivedžiau jį kiek atokiau.
– Maniau, grįši tik rytoj. Mes čia švenčiame Indrės gimtadienį. Būtų gerai, jei netrukdytum, pažiūrėk į save, vėl girtas.
– Tai ne tavo reikalas. Kuri ta Indrė? Noriu pasveikinti.
– Ji ta graži blondinė plaukais iki pečių. Bet gal geriau nereikia, nedaryk man gėdos.
– Nebijok, aš tik pasveikinsiu ir eisiu į savo kambarį, o jūs čia linksminkitės.
Jis priėjo prie Indrės.
– Sveikinu su gimtadieniu, – jis uždėjo jai ranką ant peties.
Tada jis nutilo ir įsistebeilijo į ją. Ji sustingo ir išsigandusiu žvilgsniu spoksojo į Tomą.
– Migle, – pasakė jis.
Aš išpūčiau akis ir ruošiausi stumti jį tolyn nuo draugės, jam turbūt vėl psichozės užėjo. Bet mano ketinimą nutraukė Indrės žodžiai:
– Tomai. Ertni!
Jie apsikabino. Visi nustebę ir nieko nesuprasdami juos stebėjo, kartkartėmis mesdami žvilgsnį į mane ir tarsi reikalaudami kažkokio paaiškinimo.
Mokausi IVM (Indigo vaikų mokykloje) pagal specialiai man pritaikytą programą. Daugiausia mokausi tiksliuosius moklsus, ypač fiziką. Mokytis tikrai įdomu ir savo ateitį aš sieju būtent su mokslais. Ketinu studijuoti fiziką užsienyje, gauti mokslų daktaro laipsnį ir sėkmingai organizuoti bei vykdyti įvairius tyrimus. Savo mokykloje dar lankau fizikų būrelį, kuriame susitelkę žmonės, su kuriais bendrauju daugiausiai. Jame yra ir mano geriausia draugė – Indrė. Šiaip ji yra keliomis klasėmis už mane žemiau, tačiau mes puikiai sutariame, randame bendrą kalbą, turime bendrų pomėgių. Ji galėtų būti man puiki antra pusė, bet kažkodėl nejaučiu jai tokio potraukio, nors ji yra ne tik įdomi, bet ir nuostabiai graži. Na, bet ji man taip pat nejaučia potraukio ir pati turi antrąją pusę, tad per daug dėl to nesuku galvos. Be to, manau, kad draugė geriau negu mergina.
* * *
Šiandien Indrės gimtadienis ir jis vyks mano namuose, mat Tomas šiuo metu kelioms dienoms išvykęs, tad namai laisvi. Tikriausiai gimtadienis vyks gan ramiai, pasėdėsime su keliais asmenimis iš mūsų mokyklos bei dar keliais Indrės draugais ir tiek. Padiskutuosime įdomiomis temomis, turėtų būti linksma. Be to, labai noriu susipažinti su Indrės antrąja puse! Su tuo žmogumi dar neteko nė kiek bendrauti ir Indrė apie jį nieko nepasakoja, tad net ir smalsu. Jis taip pat iš mūsų mokyklos, tik mokosi visai kitus dalykus.
Šiuo metu su Indre ruošiame namus gimtadieniui, ruošiame maistą bei galvojame, kaip patį gimtadienį padaryti kuo įdomesnį bei originalesnį.
Skambutis į duris.
– Tai turbūt mano antroji pusė, – ji man mirktelėjo. – Aš atidarysiu.
Ji nuėjo prie durų ir įleido žmogų. Išgirdau panelės balsą, matyt, atėjo kažkas kitas.
Merginos atėjo į virtuvę ir toji panelė pasisveikino.
– Martynai, susipažink, tai Andrėja, ji – mano panelė.
– Panelė? – nustebau. Man Indrė niekada nesakė, kad jos antroji pusė yra mergina! – Malonu.
– Man taip pat, – ji atsakė.
– Tai papasakok apie save, Andrėja, – paklausiau.
– Hm... Na, aš mokykloje esu daugiausia pasiėmusi modulius apie žmogaus biologiją bei psichologiją. Domiuosi tuo, kaip funkcionuoja žmogus. Žiūriu į žmogų kaip į mechanizmą, tyrinėju jo veikimo principus. Bet man patinka ir fizika, ja daug domiuosi, tačiau gyvenimą kreipiu kiek kita linkme.
– Įdomu. Indre, kodėl tu man nesakei, kad tavo antroji pusė yra mergina? – nesusilaikiau nepaklausęs.
– Na, aš šiek tiek bijojau. Nežinojau, kaip tu tai priimsi. Mes su Andrėja šiek tiek slėpėmės, bet turbūt tai nebegalės trukti ilgai. Vis tiek anksčiau ar vėliau tiesa iškiltų į paviršių.
– Aš tavo draugas, Indre, man visiškai nesvarbi tavo orientacija, priimu tave tokią, kokia esi.
Dar vienas skambutis į duris. Pradėjo rinktis kiti svečiai.
* * *
Garsi muzika. Šokiai. Net ir tokiems proto žmonėms kaip mes kartais reikia tiesiog atsipalaiduoti bei pasilinksminti. Seniai bebuvo taip linksma. Visi šokame kas su kuo, juokiamės, pokštaujam.
Staiga muzika nutilo. Atsisukau ir pamačiau už manęs stovintį Tomą. Ką jis dabar čia veikia? Nusivedžiau jį kiek atokiau.
– Maniau, grįši tik rytoj. Mes čia švenčiame Indrės gimtadienį. Būtų gerai, jei netrukdytum, pažiūrėk į save, vėl girtas.
– Tai ne tavo reikalas. Kuri ta Indrė? Noriu pasveikinti.
– Ji ta graži blondinė plaukais iki pečių. Bet gal geriau nereikia, nedaryk man gėdos.
– Nebijok, aš tik pasveikinsiu ir eisiu į savo kambarį, o jūs čia linksminkitės.
Jis priėjo prie Indrės.
– Sveikinu su gimtadieniu, – jis uždėjo jai ranką ant peties.
Tada jis nutilo ir įsistebeilijo į ją. Ji sustingo ir išsigandusiu žvilgsniu spoksojo į Tomą.
– Migle, – pasakė jis.
Aš išpūčiau akis ir ruošiausi stumti jį tolyn nuo draugės, jam turbūt vėl psichozės užėjo. Bet mano ketinimą nutraukė Indrės žodžiai:
– Tomai. Ertni!
Jie apsikabino. Visi nustebę ir nieko nesuprasdami juos stebėjo, kartkartėmis mesdami žvilgsnį į mane ir tarsi reikalaudami kažkokio paaiškinimo.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)