Gyvenimų šešėliai 2: kita dimensija

Antra „Gyvenimų šešėlių“ dalis: kita dimensija. Viskas kitaip, viskas iš naujo.
http://seseliai2.blogspot.lt/

16. Išsilaisvinimas

Mes jau kokią savaitę ilsėjomės saloje ir lepinomės visais jos teikiamais malonumais. Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga. Atrodo, pagaliau, po tiek patirtų kančių, aš nusipelniau laimės.
Mes jau buvome pasistatę ir įsirengę namelį. Jis man atrodė be galo jaukus. Gyvenome ten kaip laiminga šeima. Man pačiai atrodo neįtikėtina, kad įmanomi tokie geri santykiai. Žemiečiai paprastai taip gerai nesutaria, vis pykstasi... Bet mes nesame paprasti žemiečiai, be to, jau daugybę gyvenimų prieš tai praleidome kartu. Jau išmokome būti vienas su kitu, mūsų meilė jau nebe to aklo susižavėjimo tarpsnyje. Ji jau pasiekusi brandą, ji tapo tokia rami, supratinga, nepavydi, pasitikinti. Bet kartu ji vis dar tokia pati pašėlusi ir aistringa.
Martynas taip pat atrodo laimingas. Jis bėgioja, žaidžia, mėto akmenis į jūrą, piešia ant smėlio. Bet taip pat gan dažnai sėdi prie kompiuterio. Tik ne žaidžia. Jis jau mokosi programuoti. Jeigu Žemė po poros metų pražus, tai ne itin apsimoka užsiimti tokiais dalykais, tačiau jam tai patinka. Reikia daryti tai, ką mėgsti, kas arčiausiai širdies, tai, nuo ko jautiesi laimingas, nuo ko pasijunti gyvas. Jis tai ir daro. Mes irgi darome tai, kas mums patinka.
Vieną vakarą sėdėjau ant kranto ir stebėjau saulėlydį. Tomas tuo metu ruošė mums vakarienę. Tobulas vyras... O aš jo tobula moteris. Dangus ties horizontu degė raudona spalva, saulė pamažu slėpėsi po bangomis. Kiek aukščiau kabojo jaunas mėnulis apsuptas violetine spalva. Galiausiai saulė atsisveikino ir salą apgaubė švelni nakties tamsa. Tik iš namelio sklido šviesa. Dar sėdėjau ant kranto, klausiausi bangų mūšos, mane glostė švelnus vėjelis...
– Migle, vakarienė jau paruošta.
Aš atsikėliau ir nuėjau į namelį. Visi susėdome ant grindų, kadangi neturėjome nei stalo, nei kėdžių, ir valgėme egzotišką vakarienę. Po vakarienės aš nuėjau paguldyti brolio, o Tomas tuo tarpu viską sutvarkė. Man grįžus, mes nuėjome į miegamąjį... ir pusę nakties žaidėme savo žaidimus. Po to užmigome.
Sapnuoju... Matau savo seserį, Anabelę. Ji tokia graži, šviečianti, dėvi lengvą baltą šilkinę suknelę. Ji prieina prie manęs, apkabina. Mes šypsomės viena kitai. Ji nieko man nesako, bet aš viską suprantu. Jau greitai mes susitiksime...
Rytas. Veidą kutena šilti saulės spinduliai.
– Labas rytas, miegale, – Tomas man atnešė pusryčius.
Aš nusišypsojau. Paėmiau pusryčius ir padėjau juos į šalį. Tomas atsisėdo ant iš palmių lapų padarytos mūsų lovos. Aš prisislinkau arčiau jo, paėmiau jam už rankų. Pažiūrėjau į akis...
– Tomai, aš nėščia.
Jo akys išsiplėtė, jis išsigando! Bet po kelių sekundžių jo veide pasirodė džiaugsmas. Jis apkabino mane.
– Tai Anabelė, – pasakiau. – Šiąnakt sutikau ją sapne.
Pavalgiau nuostabius Tomo paruoštus pusryčius. O po to ėjome darbuotis į salą. Įrengėme ten daržą, tad reikėjo juo rūpintis. Tik šį kartą Tomas labiau nei įprastai šokinėjo aplink mane, beveik nieko neleido man daryti.
– Tomai, tai tik pirmos dienos, aš tikrai galiu atlikti tokius lengvus darbus, – nusišypsojau.
Darbavomės, bet tai buvo labiau panašu į žaidimą. Kai kažką veikiame kartu, net ir pats nuobodžiausias dalykas tampa įdomia veikla. Na, galbūt darbas einasi ne taip greitai kaip galėtų, tačiau mes niekur neskubam. Mėgaujamės vienas kitu, padedam vienas kitam, kartais juokais ir trukdom. Darbas, bučiniai, glamonės...
Išgirdau keistą garsą. Atsisukom į vandenyno pusę ir ten pamatėme didžiulį erdvėlaivį, Naros erdvėlaivį. Ko jiems čia reikia? Palikome darbus ir nuėjome erdvėlaivio link. Į terasą erdvėlaivyje išėjo Nara ir Zetas.
– Ko čia atskridot? – paklausė Tomas.
– Pasveikinti jus su gražiu gyvenimu, – ironiškai atsakė Zetas.
Tada jis netikėtai išsitraukė ginklą, nusitaikė į Tomą ir...
– Ne!!! – aš suklykiau. Nepajutau, kaip pašokau iš vietos ir tarsi skridau.
5 šūvio garsai.
Aš skrendu.
– Ne!!! Migle!!!
Aš krentu...
– Migle!!! Migle!!! Migle... – garsas pamažu nyko.
Zetas numetė ginklą ir susiėmė už galvos gailėdamasis to, ką pats padarė to nenorėdamas. Nara ramiai stovėjo už jo ir atrodė patenkinta.
Man pasidarė labai lengva. Aš pakilau į orą ir stebėjau viską iš viršaus.
– Migle, mažute, ne, prašau, ne... – Tomas verkė.
Tomai, neverk, aš čia, čia pat, pažiūrėk. Aš tokia lengva, tokia laisva, aš taip gerai jaučiuosi. Man nieko neskauda, man viskas gerai, neverk.
Tomas pakėlė akis į Zetą. Atsistojo. Ištraukė iš smėlio kataną, kuri čia buvo likusi iš jo rytinių treniruočių. Ir tada rėkdamas bėgo tiesiai į Zetą, šoko ant jo ir perrėžė jam gerklę. Prapliupęs tamsiai raudonas skystis, aptaškė Tomą ir Narą. Pastaroji išsigando, pradėjo trauktis, jau norėjo sprukti į laivą, bet Tomas ją suėmė už rankos ir jai taip pat perrėžė gerklę. Tada jis įėjo laivo vidun. Jis išžudė kiekvieną sutiktąjį.
– Migle, mes buvome tokie laimingi, o jie mus vėl išskyrė...
Kaip įprasta, saulė švelniai kaitino, o vėjas glostė medžių lapus. Jūra ramiai ošė, o jos bangos skalavo krantus. Tik šį kartą krantai buvo ne tušti, kaip įprasta. Šį kartą jūros bangos skalavo ir negyvėlių kūnus.
Bet jau niekas nesvarbu. Aš jaučiuosi laisva... kylu aukštyn... aukštyn... skrendu... pagaliau skrendu... link debesų... Girdžiu melodiją, kažkur ten... Anabele, tai tu? Skrendu link jos... Sese, pagaliau mes vėl kartu... Mes susiliejam ir aš tampu daina... ošiančios jūros daina.

15. Atsakymas

Ar padėti Narai išgelbėti Nibiru planetą bei didžiąją dalį Žemės žmonių? Bet kodėl aš turėčiau padėti žmonėms, kurie mane apgavo? Kodėl turėčiau norėti gelbėti jų planetą? Na tai kas, kad kadaise ten gyvenau, bet juk praktiškai nieko iš ten neatsimenu, galbūt man net nepatiko ten. Ir dar – kodėl turėčiau norėti gelbėti Žemę? Man žemiečiai nieko gero nepadarė, niekad nesijaučiau čia tikrai laiminga. Nelabai man terūpi Žemės likimas. Net nebaisu ir pačiai žūti, galbūt tada vėl atgimčiau banga.
Atsisukau į Tomą klausiamu žvilgsniu. Įdomu, ką galvoja jis, ar jis nori gelbėti Žemę. Jis atrodo kiek sumišęs.
– Ne, aš nesutinku, – pasakiau ir visi į mane spoksojo nustebusiais žvilgsniais. Kažkodėl jie nesitikėjo atsisakymo.
– Aš irgi nesutinku, – pasakė Tomas ir man nuo to šiek tiek palengvėjo.
Po jo žodžių mes tryse su Martynuku tiesiog nuėjome Tomo mašinos link. Įlipome į mašiną ir išskridome, o Zetas su Nara liko stovėti ant žemės, dar vis šiek tiek nustebę.
Vėl skrendame... tik dabar jau ramūs, saugūs. Kur skristi? Bet kur. Tai neturi reikšmės. Reikia veikti kažką, kas mums patiktų, mėgautis kiekviena akimirka. Mes tiesiog skridome vien tam, kad skristume. Svarbiausia ne tikslas, o pati kelionė.
Skridome virš laukų, virš miestų, kaimų, virš miškų, jūrų, vandenynų... Pilka, žalia, mėlyna... spalvos mainėsi... Ir galiausiai mes sustojom. Kur? Ne, ne mano namuose. Ir ne pas Tomą. Sustojome nuostabioje neapgyvendintoje saloje. Palmės, žydras vanduo, smėlis, saulė, šiluma...
Išlipome iš mašinos. Tomas nubėgo kažko į salos gludumą. Aš su broliu likau prie kranto. Ant smėlio braižiau skaičius, kuriuos Martynukas taip mėgsta... Bet jam tai nelabai rūpėjo. Jis iškart bėgo ieškoti akmenukų ir mėtė juos į vandenį.
Tomas grįžo iš salos nešinas medžių šakomis ir palmių lapais. Tada pastatė nedidelę palapinę.
– Martynai, ateik, – pakvietė jis mano brolį.
Martynukas atsisuko. Tomas rankose kažką laikė. Brolis pribėgo, Tomas padėjo tą daiktą į palapinę ir Martynukas ten įlindo. Tada Tomas atėjo prie manęs.
– Ką ten jam tokio davei? – paklausiau.
– Kai ką, kas jam tikrai patiks. Gali būti rami, jis ten dabar bus saugus ir tikrai ilgai neišlįs iš palapinės, – jis nusijuokė. – Na, ten kompiuteris.
– Aa, viskas aišku...
Mes nusprendėme pasivaikščioti aplink salą. Čia taip gražu... Norėčiau čia gyventi, būtų tobula. Saulė kaitina ir šilta ištisus metus.
Sustojome. Labai noriu nusimaudyti tame žydrame vandenyje! Nusimečiau visus savo rūbus ir nubėgau į vandenį, šokau į bangas. Šiltas vanduo atgaivino mano kūną. Tomas kiek delsė, atrodė galbūt kiek apstulbęs, bet galiausiai atsitokėjo ir pats atbėgo paskui mane į vandenį. Jis priėjo šalia ir apkabino mane per liemenį. Aš jį apkabinau per kaklą... Mes buvome tiesiog laimingi ir džiaugėmės vienas kitu. Žiūrėjome vienas kitam į akis ir nė nepastebėjome, kaip tos akys užsimerkė, o lūpos susilietė. Tomas švelniai glostė mano nugarą, o tuo metu kita jo ranka lyg netyčia nuslydo kiek žemiau. Mūsų lūpos kiek atsitraukė. Jis glostė man veidą, rankas, liemenį... ir buvo toks švelnus, kad net kuteno, per kūną bėgo šiurpuliukai ir, atrodė, tuoj mirsiu iš malonumo.
Tada aš, jam to visai nesitikint, tiesiog pasprukau šalin, nėriau į vandenį ir nuplaukiau. Jis puolė mane vytis. Nesu gera plaukikė, tad jis mane pagavo jau už kelių metrų. Nusijuokiau. Tomas šypsojosi. Perbraukė ranka per plaukus. Mes vėl pasibučiavome, o jis mane visą švelniai glostė. Norėčiau, kad ši akimirka tęstųsi amžinai...
– Migle, myliu tave.
Aš kiek susigėdusi nuleidau akis. O tada prapliupau juoktis.
– Kas? – jis nustebęs paklausė.
Aš dar vis negalėjau nustoti juoktis! Ne, man jo žodžiai neatrodė juokingi, jie mieli. Juokiausi dėl kvailiausios įmanomos priežasties!
– Prisiminiau anekdotą, – pasakiau ir toliau juokiausi. – „Kodėl mergina nuleidžia akis, kai vaikinas prisipažįsta, kad myli? - Na, ji paprasčiausiai nori įsitikinti, ar tikrai.“
Tomas nusišypsojo, o aš toliau juokiausi. Jaučiausi dėl to kalta, bet niekaip negalėjau nustoti.
– Atsiprašau, – po kiek laiko pasakiau.
– Nieko tokio.
– Žinai, jau vakarėja. Gal reikėtų pasirūpinti stogu virš galvos, jeigu žadame čia likti?
Mes išlipome iš vandens, apsirengėm ir kartu nuėjome į salos gludumą rinkti medžiagų savo laikinajam būstui...

14. Po mėnesio

Jau mėnesį laiko gyvenu pas Zetą. Jis labai rūpinasi manimi ir mano mažuoju broliuku, už tai jam esu dėkinga ir lieku skolinga. Ateiviai mūsų neieškojo. Gaila tik, kad nežinau, kur Tomas, kaip jis laikosi...
– Migle, jei nesunku, prirink obuolių iš sodo, – paprašė Zetas.
– Gerai.
Sodas. Man čia patinka būti, aplink taip žalia, gražu, kvepia, paukščiukai ant šakelių čiulba ir vėjas man plaukus glosto.
Netikėtai sau už nugaros, sodo gilumoje išgirdau kažkokį šnaresį. Atsisukau – nieko. Gal pasigirdo, toliau renku obuolius. Vėl tas garsas. Bet nieko ten nematau. Reikia nueiti pažiūrėti iš arčiau, gal ten koks kiškis ar višta iš aptvaro pabėgusi. Nueinu gilyn į sodą, bet jokių vištų ir kiškių ten nematau. Tada išgirstu kažką šmėkštelint už medžio ir pamatau šešėlį. Tai žmogus!
– Kas čia? – paklausiau.
Jokio atsakymo. Atsargiai apėjau medį iš kitos pusės ir žmogaus figūra tapo aiški.
– Tomai! – puoliau jam į glėbį. Jis mane apkabino, prispaudė prie savęs, glostė man plaukus.
– Migle, pagaliau tave radau. Žinojau, kad pabėgai, bet niekaip negalėjau tavęs atrasti. Turi mano mašiną?
– Turiu.
– Tai gerai. Turim sprukti iš čia, ateiviai mane tikriausiai seka. Be to, ne pačioj tinkamiausioj vietoj sugalvojai slėptis...
– Kodėl? Juk iki šiol niekas manęs nerado, – paerzinau. Žinojau, kad jis labai neigiamos nuomonės apie Zetą. – Zetas buvo labai geras mums su Martynu.
– Kurgi ne...
– Esu jam už tai labai dėkinga ir jaučiuosi labai skolinga.
– Matyt, jis būtent to ir siekė.
Kalbėdama su juo ta tema jaučiausi kiek beviltiškai. Tikriausiai Tomas tiesiog pavydi. Bet nepykstu ant jo už tai, nuo to jis man atrodo tik mielesnis. Pajudėjome namo link pasiimti mano brolio ir pranešti Zetui, kad išvykstame.
– Jau išvyksite? – nusiminusiu balsu tarė Zetas. – Galėtumėte visi čia likti, vietos yra, netrukdytumėt.
„Veidmainis“ – mano galvoje pasigirdo tokia mintis, bet beveik iškart supratau, kad ji ne mano. Pažiūrėjau į Tomą priekaištaujančiu žvilgsniu. Jis nusišypsojo ir nuleido akis.
– Ne, Zetai, mus čia dabar jau lengvai atrastų ateiviai, kadangi jie seka Tomą. Turime sprukti kuo greičiau. Esu tau labai dėkinga už tai, kad padėjai mums su broliuku. Jei tau kada reikės kokios pagalbos – sakyk.
Apkabinau jį atsisveikindama ir jaučiau kaip Tomas skersakiuoja.
Su Tomu ir Martynu išėjome laukan, o Zetas tarpdury stebėjo, kaip mes nueiname. Ėjome mašinos link. Per tą laiką nė karto ja neskridau, ji stovėjo paslėpta daržinėje.
Staiga prieš mus išniro aukšta, liekna mergina trumpais juodais plaukais ir smaragdiškai žaliomis akimis... ateivė! Ta pati, apsimetinėjusi mano seserimi. Mes lėtai traukėmės atgal. Zetas, pamatęs, kas vyksta, šoko mūsų ginti, atsistojo tiesiai prieš tą moterišką būtybę. O tada sustingo.
– Nara! – sušuko jis.
– Zetai? – atsiliepė ateivė. Jos akyse pasimatė ašaros. Jie puolė vienas kitam į glėbį, apsikabino ir nepaleido vienas kito.
– Nara? – nustebau. – Tai tu ta pati Nara?
Tomas žiūrėjo nieko nesuprasdamas. Atrodo, nežinojo, ar bėgti, nes tam buvo palanki proga, ar ieškoti kokio ginklo.
– Migle, čia gi Nara! – Zetas pasakė atsisukęs į mane. – Negi ji jus ir persekiojo?
– Aš draugiškais tikslais, – prabilo ateivė. – Norėjau pasiūlyti bendradarbiauti, jau sakiau tą Tomui, bet jis nenorėjo nė girdėti.
Jau nebežinojau nė ką begalvoti, apėmė dviprasmiški jausmai. Maniau, kad mus medžioja ir nori sunaikinti, o pasirodo, kad jie tenorėjo pasiūlyti bendradarbiauti. Bet kam tuomet apsimesti mano seserimi ir siūlyti grįžti į bangos pavidalą? Bet juk čia Nara... Kodėl ji turėtų norėti man pakenkti? Nara – bendra mano ir Zeto pažįstama iš vieno praėjusių gyvenimų.
– Jeigu jūs čia draugiškais tikslais, tai kodėl tuomet šitiek apgaudinėjot mus? Kodėl įkalinot Tomą? Kodėl mus persekiojote?
– Padarėme klaidą, – ji nuleido galvą. – Nežinojome, ką daryti, mums žūtbūt reikėjo jūsų pagalbos. Teko apsimesti tavo seserimi, kadangi kitaip nebūtum manimi patikėjusi. Bangos pavidale jūs galėtumėte mums daug efektyviau padėti, bet galite tai ir būdami žmonėmis. Mūsų planeta pavojuje... Migle, tai ir tavo planeta, tu ten gyvenai. Tomai, tu manęs tada nepažinojai, tačiau jūs su Migle jau tada buvote drauge. Prašau, nebūkite abejingi.
– Kas nutiko jūsų planetai? – paklausė Tomas. – Ir kaip mes galime padėti, juk mes tik eiliniai žemiečiai.
– Jūs galite mums padėti savo portu, – kalbėjo Nara. – Pasakysiu trumpai. Mūsų planeta po poros metų turi susidurti su Žeme ir, jeigu nieko nedarysime, įvyks siaubinga katastrofa. Jos metu žūtų visi Nibiru planetos gyventojai, nes mūsų planeta maža. Jūsiškė Žemė nukentėtų kiek mažiau, pagal mūsų paskaičiavimus, joje dar liktų maždaug 30% gyvųjų. Ši problema turėtų būti aktuali ir jums. Ar padėsite?

13. Pabėgimas

„Migle, gelbėkis, mane pagrobė ateiviai, su tavimi yra jų žmogus, ten ne aš“, – visą naktį galvoje skambėjo Tomo balsas sakantis šiuos žodžius. Tai negali būti atsitiktinumas, jis tikrai su manimi susisiekė telepatiškai. Apsimetėlis dar miegojo. Nusivedžiau brolį į kitą kambarį ir pradėjau rinktis ginklus. Staiga išgirdau žingsnius už nugaros.
– Migle, ką čia darai?
Skubiai atsisukau ir nusitaikiau į apsimetėlį ginklu. Jis pradėjo eiti link manęs.
– Nesiartink! – sušukau. – Žinau, kas tu esi ir, prisiekiu, šausiu!
– Migle, ką tu kalbi? Čia aš, Tomas, mes pasprukom nuo ateivių ir esam mano namuose, kas tau nutiko?
– Nejudėk ir nekalbėk niekų! Tomas su manimi susisiekė telepatiškai, aš viską žinau.
Pasiėmiau brolį ir atbulom ėjau prie Tomo sukonstruotos mašinos. Įsėdau į ją, bet dar neuždariau durų, laikiau nusitaikiusi ginklu į apsimetėlį.
– Eik į kitą kambarį! Greitai!
Jis išėjo. Paspaudžiau laivo durų uždarymo mygtuką, tada atidariau buto sieną pulteliu, išskraidinau mašiną laukan. Paspaudžiau trečiąjį mygtuką ir pasirodė holograminis ekranas. O ką daryti toliau? Net nenutuokiu, ką čia reikia nustatinėti.
– Leisk, – mane nustebino brolio balsas.
– Martynukai, tu žinai, kaip valdyti šitą mašiną?
Pasodinau jį sau ant kelių ir jis mikliai rankomis kelis kartus perbraukė per holograminį ekraną ir mes pajudėjome. Nusiraminau, brolis mus išgelbėjo. Bet kur mums dabar skristi?
– Kaip nustatyti kelionės tikslą? – paklausiau.
Jis man parodė. Jau žinau, kur galime skristi – pas Zetą. Jis turbūt vienintelis dabar manęs nepalaikys išprotėjusia ir galbūt padės. Mes gan daug bendravome internetu ir buvome išsiaiškinę, jog viename praeitų gyvenimų turėjome kažką bendra. Galbūt tarpusavyje nebuvome pažįstami, bet gyvenome toje pačioje planetoje ar šalyje, kalbėjome ta pačia kalba, net turėjome bendrą pažįstamą. Su ta pažįstama dar šiame gyvenime buvau susitikusi sapne, ji man pasirodė mažos mergaitės pavidalu. Bet tai nutiko tik vieną kartą, daugiau niekada jos nesapnavau.
Atskridome. Su broliu išlipome iš mašinos ir nuėjome prie Zeto namo. Pasibeldžiau į duris. Jas atidarė gražus, simpatiškas, sportiškas vaikinas – tai buvo Zetas. Jis žiūrėjo į mane nieko nesuprasdamas.
– Labas, Zetai! – pasisveikinau. – Aš Miglė, mes bendravome internetu.
– Labas, – jis lėtai ir dar vis nieko nesuprasdamas pasisveikino. – Ką čia veiki?
– Tai labai ilga ir neįtikinama istorija. Bet pagalvojau, kad tu vienintelis iš mano pažįstamų nepalaikysi manęs beprote, todėl nusprendžiau atvažiuoti pas tave. Neturiu kur daugiau eiti. Tai atrodys keista, bet... mane persekioja ateiviai.
Jis pakėlė antakius taip parodydamas šiokią tokią nuostabą.
– Na, gerai, užeik, – jis pravėrė duris.
Zetas aprodė mums savo namus, davė mums su broliu atskirą kambarį ir pasakė, jog galime čia likti kiek tik norime. Jis pagamino mums pietus. Atrodo, pastarosiomis dienomis beveik nevalgiau, nebuvo tam nei laiko, nei noro. Maistas atrodė be galo skanus, Zetas tikrai geras kulinaras. Papasakojau jam visą savo istoriją. Jis ramiai išklausė ir, atrodo, patikėjo.
– Ką galvoji daryti toliau? – jis paklausė.
– Nežinau... Reikėtų kažkaip padėti Tomui, bet net neįsivaizduoju, kaip.
– Nesuk sau galvos. Iš tavo pasakojimo panašu, kad jis protingas ir pats sugalvos, kaip išsisukti. Tu vis tiek niekuo jam negali padėti. Turi rūpintis savo broliuku, jei jis tavęs netektų, liktų be priežiūros, o tai jau būtų blogai. Geriau pamiršk viską, gyvenk savo gyvenimą. Tu labai įsitempusi, tau reikia atsipalaiduoti.
Jis priėjo man iš nugaros ir pradėjo masažuoti pečius. Pajutau, kad tikrai esu įsitempusi ir skauda visą kūną. Pamažu pradėjau atsipalaiduoti. Zetas man masažavo pečius, kaklą, nugarą, tada pradėjo masažuoti smilkinius, galvą. Buvo gera, visiškai atsipalaidavau, nurimau ir net nepajutau kaip užmigau...

12. Kitomis akimis

Kur aš? Aplink tamsu, šalta, šlapia. Kaip čia atsidūriau? Nieko neprisimenu. Miglė! Kas nutiko jai? Pradedu prisiminti... Jos tetos namai, ateiviai humanoidai... Kas tada nutiko?
Pasigirdo durų girgždesys ir vidun įėjo akinanti šviesa. Šviesoje matėsi keista ilga žmogiška figūra.
– Pabudai? – tarė šaltas figūros balsas.
– Kas tu? Kur aš?
Figūra priėjo prie manęs, atsitūpė ir pradėjo glostyt man galvą. Atšokau atgal, nekenčiu, kai mane kas nors liečia.
– Galėtum parodyti bent kiek draugiškumo kitų galaktikų atstovams, – ironiškai tarė balsas.
– Jūs mane įkalinote ir dar tikitės draugiškumo?!
– Na, juk palikome tave gyvą. Tai dėl tavo paties saugumo. Tu pats nesuvoki, ką darai. Mes neketinome pakenkti nei tau, nei tavo mylimajai.
– Kur Miglė???
– Ji saugi, su mūsų žmogumi, nesijaudink, – balsas nusikvatojo.
Pašokau iš vietos ir prispaudžiau figūrą prie žemės. Ji kiek nustebo, nesitikėjo tokio mano veiksmo, tačiau greitai mane tiesiog nusviedė šalin tarsi bejėgį šunelį. Mane apėmė neviltis, jaučiausi negalintis nieko padaryti, Miglė pavojuje, o aš jai negaliu padėti.
– Nusiramink! – sušuko balsas. – Nustok priešintis, nuo to tau geriau nebus. Mes čia taikiais tikslais, norime pasiūlyti jums bendradarbiauti.
– Priversti! Tai į draugiškumą nepanašu!
– Dar pasėdėk čia kurį laiką, gal susiprotėsi! – figūra atsikėlė, išėjo ir užtrenkė duris.
Vėl atsidūriau aklinoje tamsoje. Migle, kaipgi aš dabar galiu tau padėti? Kažkas apsimeta manimi, o aš čia tūnau ateivių laive, toks menkas, bejėgis, kaip paprastas eilinis žmogus.

11. Pabėgimas

Skubėjome pas tetą Liną pasiimti mano brolio, Martyno. Ertnis buvo susirūpinęs, kiek įsitempęs. Kelias atrodė nepaliaujamai ilgas, tikriausiai dėl to, kad reikėjo skubėti. Skridome kiek įmanoma greičiau, aplinka visiškai susiliejo, nebuvo įmanoma įžiūrėti nė vienos detalės. Alfėja – labai reikšmingas asmuo, jos proto galios nepaprastos, ji buvo nuostabi vadė. Svarbu ją laiku ištraukti iš pavojaus, nes be jos mes esame praktiškai niekas.
Man labai apmaudu, kad mano tėvai turėjo bereikalingai žūti, dabar šioje planetoje praktiškai nieko neturiu. Ertnis ir Martynukas – vieninteliai likę man svarbūs žmonės. Iš tiesų, kaip greitai viskas keičiasi – per kelias dienas atradau gyvenimo meilę, atgavau praėjusio gyvenimo atmintį, netekau tėvų... Labai sunku patikėti, kad visa tai realu, kartais atrodo, kad tuoj pabusiu ir viso to nebebus. Egzistencija tokia nenuspėjama!
– Atskridome, – pranešė Tomas.
Mes išlipome iš mašinos, nubėgome iki tetos namo ir užlipome laiptais aukštyn. Ertnis atidarė tetos Linos namų duris... Ir tai, ką ten pamatėme, mus išgąsdino. Lina gulėjo koridoriuje, be sąmonės. Ertnis priėjo prie jos ir patikrino pulsą – gyva. Skubiai nubėgau į vieną iš kambarių, tačiau jis buvo tuščias. Ertnis nubėgo į kitą kambarį ir išgirdau, kad ten kažkas vyksta. Kai atėjau, pamačiau, jog Ertnis nusitaikęs ginklu į Anabelę su Bariu, kurie laikė Martynuką. Staiga, net pati to nesuvokdama, aš pagriebiau iš jų savo brolį ir nubėgau prie Ertnio. Anabelė šoko paskui mane ir bandė sulaikyti, tačiau veltui. Smogiau jai su ginklu ir ji parkrito žemėn.
– Sese, kodėl taip darai? – ji manęs paklausė.
– Aš žinau, kad tu nesi mano sesuo, – atsakiau. – Mūsų taip lengvai neapgausit ir nesunaikinsit.
Supratę, kad mes jau viską žinome, jie pakeitė savo pavidalą ir nebeatrodė tokie panašūs į Žemės žmones. Ertnis, dar vis būdamas nutaikęs į juos savo ginklą, išsitraukė dar vieną. Kai jis tai padarė, ateiviai sunerimo ir pradėjo trauktis atgal. Staiga visas kambarys nušvito ir pasigirdo keistas garsas. Ateivius apsupo keistos šviesos gaubtas ir jie susigūžė. Supratau, kad Ertnis panaudojo vieną savo ginklų.
– Eime, turime nedaug laiko, – pasakė jis. – Tai tik kurį laiką juos sulaikys.
Mes nubėgome į koridorių ir pakėlėm mano tetą. Ertnis ją nešė ant rankų, kadangi ji dar vis buvo be sąmonės. Išėjome laukan ir nuskubėjome prie mašinos. Liną paguldėme ant galinės sėdynes, o Martynuką aš laikiau ant kelių. Ertnis suspaudė mygtukus ir mes pajudėjom.
Skubiai nuskraidinome tetą į ligoninę, kur Lina atgavo sąmonę. Ertnis ją nuramino ir pasakė, kad Martynukas saugus ir kad jį pasiimame. Kad ir kaip mane tai stebintų, bet jam pavyko nuraminti mano tetą, ji juo pasitikėjo, nors ir nepažinojo. Supratau, kad greičiausiai jis Žemėje išmoko stulbinamų manipuliavimo įgūdžių. Atrodo, jam tai sekėsi geriau negu bet kuriam žemiečiui. Stebėtina...
– O kas toliau? – paklausiau.
– Dabar keliausime pas mane, jeigu tu neprieštarauji, – jis atsakė. – Kaip ir neturime kitos išeities, mums niekur nėra saugu, o mano namai jiems nematomi.
Mes pakilome ir neskubėdami skridome – mašina ateivių radarams nematoma. Ertnis dabar jau sėdėjo atsipalaidavęs ir stebėjo holograminio ekrano vaizdus. Ir kas gi bus toliau? Laimingas žmogiškas šeimyninis gyvenimas? Ech, kad ir kaip to dabar norėtųsi, bet visa tai jau nebepanašu į paprasto žmogaus gyvenimą...

10. Išaiškėjimas

Mes ėjome link Tomo namų, kur jis man turėjo papasakoti kažką tikrai svarbaus. Jis atrodė kiek susirūpinęs, mes skubėjome.
– Štai čia, – jis parodė į 30 aukštų pastatą. – Čia aš gyvenu. Eime.
Mes įėjome vidun ir nuėjome link liftų. Lifte Tomas surinko skaičių 23 ir mes pradėjome kilti aukštyn. Lifto viršuje, ekranėlyje pamažu keitėsi skaičiai: ... 5, 6, 7, ... 22, 23 ir mes sustojome. Atsidarė durys ir mes išėjome į ilgą koridorių su daugybe vienodų durų. Nuėjome iki kambario, pažymėto numeriu 93, Tomas atrakino duris ir mes įėjome vidun. Butas buvo nepaprastai erdvus, tačiau apkrautas visokiais keistais prietaisais, detalėmis. Kažkas pradėjo šaižiai pypsėti. Tomas uždarė duris ir atsisukęs į mane sako:
– Turi kažkokių prietaisų iš erdvėlaivio? Siųstuvų, susisiekimo priemonių?
– Taip, turiu, o kas?
– Duokš man.
Jo prašymas pasirodė keistas, tačiau nesipriešinau, atidaviau jam ausines. Jis paėmė jas ir... sutraiškė. Tada pypsėjimas nurimo.
– Kodėl taip padarei? – nustebau.
– Migle, kaip jau sakiau, viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, – jis trumpam nutilo ir pažiūrėjo į mane. Tuomet ranka perbraukė man per plaukus ir veidą. – Atrodai nuostabiai.
Aš nustebau ir šiek tiek susigėdau, per kūną perėjo džiaugsmo banga ir nusišypsojau.
– Ar tai ir norėjai man pasakyti? – nusijuokiau.
– Šita privalėjau pasakyti, – jis nusišypsojo. – Tačiau ne apie tai norėjau pasišnekėti, – surimtėjo. – Migle, tie padarai, kurių erdvėlaivyje mes buvom, jie ne Anabelė su Bariu.
– Kaip tai? – nusistebėjau. – Nesuprantu. Kodėl taip sakai? Kam kažkam apsimesti mano seserimi, kviesti grįžti namo, grąžinti man atmintį?
– Jie net ne bangos, Migle. Tai tokie patys humanodai, kokie dabar esame mes, tik ne žemiečiai. Jie siekia kolonizuoti Žemės planetą, o mes jiems – trukdžiai, todėl jie nori mus sunaikinti.
Buvau šokiruota. Kažkas apsimetė mano seserimi, apgavo mane, norėjo pagrobti ir sunaikinti. Ir dar pasiuntė kartu pasikviesti savo gyvenimo meilę! Nesuvokiama... kaip mane galėjo šitaip apgauti? Kodėl nepajutau, kad tai ne mano sesuo? Negi taip buvau užtemdyta troškimo grįžti namo, kad net negalėjau pajusti tykančio pavojaus?
– O kaip Alfėja? – paklausiau.
– Jie jos ieško, bet mes privalome ją rasti anksčiau. Aš žinau, kas ji, o tu žinai, kur ji.
– Kaip tai? – nustebau. Kaip galiu žinoti, kur yra Alfėja, jeigu nežinau, kas ji?
– Alfėja inkarnavosi į tavo brolį.
– Ką? – pamaniau, kad ne taip išgirdau, tai neįmanoma. – Kaip mano brolis gali būti Alfėja? Tu čia rimtai? Iš kur tokia informacija?
– Iš Visatos informacinio lauko. Tavo brolį reikia gelbėti, nes be Alfėjos mes praktiškai esame bejėgiai jiems pasipriešinti.
Mano mažajam broliukui gresia pavojus... Tik ne tai! Niekam neleisiu jo nuskriausti, jis man visad buvo vienas svarbiausių žmonių šitam pasaulyje. Dar vis sunku patikėti, kad mano brolis yra Alfėja. Štai kodėl jis toks nepaprastai protingas ir stebina visus aplinkinius.
– Kaip mes jį išgelbėsim? Ar jį reikės kažkur pasiimti ir slėpti?
– Gali būti... bet pirmiausia reikia jį surasti ir bent jau būti šalia jo. Žinoma, turime būti apsiginklavę. Turiu čia šį bei tą savo gamybos, – jis parodė į prietaisus stiklinėje spintoje. – Žemėje veiksmingų priemonių negamina. Jeigu tu sutinki, keliausime pas Alfėją jau dabar.
Aš sutikau ir Tomas pradėjo krautis svarbiausius daiktus bei ginklus. Keletą įdavė ir man bei parodė, kaip jais naudotis. Keisti, lengvai naudojami, tačiau siaubingai pavojingi ginklai, su kuriais geriau nežaisti, nes pasekmės bus neatitaisomos.
– Mes keliausime kiek neįprastu būdu, – jis pasakė. – Esu sukonstravęs tokią ypatingą mašiną, kuri kaip tik tinkama tokioms kelionėms. Tik dar neteko jos išbandyti, bet turėtų veikti.
– Turėtų? – nervingai nusijuokiau. – O kas, jei neveiks?
– Na, jeigu ji neveiks, tada visa tai bus jau nebe mūsų rūpestis, – ironiškai nusišypsojo.
Kitame kambaryje stovėjo kažkoks keistas, ne itin išvaizdus į plačią dušo kabiną panašus daiktas. Tai ir buvo ta mašina, su kuria turėjome keliauti. Tomas įėjo vidun ir pakvietė mane. Tikėjausi viduje išvysti daug visokių mygtukų ir rankenėlių, tačiau ten buvo tik 3 mygtukai ir nieko daugiau. Atsisėdome į juodas odines kėdes, kurios kadaise tikrai galėjo turėti ratukus, tačiau dabar buvo pritvirtintos prie kabinos grindų. Tomas paspaudė vieną mygtuką ir užsidarė kabinos durys. Tada iš kišenės išsitraukė nedidelį pultelį ir paspaudė kažkokį žalią mygtuką. Mano nuostabai, tada atsivėrė jo buto siena, vedanti laukan. Tuomet mašinoje paspaudė kitą mygtuką ir mes išskridome pro atsidariusią sieną, ten sustojome ir Tomas vėl paspaudė žalią mygtuką pultelyje – buto siena užsivėrė.
– Nebijai, kad mašiną kas nors pastebės? – nustebau.
– Nesijaudink, ji nematoma. Paspaudus durų uždarymo mygtuką iškart įsijungia ir nematomumo funkcija, – jis paaiškino.
Tada Tomas paspaudė trečiąjį mygtuką ir ore pasirodė holograminis ekranas. Tuomet liesdamas vaizdą jis kažką nustatė ir mes pradėjome skristi. Mačiau greitai kintančius aplinkos vaizdus, beveik nespėjau nieko užfiksuoti akimis. Skridome labai žemai, tačiau mašina stebuklingai pati išvengdavo bet kokių kliūčių. Nors dažnai darėme staigius posūkius, tačiau viduje to nesijautė, atrodė, tarsi stovėtume vietoje.
Pirmiausia nukeliavome iki mano namų. Pasiėmiau mobilųjį telefoną, kad susisiekčiau su tėvais. Neįtikėtina, tačiau per tą laiką manęs niekas nepasigedo, panašu, kad čia tikrai niekam nesu reikalinga. O kam gi galėčiau būti reikalinga? Geriausia draugė turi daugybę savų rūpesčių, o laisvalaikį leidžia su vaikinu, mane retai prisimena. Draugų daugiau kaip ir neturiu. Tėvai turbūt skambina tik tada, kai aš to paprašau. Daugiau niekas man net ir negalėtų skambinti.
Bet tada mobilusis suskamba. Nežinomas numeris.
– Klausau?
– Migle? – pasigirdo balsas iš telefono. – Čia teta Lina skambina. Turiu blogų žinių...
Mane persmelkė šiurpas. Negi kažkas jau nutiko broliui?
– Kokių?
– Tavo tėvai žuvo avarijoje...
– Ką?! – nors nejutau ypatingos pagarbos ir meilės tėvams, tačiau man iškart suspaudė širdį ir akyse pradėjo tvenktis ašaros. – O kaip brolis?
– Martynukui viskas gerai, jis su mumis, – jos žodžiai mane nuramino.
– Aš atvažiuosiu, – pasakiau ir mes baigėme pokalbį.
– Tai JŲ darbas, – pasakė Tomas. – Turim kuo greičiau pasiimti tavo brolį.
Mes sėdome į Tomo mašiną ir išskridom link tetos Linos namų, kur dabar pasilikęs mano brolis ir kur jam gresia didžiulis pavojus – ateiviai bet kurią akimirką gali jį pagrobti.

