Taigi... Taip, aš iš tiesų gimiau naujai. Dabar jau baigiau mokyklą ir įstojau į aukštąją. Šiandien bus pirmoji diena...
Galbūt šiek tiek apie tai, kaip klostėsi mano gyvenimas.
Ilgai nenorėjau pripažinti fakto, kad aš vėl gimiau. Bet... vis tik pasirodė, kad tai ne taip jau ir blogai. Papuoliau į tikrai gerą ir šiltą šeimą. Na, buvo ir sunkumų, tačiau iš esmės ta šeima tokia nuostabi kokia tik galėtų būti. Jų kalbą išmokau tik būdama 5 metų. Tiksliau, suprasti, ką jie šneka, pradėjau jau nuo pusės metukų, bet nekalbėjau iš principo. Nuo 6 metų mane jau pradėjo leisti į mokyklą... Bet aš vengiau jos kaip tik įmanoma. Žinojau, kad man to nereikia, aš jau kartą baigiau žemišką mokyklą, kam man į ją eiti dar kartą? Tad po metų galiausiai mane perkėlė į kitokią mokyklą. Ji skirta itin gabiems vaikams. Mat mane ištyrė ir pamatė, kad aš ne šiaip sau nepaklusni, o tiesiog mokykloje man nuobodu. Tą gabių vaikų mokyklą man visai patiko lankyti... Radau ten draugų, bendraminčių. Tikrai pasijutau esanti savo vietoje. Mokyklos metai buvo smagūs.
Bėgant metams aš vis bandžiau prisiminti kuo daugiau savo praėjusių gyvenimų akimirkų. Ir man tai pavyko. Bent jau paskutinįjį gyvenimą atsimenu taip, tarsi tai būtų šio gyvenimo dalis.
Tiesą sakant, viskas kiek keisčiau nei gali atrodyti. Mat... aš jau ne tokia kokia buvau aname gyvenime. Charakteris... nieko panašaus. Tad supratau, kad kartu su kūnu mes gauname ir charakterį. Su kuriuo turime susitvarkyti, che. Šita mergytė... na, turiu omeny, aš... tokia kaprizinga, užsispyrusi. Net man pačiai sunku susitvarkyti su tokiu charakteriu. Bet kartais jis net praverčia.
Grįžtant prie praėjusių gyvenimų... Kiekvieną vakarą bandžiau susisiekti su Ertniu, bet tai buvo bergždžia... Aš vis kviečiau jį telepatiškai ir mačiau jį... Bet jis kiekvieną vakarą tik maukė alkoholį, nieko daugiau nedarė. Todėl ir negalėjo manęs išgirsti.
Tiesa, jis užaugino mano brolį, Martynuką... Mačiau kaip jis auga. Bet galima sakyti, kad jis labiau pats save užaugino. Ertnis jam tik davė materialinius pagrindus. Martynas taip pat ėjo į itin gabių vaikų mokyklą ir, atrodo, ten jam neblogai sekėsi.
Ach, taip... taip užsigalvojau apie savo praeitį, kad vos nepamiršau dabarties! Jau laikas eiti į universitetą. Na, ne bet kokį. Tai universitetas, skirtas itin gabiems žmonėms, kurie laikė gabių vaikų mokyklą. Mes jau mokykloje išmokome tai, ko moko paprastuose universitetuose ir dar daugiau, tad kam mums lankyti paprastą universitetą. Po šio ypatingo universiteto baigimo mes galėsime pradėti mokslinį darbą. Nors gali būti, kad jį pradėsime dar ir nebaigę.
Tiesa, toks universitetas yra tik Japonijoje, kur aš ir gimiau. Paskaitos dėstomos anglų kalba, bet tai niekam ne problema. Čia atvažiuoja genijai iš visų pasaulio kampelių, baigę ypatingų vaikų mokyklas. Tad bus tikrai daug įdomių ir naujų pažinčių.
Man pasisekė, kad su tėvais gyvename netoli universiteto, tad man nereikės nieko nuomotis, galėsiu gyventi ten pat ir dar vaikščioti pėsčiomis. Taip, šio pomėgio neatsikračiau net ir šiame gyvenime. Nematau nieko sunkaus nueiti kelis kilometrus iki universiteto. Galėčiau važiuoti, bet kam? Nueinu per pusvalandį, sutaupyčiau tikrai nedaug. O dar tos grūstys autobusuose... nemėgstu jų. Geriau pakvėpuoti šviežiu oru. Ypač turint omeny, kad dabar tik prasidėjo ruduo ir orai praktiškai vasariški.
Taip... tos pačios vietos... Kuriomis jau kelis kartus ėjau. Bet viskas dar vis nauja, neištyrinėta. Aname gyvenime nebuvau itin pastabi. Dabar mano dėmesį labai atkreipia detalės. Viską pastebiu aplinkoje. Tikriausiai pastebėčiau net tai, kad ant vieno ar kito medžio trūksta lapelio. Anksčiau toks gebėjimas kiek erzino, nes buvo sunku susitelkti į visumą, bet išmokau su tuo susitvarkyti. Dabar tai nė kiek netrukdo. Kada noriu įjungiu pastabumą, kada noriu žiūriu tiesiog į visumą.
Gebėjimas pamatyti smulkmenas labai naudingas. Ypač turint omeny, kad studijuosiu kriminalistiką. Na, tai viena mano studijų dalis. Iš viso studijuosiu 5 dalykus: psichologiją, mitologiją, kriminalistiką, kriptografiją, informatiką. Galbūt studijų eigoje sugalvosiu ir ką nors daugiau prisidėti.
Be mokslų itin gabių vaikų mokykloje, dar papildomai mokiausi magijos. Turėjau asmeninį mokytoją, vedlį, kuris man suteikė daug žinių. Svarbiausios jų man buvo manipuliavimas energija. Išmokau gydymo energija bei savigydos. Kartais tokie gebėjimai praverčia...
O štai ir priėjau universitetą. Tai didžiulis dangoraižis, čia visi fakultetai yra viename pastate, tik skirtinguose aukštuose. Dažnai teks pasivažinėti liftais...
Pajutau, kad kažkas mane stebi. Atsisukau.
– Martynai?
Jis spoksojo į mane. Priėjau prie jo.
– Martynai, aš tavo sesuo. Buvau tavo sesuo. Miglė. Atpažįsti mane?
– Taip... – jis lėtai atsakė. – Ir tai, kad tave atpažįstu mane labiausiai ir neramina.
– Kodėl gi?
– Mat... jeigu tu čia, jeigu tu tikrai Miglė... tai kas tuomet liko su Tomu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą