13. Pabėgimas

„Migle, gelbėkis, mane pagrobė ateiviai, su tavimi yra jų žmogus, ten ne aš“, – visą naktį galvoje skambėjo Tomo balsas sakantis šiuos žodžius. Tai negali būti atsitiktinumas, jis tikrai su manimi susisiekė telepatiškai. Apsimetėlis dar miegojo. Nusivedžiau brolį į kitą kambarį ir pradėjau rinktis ginklus. Staiga išgirdau žingsnius už nugaros.
– Migle, ką čia darai?
Skubiai atsisukau ir nusitaikiau į apsimetėlį ginklu. Jis pradėjo eiti link manęs.
– Nesiartink! – sušukau. – Žinau, kas tu esi ir, prisiekiu, šausiu!
– Migle, ką tu kalbi? Čia aš, Tomas, mes pasprukom nuo ateivių ir esam mano namuose, kas tau nutiko?
– Nejudėk ir nekalbėk niekų! Tomas su manimi susisiekė telepatiškai, aš viską žinau.
Pasiėmiau brolį ir atbulom ėjau prie Tomo sukonstruotos mašinos. Įsėdau į ją, bet dar neuždariau durų, laikiau nusitaikiusi ginklu į apsimetėlį.
– Eik į kitą kambarį! Greitai!
Jis išėjo. Paspaudžiau laivo durų uždarymo mygtuką, tada atidariau buto sieną pulteliu, išskraidinau mašiną laukan. Paspaudžiau trečiąjį mygtuką ir pasirodė holograminis ekranas. O ką daryti toliau? Net nenutuokiu, ką čia reikia nustatinėti.
– Leisk, – mane nustebino brolio balsas.
– Martynukai, tu žinai, kaip valdyti šitą mašiną?
Pasodinau jį sau ant kelių ir jis mikliai rankomis kelis kartus perbraukė per holograminį ekraną ir mes pajudėjome. Nusiraminau, brolis mus išgelbėjo. Bet kur mums dabar skristi?
– Kaip nustatyti kelionės tikslą? – paklausiau.
Jis man parodė. Jau žinau, kur galime skristi – pas Zetą. Jis turbūt vienintelis dabar manęs nepalaikys išprotėjusia ir galbūt padės. Mes gan daug bendravome internetu ir buvome išsiaiškinę, jog viename praeitų gyvenimų turėjome kažką bendra. Galbūt tarpusavyje nebuvome pažįstami, bet gyvenome toje pačioje planetoje ar šalyje, kalbėjome ta pačia kalba, net turėjome bendrą pažįstamą. Su ta pažįstama dar šiame gyvenime buvau susitikusi sapne, ji man pasirodė mažos mergaitės pavidalu. Bet tai nutiko tik vieną kartą, daugiau niekada jos nesapnavau.
Atskridome. Su broliu išlipome iš mašinos ir nuėjome prie Zeto namo. Pasibeldžiau į duris. Jas atidarė gražus, simpatiškas, sportiškas vaikinas – tai buvo Zetas. Jis žiūrėjo į mane nieko nesuprasdamas.
– Labas, Zetai! – pasisveikinau. – Aš Miglė, mes bendravome internetu.
– Labas, – jis lėtai ir dar vis nieko nesuprasdamas pasisveikino. – Ką čia veiki?
– Tai labai ilga ir neįtikinama istorija. Bet pagalvojau, kad tu vienintelis iš mano pažįstamų nepalaikysi manęs beprote, todėl nusprendžiau atvažiuoti pas tave. Neturiu kur daugiau eiti. Tai atrodys keista, bet... mane persekioja ateiviai.
Jis pakėlė antakius taip parodydamas šiokią tokią nuostabą.
– Na, gerai, užeik, – jis pravėrė duris.
Zetas aprodė mums savo namus, davė mums su broliu atskirą kambarį ir pasakė, jog galime čia likti kiek tik norime. Jis pagamino mums pietus. Atrodo, pastarosiomis dienomis beveik nevalgiau, nebuvo tam nei laiko, nei noro. Maistas atrodė be galo skanus, Zetas tikrai geras kulinaras. Papasakojau jam visą savo istoriją. Jis ramiai išklausė ir, atrodo, patikėjo.
– Ką galvoji daryti toliau? – jis paklausė.
– Nežinau... Reikėtų kažkaip padėti Tomui, bet net neįsivaizduoju, kaip.
– Nesuk sau galvos. Iš tavo pasakojimo panašu, kad jis protingas ir pats sugalvos, kaip išsisukti. Tu vis tiek niekuo jam negali padėti. Turi rūpintis savo broliuku, jei jis tavęs netektų, liktų be priežiūros, o tai jau būtų blogai. Geriau pamiršk viską, gyvenk savo gyvenimą. Tu labai įsitempusi, tau reikia atsipalaiduoti.
Jis priėjo man iš nugaros ir pradėjo masažuoti pečius. Pajutau, kad tikrai esu įsitempusi ir skauda visą kūną. Pamažu pradėjau atsipalaiduoti. Zetas man masažavo pečius, kaklą, nugarą, tada pradėjo masažuoti smilkinius, galvą. Buvo gera, visiškai atsipalaidavau, nurimau ir net nepajutau kaip užmigau...