9. Prisiminimai

Aš viską prisimenu! VISKĄ! Tas gyvenimas... jis nuostabus. Žodžiais neapsakoma... Aš esu muzika, atrodo, garsas sklinda iš kažkur kitur, bet aš ir esu tas garsas, ir tas garsas visur aplink, viskas persmelkta muzikos. Ir kartu vaizdas... spalvos... ornamentai... viskas kinta, maišosi ir atspindi muziką. Ir pojūtis... visą laiką tarsi skrendi, tai galima pavadinti euforijos būsena! Nepakartojama... Matau prisiminimus... aš skrendu su Ertniu. Mes tokie laimingi, sukamės vienas apie kitą, grojam meilės garsus. Tai žodžiais neapsakoma, bet galima palyginti su jūros bangų mūša, sraunaus upelio vandens čiurlenimu, paukštelių giesme, pianino ir varpelių garsais kartu sudėjus. Bet ne, to neužtenka... Dar spalvos, tai rožinė, žalsva, melsva, bet tos spalvos – neapsakomo grožio! Mes su Ertniu džiaugiamės vienas kitu... Ir tada... NE!!!
– NE, ERTNI!!! Ne! Ne ne ne!
„Izabele!..“
– Ne! – aš verkiu.
– Izabele, nusiramink!
– Ką?
– Izabele, kad ir ką tu matei, dabar to nebėra, tu saugi mūsų erdvėlaivyje, nusiramink, – Tai buvo Anabelės balsas. Per ašaras nieko nemačiau... Negalėjau nustoti verkusi, kūkčiojau.
Tai, ką pamačiau pabaigoje, mane paveikė... Pirmiausia su Ertniu išgirdom besiartinant kažkokį keistą garsą... Kai tas garsas priartėjo, jis pasiglemžė Ertnį, mano vaikinas sunyko tiesiog mano akyse! O tada tas garsas pasiglemžė ir mane... Tada mane užliejo aklina tamsa ir tyla, nebūtis. Pasijutau nei esanti, nei nesanti, vienu metu manęs ir visai nebuvo, bet tuo pačiu metu aš buvau viskas, kas yra.
– Izabele, kaip jautiesi? – susirūpinusi paklausė Anabelė.
– Prislėgta. Aš prisiminiau viską, tai buvo nuostabu... bet galiausiai prisiminiau ir tai, kaip mes su Ertniu žuvome... Jis žuvo pirmas, aš mačiau jo mirtį!
– Ar gali papasakoti, kas tada nutiko?
– Na, mes išgirdome kažkokį keistą garsą... Kaip jūs ir manėte, tai turbūt ir buvo priešingo mums dažnio banga... ir taip, tai tiesa, ji tikrai sklido iš Žemės! Mes tada buvome labai arti jos, – vėl pravirkau ir Anabelė mane apkabino.
Gal dėl to aš ir nekenčiu Žemės žmonių? Dėl jų kaltės praradau Ertnį ir žuvau pati...
– Viskas bus gerai, Izabele, – ramino mane sesuo. – Dabar tu vėl su mumis ir tu gali grįžti namo, gali vėl būti laiminga.
Pažvelgiau jai į akis.
– Ne, Anabele, aš jau kartą praradau Ertnį, nenoriu su juo vėl išsiskirti, atleisk...
Sesuo mane paėmė už rankų.
– Suprantu tave, priimu tavo sprendimą. Gaila tave prarasti, ypač turint omeny, kad pati norėtum grįžti namo. Bet gal, jeigu tu pabandytum jį įkalbėti, Ertnis sutiktų keliauti kartu.
– Gal... Reikės su juo pakalbėti. Aš labai noriu su juo susitikti, PRIVALAU jam papasakoti, ką prisiminiau.
Nusprendžiau nelaukti, kol įgula suras Alfėją ir nutraukti savo keliones jau dabar. Susitariau susitikti su Ertniu ir paprašiau Anabelės, kad mane išleistų kur nors netoli jo namų.
***
Aš vėl čia, šitam didžiuliam, pilname žmonių mieste... Žmonių, kurie kalti dėl mano mirties, kurie nutraukė mano džiaugsmingą bangos gyvenimą. Žmonių, kurių rūšiai dabar priklausau ir aš pati. Ir esu tokia pati kaip jie... beveik.
Štai ateina Ertnis, jis šypsosi... Man veide savaime susiformuoja plati šypsena, atrodo, lyg ji išeitų už mano pačios ribų, esu tokia laiminga vėl jį matydama. Iškart puolu jam į glėbį, apkabinu ir... verkiu! Džiaugiuosi ir verkiu vienu metu.
– Ertni... tai yra, Tomai, aš tau turiu tiek daug papasakoti! Aš susigrąžinau visą praėjusio gyvenimo atmintį, aš prisiminiau, kaip ten buvo nuostabu, ir prisiminiau mūsų mirtį... Labai noriu grįžti namo, bet negaliu be tavęs.
– Migle, – jis surimtėjo. – Aš pats viską puikiai prisimenu. Tačiau viskas yra ne taip, kaip atrodo... Bet čia negaliu apie tai šnekėti, turėsime eiti ten, kur saugiau ir niekas mūsų negirdės.

8. Izabelės sprendimas

Atsisveikinome su Tomu-Ertniu ir išleidome jį iš laivo... Tai jo pasirinkimas, negalime jo priversti keliauti su mumis. Jis ir mane bandė atkalbėti, tačiau nusprendžiau dar pagalvoti. Aš praktiškai nieko neatsimenu iš savo praėjusio gyvenimo, maniau, kad mes buvome beveik tokie patys žmonės kaip žemiečiai. Pasirodo, nieko panašaus. Net sunku apsakyti, kas yra Ardonijos gyventojai, tai žmogaus protui nesuvokiama. Jie – tai tarsi kintančio dažnio garso bandos, tačiau kartu jie ir vaizdas, ir jutimas, taip pat mintis. Tai beformės būtybės, galinčios būti bet kuo ir keliauti kur tik nori. O vienas įdomiausių ir šiuo metu mane labiausiai gluminančių dalykų yra faktas, kad jie beveik nemirtingi. Kaip mes su Ertniu tuomet mirėme? Aš nieko neprisimenu, o Anabelė to nežino, ji nematė, kas nutiko, tik numano...
– Izabele, mes turime aparatą, su kuriuo galime grąžinti tau atmintį, – kalbėjo mano sesuo. – Tu prisiminsi viską, kas tau nutiko praeitame gyvenime, greičiausiai galėsi prisiminti ir savo mirtį, bet ta informacija tave gali sukrėsti. Jeigu žadi pasilikti Žemėje, tau geriau išvis nebandyti viso to prisiminti, nes po to gali būti dar sunkiau čia gyventi. Bet jeigu nuspręsi keliauti su mumis, tuomet tau to aparato tikrai prireiks. Kaip turbūt pati supranti, tu negalėsi grįžti namo būdama žmogaus kūne. Mes sukūrėme specialų prietaisą, kuris dematerializuotų tavo žemiškąjį kūną ir tu virstum banga. Vėl jaustumeisi laisva, nesuvaržyta ir gyventum tame nepaprastame garsų ir spalvų pasaulyje, kuriame gyvename mes.
Mintis apie dematerializaciją šiek tiek gąsdino. O jeigu Tomas teisus ir mes turime gyventi čia, Žemėje? Kad ir kaip tai atrodytų neįtikėtina, tačiau Ardonijoje mes mirėme, ten mūsų nebėra, ten mūsų neturi būti. Gimėme Žemėje, galbūt net turime specifines misijas, kurias čia mums reikia atlikti. Nors ten gyvenimas nuostabus, tačiau ten nebus Tomo...
Nusprendžiau dar pagalvoti dėl dematerializacijos ir grįžimo namo. Kol kas dar yra laiko. Pasirodo, prieš kelis metus neaiškiomis aplinkybėmis mirė ir Alfėja – Ardonijos gyventojų vadė, mūsų nuostabiausia kapitonė. Ji taip pat inkarnavosi į Žemės gyventoją ir dabar jai teturėtų būti kokie 3–4 metukai! Bet ji, greičiausiai, viską atsimena, kadangi tokio amžiaus vaikų atminties dar nėra užpildę žemiški įspūdžiai, uždengiantys bet kokius praėjusių gyvenimų prisiminimus. Taigi, dabar mes ieškosime Alfėjos, o kai ją rasime, įgula žada keliauti namo. O iki to laiko aš dar galiu svarstyti, ar man keliauti su jais.
– Kol kas Alfėjos nepavyko užfiksuoti, – kalbėjo Baris. – Tačiau ji turėtų būti kažkur tose apylinkėse, kur gyvenai tu. Manome, jog jūs trys žuvote dėl to, jog iš tos erdvės buvo paleistos kažkokios elektromagnetinės bangos, kurios tuo metu buvo priešingos jūsų dažniams ir dėl to jus nuslopino. Taip jūs tikriausiai atsidūrėte toje erdvėje kaip sielos ir inkarnavotės į žmonių kūnus. Tame areale turėtų būti kažkoks prietaisas, skleidžiantis tas bangas. Bet tai tik hipotezė, tiksliau viską galėtum pasakyti tu, jeigu tik tai atsimintum.
Po jo žodžių paskendau savo mintyse... O jeigu nutarčiau negrįžti namo, tačiau vis tiek norėčiau pasinaudoti atminties atgavimo prietaisu? Galbūt jis padėtų man labiau susigaudyti žemiškajame gyvenime? Galbūt tada suprasčiau, kodėl čia esu ir kokia mano užduotis? Tada bent jau tikrai suprasčiau, kaip čia pakliuvau ir koks buvo mano gyvenimas prieš tai. Mane labai traukia visa tai sužinoti...
– Anabele, Bari, – pradėjau aš. – O jeigu aš pasinaudočiau atminties atgavimo prietaisu, bet nekeliaučiau namo? Aš dar nesu apsisprendusi dėl grįžimo, tačiau noriu viską prisiminti. Manau, man tai gali būti labai naudinga. Be to, galbūt padėtų apsispręsti.
– Jeigu taip nori – prašom, – atsakė Anabelė. – Tai tavo valia, ką rinktis. Jeigu nori prisiminti viską, galime pasinaudoti atminties prietaisu. Juk supranti, mes trokštame tik tavo gerovės, sesute.
– Gerai, – pasakiau. – Tuomet veskite mane prie to prietaiso. Aš apsisprendžiau.
Tuomet mane nuvedė į ryškiomis šviesomis apšviestą baltą patalpą ir pasodino ant juodos odinės kėdės. Aš atsilošiau, atsipalaidavau... Man prie galvos prijungė daugybę elektrodų ir uždėjo juodus nepermatomus akinius – juose atsispindės vaizdas, kurį prisiminsiu. Į ausis įkišo mažyčius sidabrinius rutuliuko formos daiktelius – ausines, iš kurių girdėsiu prisiminimų garsus. Kūno jutimai bus perduodami per elektrodus tiesiai į smegenis, bet atrodys, lyg iš tiesų jaučiu ir judu. Viskas paruošta, belieka tik įjungti prietaisą ir aš viską prisiminsiu.

7. Ertnis

Kai grįžau į erdvėlaivį, Ertnio jie dar nebuvo radę. Keista, juk čia yra tobula technika, kaip ji gali atrasti žmogų ir po to jį vėl pamesti? Bet tikriausiai buvo įvykę kažkokie gedimai, kadangi tuo metu, kai jie pametė Ertnį iš savo radarų, jie prarado ir ryšį su manimi. Gal kokie energijos gedimai dėl elektromagnetinių laukų... Baris sakė, kad tai buvo tarsi kokie trikdžiai, atrodė lyg kažkas specialiai klaidintų įrangą. Keista, juk niekas čia neturi tokios technikos, be to, net nežino, kad mes čia esame.
– Ertnis vėl užfiksuotas! – sušuko Anabelė. – Mes greitai jį pasieksime, dabar jau nebepamesime jo, nustatėme konkrečią vietą.
Labai jaudinausi laukdama susitikimo su Ertniu, po šitiek metų mes vėl susitiksime! Juk mes esame tikros sielos dvynės... Bent jau iki šiol taip atrodė.
Mes jau priartėjome prie pat Ertnio ir Baris nusileido jo paimti. Mano širdis, atrodo, tuoj iššoks iš kūno, baimė susimaišiusi su džiaugsmu. Mane supa mylintys žmonės ir jau visai tuoj susitiksiu su savo taip seniai matytu vaikinu... Ko gi daugiau gali reikėti? Ar verta pasilikti Žemėje, kai daug laimingesnė būčiau Ardonijoje? Kad ir kaip man patiktų Tomas, jis tėra žemės žmogus, jis nesugebėtų palaikyti tokių santykių, kokius gali palaikyti mūsų planetos gyventojai. Tas ypatingas ryšys... jo neįmanoma sukurti Žemėje.
– Pakelkite mus, – iš garsiakalbių pasigirdo Bario balsas. Jie abu tuojau bus erdvėlaivyje.
Su Anabele atsistojome prie lifto durų ir laukėme kol vaikinai pakils. Štai, jau prasivėrė lifto durys! Ir į erdvėlaivį įžengia Baris bei mano mylimasis... Tomas?! Ką jis čia veikia???
– Migle? – jis lygiai kaip ir aš žiūri į mane nieko nesuprasdamas.
– Tomai? Tai tu – Ertnis? – stovėjau nežinodama, ką man daryti, jaučiausi pasimetusi. Tikėjausi pamačiusi Ertnį pulti jam į glėbį, bet dabar prieš mano akis stovi Tomas. Aš jo nepažinau, jis nė kiek nepanašus į Barį, o jie juk broliai dvyniai! Klausiamai pažiūrėjau į Anabelę...
– Izabele, mes tau kai ko nepasakėme, – tarė ji nuleidusi akis. – Visų pirma, tu nematai mūsų tokių, kokie mes esame. Mes visiškai nepanašūs žmones, tačiau tavo žmogiškos smegenys nėra mačiusios nieko panašaus, todėl vaizdą jos interpretuoja savaip. Tu užfiksavai mano dažnį kaip savo sesers dvynės, todėl ir matai mane tarsi savo kopiją. Sesute, tu jau nesi tikra Ardonijos gyventoja... Jūs su Ertniu ten mirėte ir inkarnavotės į Žemės gyventojų kūnus.
Mane ištiko šoko būsena, stovėjau sustingusi ir nieko nesakiau. Galvoje sukosi begalė minčių, tačiau tuo pačiu metu aš visiškai nieko negalvojau. Ardonija – jau visiškai nebe mano namai, ten visai kitokios sąlygos... Aš beveik nieko neprisimenu iš savo praėjusio gyvenimo, o tie vieninteliai menki prisiminimai yra paveikti žmogiškojo proto interpretacijų, viskas iškraipyta. Kaip aš tuomet galiu ten grįžti? Ir kodėl jie mūsų atskrido? O taip norisi namo... juolab sužinojus, kad Ertnis – tai Tomas.
Aprimus jausmams mes keturiese susėdome ratu ant žemės. Jaučiausi šiek tiek svetima, pasimetusi, be to, susidarė toks įspūdis, jog aš vienintelė čia nieko nežinau. Ertnis puikiai susigaudė situacijoje ir turėjo griežtą savo nuomonę.
– Aš jau nebe Ardonijos gyventojas, – kalbėjo jis. – Gimiau Žemėje ir turiu čia gyventi.
Mane jo žodžiai liūdino... O kaipgi mes? Jeigu aš tvirtai nuspręsčiau keliauti namo, jis vis tiek nedvejodamas liktų Žemėje? Nejaugi jis paliktų mane? Ar aš jam jau nieko nereiškiu?
– Migle, tu juk žinai, kad man rūpi, – jis prabilo tarsi perskaitęs mano mintis. – Aš tave saugau, globoju, žinau, kokia esi pasimetusi šitam pasaulyje. Aš irgi toks buvau, bet dabar jau suprantu, kad esu Žemės gyventojas ir turiu juo būti.
Negalėjau sutvardyti ašarų... Be galo noriu namo, nepakenčiu šitos planetos su visais jos gyventojais. Bet Ertnis tikrai nevyktų kartu... jis jau nebe Ertnis, jis – Tomas.

6. Susitikimas

Labai pasiilgau Ertnio ir nekantravau jį pamatyti... tačiau vis tik nusprendžiau nekeliauti jo pasitikti, reikia susitikti su Tomu. Labai jaudinuosi, jau seniai taip nesijaudinau prieš susitikdama su kuo nors. Na, bet šis atvejis juk yra ypatingas – visiškai netikėtas, be to, galbūt nulemsiantis mano būsimą gyvenimą. Net neįsivaizduoju, ką reikės daryti, jeigu vienas kitam patiksime...
– Labas, Migle! – prie manęs priėjo žavus tamsiaplaukis vaikinas ir meiliai nusišypsojo.
– Tomai, sveikas! – priėjau arčiau jo ir mes apsikabinome. Jaučiau iš jo sklindančią šilumą, jis man pasirodė toks savas ir artimas... Nesinorėjo jo paleisti. – Džiaugiuosi tave matydama, labai norėjau susitikti.
– Aš taip pat! Nustebinai mane... Kaip tu čia atsidūrei?
Nežinojau, ką jam atsakyti. Ką jis pagalvotų, jeigu pasakyčiau, kad mane atskraidino ateivių laivas? Žinau, kad jis domisi ufologija, tačiau tai, kas man nutiko, gali atrodyti pernelyg neįtikėtina! Be to, ką jis pagalvotų sužinojęs, kad atėjo į susitikimą su ateive?
– Na, man pačiai tai buvo netikėta, – pradėjau aš. – Vakar giminaitė pasiūlė čia atskristi, nes turėjo atliekamą bilietą. Mat ji turėjo keliauti kartu su savo vyru, bet jam atsirado svarbių reikalų.
– O, tai tau pasisekė. Einam, aprodysiu miestą, – jis nusišypsojo ir mirktelėjo man.
Tomas atrodo tikrai mielas ir žavingas vaikinas. Be to, mane kažkaip ypatingai prie jo traukia, jau internetu jaučiau keistą trauką, bet dabar, susitikus realiai, ta trauka atrodo tokia stipri. Įdomu, ar jis jaučia ką nors panašaus?
Prieš kelis mėnesius buvau pas būrėją, ji man išmetė kortas. Pasakė, kad Tomas man – ideali pora, kad turime daug bendra. Tada dar mažai jį pažinojau, praktiškai nebendravome. Nebuvome draugai, sakyčiau, žiūrėjau į jį net kiek priešiškai. Be to, mus skyrė didelis atstumas, tad net nebūčiau pagalvojusi, kad galėtume būti pora. Tačiau būrėjos žodžiai pažadino manyje smalsumą, tad nusprendžiau Tomu pasidomėti daugiau ir taip mes pradėjome labiau bendrauti ir tapome draugais.
***
Susitikimas su Tomu praėjo NUOSTABIAI! Kalbos liejosi be galo laisvai, atrodė, galėtume šnekėtis visą amžinybę ir niekada nepritrūktų minčių... Panašu, kad tikrai vienas kitam labai patikome. Neįsivaizduoju, ką dabar turėčiau daryti. Kaip gi Ertnis? Aš jo nemačiau jau 20 metų, dabar gyvenu visai kitą gyvenimą, jis, tikriausiai, taip pat. Bet ar aš tikrai galėčiau iškeisti nuostabų gyvenimą su puikiais artimais žmonėmis į šitą žemiškąją kankynę vien dėl kažkokio žemės žmogaus?

5. Aplink pasaulį

Sutikau su Anabele keliauti aplink pasaulį ieškant Ertnio, tačiau dėl grįžimo namo nusprendžiau dar pagalvoti. Ar ten tikrai mano namai? Gyvenau Ardonijoje 17 metų, o čia, Žemėje, gyvenu jau 20... Tiesa, laikas ten slenka kiek kitaip, tad sulyginti praktiškai neįmanoma, bet teoriškai turėtų būti kažkas tokio. Ar galėčiau ten vėl gyventi lyg niekur nieko? Ar nepadarė man ilgalaikės įtakos buvimas Žemėje? Kad gyvenimas čia mane paveikė itin smarkiai – akivaizdu, ankstesnė aš net nebūtų dvejojusi šiuo klausimu, o dabar tapau nuolat dvejojančia, neapsisprendžiančia būtybe... Visad sugalvoju gudriausių būdų, kaip išsisukti nuo sprendimo priėmimo. Pavyzdžiui, dabar sugalvojau, kad tikrai keliausiu namo tuo atveju, jeigu Tomas, naujasis internetinis draugas, man nepatiks (na, arba aš jam nepatiksiu). O jei vienas kitam patiksim... na, tada pagalvosiu. Dabar atsirado puiki proga su juo susitikti, manau, jis bus labai nustebintas!
– Izabele, tu atrodai tokia nesava, – mane užkalbino Baris. – Nesijaudink, mes rasim mano brolį.
– Žinau, tiesiog... Čia praleidau 20 metų ir, nepatikėsi, tačiau sunku apsispręsti, ar likti šioje nykioje planetoje, ar grįžti į nuostabius namus, kur manęs visi laukia...
– Radus Ertnį visi klausimai išgaruos, – jis man mirktelėjo.
„Tikiuosi“ – pagalvojau aš, bet nieko nesakiau. Sužinojau, kad mes randamės visai netoli Tomo namų, tad nusprendžiau jam pagaliau parašyti su pasiūlymu susitikti. Nenoriu naudotis sesers metodu ir tiesiog įsibrauti į jo namus, tai jį pernelyg šokiruotų. Net ir šito neprireiks, kad jis būtų nustebintas... Be to, žemiečiams mes nesiafišuojame.
„Ką? Ką tu čia veiki? Nesakei, kad čia atvažiuosi, kaip čia taip netikėtai?“ – Tomas atsakė į mano pasiūlymą susitikti. Nesugalvojau jokių rimtų pasiteisinimų, tad tiesiog atsakiau: „Tai susitinkam ar ne? Negaliu pasakoti.“ Nors ir nustebintas, bet jis sutiko, nes taip pat troško mane pamatyti gyvai.
– Anabele, noriu dabar susitikti su Tomu, mes esam netoli jo namų... Galit kur nors čia mane paleisti?
– Žinoma. Kur tau būtų patogiau?
Parodžiau į kiek nuošalesnę miesto vietą, kur galėčiau nepastebėta išlipti iš erdvėlaivio. Pats erdvėlaivis, žinoma, nematomas, tačiau jeigu minioje žmonių tiesiog išdygčiau „iš niekur“, tai būčiau pastebėta, o man to visiškai nereikia. Mane nuleido liftu žemyn ir aš išlipau. Belieka susiorientuoti erdvėje ir galiausiai susitikti su Tomu...
– Izabele, palauk, – iš ausinių pasigirdo sesers balsas. – Mes užfiksavome Ertnį! Turim keliauti jo ieškoti, ar tu tikrai nori eiti į pasimatymą su tuo žemiečiu? Negi nekeliausi pasitikti Ertnio?

4. Namų ilgesys

Gulėjau lovoje ir niekaip negalėjau užmigti, mintys sukosi apie dienos įvykius, negalėjau pamiršti savo sesers. O gal man tik pasivaideno, kad ten ji? Gal pastaruoju metu tiesiog per daug apie tai galvoju... Gal visa tai yra iliuzija, gal man kokia šizofrenija? Bet iš kur ta nostalgija žiūrint į žvaigždes?
Mano apmąstymus nutraukė barbenimas į langą. Lyja? Langas šiek tiek pravertas, tad atsikeliu jį uždaryti... Pamatau ryškų savo pačios atvaizdą. Keista, šviesa gi išjungta, kaip aš galiu atsispindėti? Ne, gi čia ne aš! Anabele!!! Negaliu patikėti savo akimis... Atidarau langą ir ji įlipa į mano kambarį.
– Anabele!!! – šaukiu aš dar vis negalėdama patikėti savo akimis.
– Izabele... Taip, sese, tai aš. Mes be galo tavęs pasiilgome, – ji mane apkabina. Aš ją apsiviju rankomis  ir prisiglaudžiu. Iš akių pradėjo trykšti ašaros...
– Kaip aš čia atsidūriau? – kiek atsitokėjusi paklausiau aš.
– Dabar ne laikas apie tai šnekėti, ilga istorija. Kaip tu čia? Atrodai prastai... aura visa subjaurota.
– Taip, – pravirkau. – Neatsilaikiau dėl aplinkinių įtakos...
– Keliaujam namo? Tavęs visi ten labai laukia! Mums trūko tavęs.
– Be galo pasiilgau namų! Ir Ertnio... Kaip jis laikosi?
Anabelė giliai atsiduso.
– Sese, – ji kiek nutilo. – Maniau, tu žinai... Jis dingo kartu su tavimi. Kol kas jo neradome, bet jis taip pat turi būti Žemėje.
Mano kūną užliejo baimės banga... O kas, jeigu jam kas nors nutiko? Negaliu patikėti, kad jis taip pat pakliuvo į šitą siaubingą planetą... Kaip jis čia išsilaikė? Ar jis prisimena gyvenimą prieš tai, kai mes papuolėme čia? Ar jis prisimena mane?
– Nesijaudink, mes jį atrasime. Na, keliaujam?
Be galo ilgiuosi namų, tačiau dabar, kai prieš mane staiga išdygsta 20 metų nematyta sesuo ir taip paprastai sako „keliaujam namo“ jaučiuosi keistai. Kaipgi mano brolis? O mama? Kaip ji jausis, kai aš tiesiog imsiu ir pradingsiu? Geriausia draugė? Draugas? Ir dar ta nauja internetinė pažintis iš kurios, atrodo, kažkas galėjo išeiti... Kitiems galbūt aš nesu reikalinga, bet tam žmogui, atrodo, tikrai rūpiu kaip žmogus. Bet ne, mums nieko nebūtų išėję, mus skiria atstumas, juk puikiai žinau, kad tokiais atvejais nieko nesigauna. Be to, juk niekada jo nemačiau, nebendravau realiai, jis gal man net nepatiktų! Kvailystė būtų pasilikti čia dėl jo. Neturėčiau galvoti apie tą žemietį, juk mes surastume Ertnį ir vėl būčiau su juo laiminga... jei tik jis čia nesusirado kitos panelės...

3. Neįtikėtinas įvykis

Kas aš esu? Aš gyva ar mirusi? Nesuprasi... Nei gyva, nei mirusi. Negaliu nei prisikelti, nei numirti. Gal aš iš tiesų numiriau, tačiau niekas man to nepasakė? Gal visi slepia tą faktą nuo manęs? Kartais tokios mintys apima ir neatsitraukia... O kaip žinoti iš tiesų, ar esi gyvas?
Nebesitveriu savame kailyje, būtinai privalau eiti pasivaikščioti! Nuo to man paprastai palengvėja. Be to, vėjas beldžiasi į langus, matyt, jaučiasi vienišas, visai kaip aš, kviečia mane laukan...
***
Bevaikščiojant man nutiko neįtikėtinas įvykis!
Ramiai vaikščiojau parku paskendusi savo mintyse... Prietema, vėjas lengvai plaikstė mano gelsvus plaukus. Ėjau cementuotu parko taku, pro šalį praeidavo vienas kitas žmogus ar pravažiuodavo dviratininkas. Tuomet mano gilius apmąstymus apie nežinia ką nutraukė kraują stingdantis vaizdas... aš pamačiau... save! Mano akys, mano nosis, burna, plaukai, kūnas... Tik rūbai kitokie ir eisena grakštesnė. Sustingau vietoje ir žiūrėjau į tą nuostabią būtybę mano kūne.
– Anabele! – norėjau šaukti, tačiau gumulas gerklėje neleido prasiskverbti nė menkiausiam garsui. Buvau sustingusi ir apstulbusi, šoko būsenoje. Tačiau aiškiai supratau, jog regiu tikrai ne save – tai buvo mano sesuo dvynė! Praeidama ji pažvelgė į mane, švelniai nusišypsojo, o tuomet nusisuko ir praėjo tarsi manęs čia ir nebūtų.
Minutę dar stovėjau sustingusi. Kai atsigavau iš šoko būsenos, atsisukau, norėjau vytis seserį... bet jos ten nebuvo, atrodo, lyg būtų išnykusi nuo žemės paviršiaus. Nusivylusi toliau žengiau savo įprastiniais pasivaikščiojimų keliais...

2. Kadaise buvo kitaip

Kaip jau sakiau, kadaise buvo kitaip... Mane supo mylintys žmonės, kuriuos aš taip pat mylėjau, mano artimieji, tikri sielos draugai. Mano sesuo, kurios aš taip pasiilgau! Mano vaikinas ir jo brolis – mano sesers vaikinas... Tada turėjau daugybę draugų, tikrų draugų. Na, buvo ir priešų, bet tai ne tokie priešai, kurie tik ir stengtųsi pakenkti, tie priešai nebuvo blogi žmonės. Jie tikrai nuostabios asmenybės, tiesiog tai buvo konkurentai. O dabar – nei draugų, nei priešų, neturiu nieko, esu visiškai viena.
Atvirai sakant, aš net nežinau, kaip čia atsidūriau, kaip ir kodėl praradau savo artimuosius... Kai čia patekau, buvau atvira pasauliui, naiviai tikėjau kiekvienu žmogumi, tikėjau jų prigimtiniu gėriu ir nemačiau prasmės, kodėl jie turėtų meluoti, tad tikėjau ir jų žodžiais. Iš tiesų net ir dabar dažnai tikiu tais žmonėmis, bet po truputį stengiuosi šio nenaudingo įpročio atsikratyti. Dar vis nematau jų melų prasmės, tačiau jie kažkodėl meluoja, slepiasi po kaukėmis, nebūna nuoširdūs, net patys sau. Keistuoliai. Kažin, ar jie bent patys žino, kodėl taip daro? Ar žinote?
Nors aš mylėjau žmones, tačiau jie, kažkodėl, manęs nuo pat pradžių nekentė ir kenkė man. Atrodo, tarpusavyje jie neblogai sutarė, na, nebent kartais susiriedavo, tačiau manęs nekentė ypatingai, išliedavo visą užsilikusį pyktį ant manęs. Dabar kartais klausiu savęs, kodėl būtent man taip nutiko? Negi jie kažkaip jautė, kad aš ne iš čia, kad aš kitokia, kad aš – ne Žemės gyventoja? Juk atrodau visai kaip jie! Na, žinoma, intelekto nenuslėpsi, kad ir kaip besistengtum, bet ir šiuo atžvilgiu labai neišsiskyriau, net pavyko nebūti „protingiausiai“. Šiaip ar taip, aš galiausiai supanašėjau į tuos žmones, jie mane sugadino, aš pradėjau jų nekęsti, tik pati to nežinojau, tas jausmas niekada nebuvo sąmoningas. Kaipgi aš galėčiau kažko sąmoningai nekęsti, jeigu anksčiau net nežinojau tokio jausmo! Mano pasaulyje tokio dalyko nebuvo... Dabar, atrodo, tapau tikru Žemės žmogumi.
Mano praeitis jau tapo tik gražiu vaikystės sapnu, užmirštos praeities šešėliais... Šitas gyvenimas taip įtraukė, kad viską pamiršau, tai jau atrodo taip nerealu kaip vaikystės fantazijos. Gyvenant čia, mano gimtasis pasaulis atrodo neįtikimas, kokio nesusapnuosi net gražiausiame sapne, net bibliniam rojui toli iki mano pasaulio! Jei kam nors apie tai papasakočiau, tikriausiai, tik pabaksnotų pirštu į smilkinį, na, dar nusiųstų pas psichiatrą ir uždarytų tarp baltų minkštų sienų. Ten, beje, yra daugybė nuostabių ir įdomių asmenybių! Jie tiesiog nesuprasti, nes jie „kitokie“ – pasaulį mato kitaip, mąsto kitaip, neatitinka reikalaujamų normų. Bet iš tiesų tai tikrų tikriausi genijai!
Tiesą sakant, kartais pati suabejoju savo praeities prisiminimais. Kartais atrodo, jog tai tėra vaikystės fantazijos ar sapnai. Naktimis ilgesingai žvelgiu į žvaigždes, tas pasaulis man jau toks tolimas... Ar aš jame bepritapčiau? Juk tapau tokiu baisiu, niekingu padaru. Dėl to kaltinu tuos Žemės kirminus, tačiau iš tiesų juk tik pati esu kalta, pati pasidaviau įtakai, pati nusileidau iki jų lygio...

1. Pradžių pradžia (a.k.a. pabaiga) – dabartis

Prisimenu, kai buvau vaikas, turėjau lakią fantaziją. Dažnai būdavau viena namie, piešdavau primityvius paveikslėlius, kaip komiksus, ir iš jų kurdavau istorijas… Tiesiog gyvenau tomis istorijomis, gyvenau savo fantazijose. Ir tas gyvenimas buvo nuostabus. Kai pagalvoju, geriau jau gyventi fantazijose negu taip, kaip gyvenu dabar. Jeigu tai galima pavadinti gyvenimu. Ar aš bent jau prisimenu, ką nuveikiau per dieną? Taip, iš dalies. Atsikėliau, pavalgiau, išėjau į universitetą, atsėdėjau paskaitose, grįžau, pavalgiau, prisėdau prie kompiuterio ir, žiūrėk, jau atėjo vakaras, metas į dušą ir miegot! Ir taip iš naujo kasdien, tarsi užburtam rate… Jau net sapnų kartais nebeprisimenu, kurgi aš nusiritau! Sumauta beprasmė egzistencija. Taip, aš net nesugebu jos įprasminti, nes nepasiduodu jokioms prasmingumo iliuzijoms. Gyvenu per daug racionaliai, tai didžiausias košmaras, galintis ištikti žmogų. Gal aš suaugau, ar ką? Tikiuosi, kad ne, nes kas gi gali būti blogiau?
Kartais širdį (o taip, aš ją dar vis turiu?!) pradžiugina  muzika ir dainavimas… Bet su tuo pasirodo ir keistas šlapias sūrus skystis iš akių. Ką tai reiškia? Nesuprantu, paprasčiausiai nesupratau. Atrodo, kraustausi iš proto! Tada kyla prakeiktos mintys apie vienišumą ir beprasmybę… ir dar daugiau sūraus skysčio, nuo kurio pradeda graužti veidą. Aš vieniša, beprotiškai vieniša ir nuo to po truputį dvėstu… bet žinau, jog suradusi artimą žmogų tiesiog bėgčiau nuo savęs. O ar dabar darau kitaip? Aš ir būdama viena nebūnu su savimi! Bijau susidurti akis į akį su šituo šlykščiu, nekenčiančiu pasaulio, abejingu, racionaliu, nekūrybingu, sausu garbėtroška. Nieko nuostabaus, kad tas padaras vienišas, kas gi norės būti su tuo, kas nemyli nieko, net savęs, kas nekenčia pasaulio… ir savęs..?
Šįryt į namus buvo įskridusi širšė… mane tiesiog purto nuo visokių vabzdžių, per kūną varinėjasi baimės šiurpuliai. Atidariau langą, kad ją išleisčiau, bet įskrido dar viena! Palikdama namus naiviai tikėjausi, kad jos per kelias valandas išskris lauk, bet kur tau! Teko su jomis kartu ir pietauti… Vasarą ne kartą jau jos man nedavė ramybės. Gal ne be reikalo? Aš pasąmonėje tiesiog verdu neapykanta aplinkiniam pasauliui, o juk sakoma „pikta kaip širšė“ ir dar „toks tokį traukia“… Teks pamilti savo pyktį ir širšes. Tiesa, juk nebegaliu sakyti, kad esu vieniša, kai mane supa tokia ypatinga bendraminčių kompanija.
Ne, aš nesu tokia bloga, aš tik sugadinta pasaulio. O kadaise buvo kitaip…