Kur aš? Aplink tamsu, šalta, šlapia. Kaip čia atsidūriau? Nieko neprisimenu. Miglė! Kas nutiko jai? Pradedu prisiminti... Jos tetos namai, ateiviai humanoidai... Kas tada nutiko?
Pasigirdo durų girgždesys ir vidun įėjo akinanti šviesa. Šviesoje matėsi keista ilga žmogiška figūra.
– Pabudai? – tarė šaltas figūros balsas.
– Kas tu? Kur aš?
Figūra priėjo prie manęs, atsitūpė ir pradėjo glostyt man galvą. Atšokau atgal, nekenčiu, kai mane kas nors liečia.
– Galėtum parodyti bent kiek draugiškumo kitų galaktikų atstovams, – ironiškai tarė balsas.
– Jūs mane įkalinote ir dar tikitės draugiškumo?!
– Na, juk palikome tave gyvą. Tai dėl tavo paties saugumo. Tu pats nesuvoki, ką darai. Mes neketinome pakenkti nei tau, nei tavo mylimajai.
– Kur Miglė???
– Ji saugi, su mūsų žmogumi, nesijaudink, – balsas nusikvatojo.
Pašokau iš vietos ir prispaudžiau figūrą prie žemės. Ji kiek nustebo, nesitikėjo tokio mano veiksmo, tačiau greitai mane tiesiog nusviedė šalin tarsi bejėgį šunelį. Mane apėmė neviltis, jaučiausi negalintis nieko padaryti, Miglė pavojuje, o aš jai negaliu padėti.
– Nusiramink! – sušuko balsas. – Nustok priešintis, nuo to tau geriau nebus. Mes čia taikiais tikslais, norime pasiūlyti jums bendradarbiauti.
– Priversti! Tai į draugiškumą nepanašu!
– Dar pasėdėk čia kurį laiką, gal susiprotėsi! – figūra atsikėlė, išėjo ir užtrenkė duris.
Vėl atsidūriau aklinoje tamsoje. Migle, kaipgi aš dabar galiu tau padėti? Kažkas apsimeta manimi, o aš čia tūnau ateivių laive, toks menkas, bejėgis, kaip paprastas eilinis žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą