Tyla. Tamsa. Kosmosas. Bet čia visai nešalta, visiškai. Oo, spalva. Kita spalva. Dar kita spalva. Kokia spalva? Kokios tai spalvos? Koks skirtumas? Tai visai nesvarbu. Net nesvarbu, kad tai spalvos.
Aš esu. Aš esu? Kas aš esu? O gal manęs nėra? Kas tas aš? Ne, čia nėra nieko. Nėra manęs. Yra tik kosmosas ir tyla. Maloni ir šilta tyla. Keista, kosmosas, o taip šilta. Man visada atrodė, kad kosmose šalta. O kur žvaigždės? Nėra žvaigždžių. Gal čia ne kosmosas?
Šviesa... tunelio gale... Man atrodo, aš mirštu. Skaičiau, kad reikia eiti į šviesą tunelio gale. Sako, toje šviesoje tave pasitinka artimieji ir tu būni laimingas pomirtiniame pasaulyje. Sako, ten daug džiaugsmo. Išsivadavimas nuo žemiškų skausmų.
Pala, kokių žemiškų skausmų? Aš neprisimenu... Aš atsimenu tik tą tamsą ir tylą, kuri ką tik mane gaubė. O kas buvo prieš tai? Ir vis tik, kas tas aš? Neprisimenu, kad būčiau mirusi... O gal... gal tikrai miriau?
O, jau matau... matau žmonių kontūrus... Bet... bet aš jų nepažįstu... Kas tai? Oo, ne, jaučiu skausmą. Niekur neskaičiau, kad mirus juntamas skausmas. Ne, tai siaubinga. Och... ir aš nepažįstu tų žmonių. Gal čia kažkokia klaida? Gal buvo kitas tunelis su šviesa gale, tik jo nemačiau. Kaip beprotiškai skauda... Jaučiu į plaučius skausmingai srūvantį orą ir girdžiu baisų triukšmą... Pala, man atrodo, tą triukšmą skleidžiu ir aš. Tai panašu į... į kažką panašu... O, taip, žinau! Tai panašu į kūdikio verksmą!
Ne ne, palaukit. Tai kažkokia klaida. Aš gi negaliu būti kūdikis. Aš gi turėjau mirti. Ne gimti, o mirti. Prašau, leiskite man ramiai numirti. Ir tik ne čia, tik ne vėl Žemėje... Ne ne ne, prašau, atstokit nuo manęs. Palikit mane. Dar labiau sklaidžiu tą triukšmą. Tikrai negaliu susitaikyti su tokia realybe. Maldauju, palikite mane vieną. Nemėgstu, kai mane nuogą stebi daugybė bjaurių žvilgsnių. Ir liečia mane. Šlykštynės, iškrypėliai. Palikit mane, atstokit pagaliau!
– Čdeu un lycį tignūdo, – kažkokia nesuprantama kalba pasakė moteris baltu chalatu, įteikdama mane kažkokiai kitai moteriai... Lyg būčiau koks daiktas.
O ta moteris... ji visai graži. Atrodo jaunutė, galbūt mano amžiaus kaip aš miriau. Miela, šypsosi. Atrodo pavargusi ir šiek tiek išsigandusi, bet laiminga. Negaliu nuo jos atitraukti akių... Gražutė... baltu veidu... siauromis laimingomis rudomis akimis... juodais trumpais plaukais... pasakiško grožio.
– Čdeu un debė dobajuc, Čijo, – pasakė ji laibu ir gražiu balseliu ir pažiūrėjo į kažką toliau.
Atsisukau. Ten stovėjo kažkoks vaikinas... Irgi gan jaunas... Ir taip pat toks visai nieko. Panašus į ją. Juodais nevienodo ilgio plaukais, sušukuotais ant šono. Rudomis siauromis akimis. Baltu veidu ir labai išsigandęs, bet besišypsantis.
Moteris ištiesė rankas laikydama mane ir padavė mane tam vyrui. Toks poelgis privertė mane šiek tiek nerimauti. Man labiau patiko būti tos gražuolės glėbyje. Tas vaikinas mane kiek nerangiai paėmė. Jis, atrodo, labai bijo, ir aš tai jaučiu, dėl to man pačiai neramu.
– Čijo, pezūda, – jis lėtai, ramiai ištarė savo žemu tonu ir pažiūrėjo į mane.
Na, gal ne toks jau jis ir blogas. Atrodo visai mielas.
Jis atsisėdo ant lovos šalia tos gražuolės moters. Jie pasižiūrėjo vienas į kitą ir nusišypsojo. Tada jų veidai priartėjo ir jie pasibučiavo. Atrodo, jie tikrai laimingi.
Bet prie ko čia aš? Čia tikrai įsivėlė kažkokia klaida. Aš... gi aš mirusi. Aš neturėjau atgimti. Bent jau ne Žemėje... Ir kuo su manim susiję tie siauraakiai, kalbantys man nesuprantama kalba? Ir kodėl aš nič nieko neprisimenu... Kas buvo prieš tai? Aš juk miriau, tikrai miriau. Bet kaip aš miriau? Negaliu prisiminti savo priešistorės... Atrodo, buvau dvidešimtmetė blondinė, gyvenanti... kažkur... bet tarp kitokių žmonių. Dar atsimenu... Ertnį... O, Ertni.
Aš dabar prisimenu! Šūvį! Jis šovė į Ertnį! Ne!!! Ertni, ne! Aš šokau... ir kulka pasiekė mane, ne Ertnį. Jis puolė prie manęs. Tik neverk, prašau, neverk dėl manęs. Aš būsiu laiminga ir mirusi. Ertni, tik tave sutikau ir vėl turiu prarasti.
Aš privalau jį surasti. Privalau jam pasakyti, kad man viskas gerai, kad jis nesijaudintų. Aš gyva... kad ir kaip to nenorėčiau. Turiu jam tai pranešti. Privalau...
Bet iš manęs sklinda tik tas bjaurus verkimas ir vyras mane perduoda moteriai... ji mane sūpuoja. Suprantu, kad tai nepadės, kad turiu rasti kitą būdą pranešti Erniui.
Koks tas kitas būdas? Hm... Žinau, galėtų būti telepatija. Taip. Ertni, Ertni, kur gi tu... Reikia pagauti tave ir pranešti tau, kad aš čia, kad aš gyva. Taip... jau beveik jaučiu tave... Užsimerkiu... Matau. Aš matau, tave, Ertni! Aš čia! Ertni, mielasis, aš gyva, man viskas gerai, nesijaudink. Ak... tu manęs nematai, tu negirdi manęs. Kodėl? Pažvelk, aš čia. Prašau, įsiklausyk. Palauk, ką tu čia darai? Ką tu čia laikai? Ertni... ne... negerk... po galais, tik ne alkoholis. Kaip tu dabar mane girdėsi, tu taip užblokavai visus kanalus... Kodėl tu taip? Beviltiška... Reikės bandyti kitą kartą.
Pramerkiu akis. Uh, keista. Atrodo, prieš užsimerkiant dar mačiau tos gražios moters veidą, o dabar... matau baltą plėmą. Oh, tai lubos. Chi chi. Kaip keistai atrodo visa aplinka, ją sunku atpažinti, viskas šiek tiek liejasi. Apie garsus jau nekalbu...
– Lu riculiėgo! Čijo riculiėgo! Eč kintolei! – išgirdau tą gražų laibą moterišką balsą... Ir baltame fone įplaukė jos laimingos akys.
Ji atsargiai mane paėmė ir priglaudė prie savęs. Kaip šilta ir gera būti prie jos... Jaučiu kaip nusiraminu ir nekamuoja jokios bėdos. Taip gera, jaučiuosi saugi... Net norėčiau nepasiduoti tam jausmui, bet negaliu, jis mane užvaldo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą