Skubėjome pas tetą Liną pasiimti mano brolio, Martyno. Ertnis buvo susirūpinęs, kiek įsitempęs. Kelias atrodė nepaliaujamai ilgas, tikriausiai dėl to, kad reikėjo skubėti. Skridome kiek įmanoma greičiau, aplinka visiškai susiliejo, nebuvo įmanoma įžiūrėti nė vienos detalės. Alfėja – labai reikšmingas asmuo, jos proto galios nepaprastos, ji buvo nuostabi vadė. Svarbu ją laiku ištraukti iš pavojaus, nes be jos mes esame praktiškai niekas.
Man labai apmaudu, kad mano tėvai turėjo bereikalingai žūti, dabar šioje planetoje praktiškai nieko neturiu. Ertnis ir Martynukas – vieninteliai likę man svarbūs žmonės. Iš tiesų, kaip greitai viskas keičiasi – per kelias dienas atradau gyvenimo meilę, atgavau praėjusio gyvenimo atmintį, netekau tėvų... Labai sunku patikėti, kad visa tai realu, kartais atrodo, kad tuoj pabusiu ir viso to nebebus. Egzistencija tokia nenuspėjama!
– Atskridome, – pranešė Tomas.
Mes išlipome iš mašinos, nubėgome iki tetos namo ir užlipome laiptais aukštyn. Ertnis atidarė tetos Linos namų duris... Ir tai, ką ten pamatėme, mus išgąsdino. Lina gulėjo koridoriuje, be sąmonės. Ertnis priėjo prie jos ir patikrino pulsą – gyva. Skubiai nubėgau į vieną iš kambarių, tačiau jis buvo tuščias. Ertnis nubėgo į kitą kambarį ir išgirdau, kad ten kažkas vyksta. Kai atėjau, pamačiau, jog Ertnis nusitaikęs ginklu į Anabelę su Bariu, kurie laikė Martynuką. Staiga, net pati to nesuvokdama, aš pagriebiau iš jų savo brolį ir nubėgau prie Ertnio. Anabelė šoko paskui mane ir bandė sulaikyti, tačiau veltui. Smogiau jai su ginklu ir ji parkrito žemėn.
– Sese, kodėl taip darai? – ji manęs paklausė.
– Aš žinau, kad tu nesi mano sesuo, – atsakiau. – Mūsų taip lengvai neapgausit ir nesunaikinsit.
Supratę, kad mes jau viską žinome, jie pakeitė savo pavidalą ir nebeatrodė tokie panašūs į Žemės žmones. Ertnis, dar vis būdamas nutaikęs į juos savo ginklą, išsitraukė dar vieną. Kai jis tai padarė, ateiviai sunerimo ir pradėjo trauktis atgal. Staiga visas kambarys nušvito ir pasigirdo keistas garsas. Ateivius apsupo keistos šviesos gaubtas ir jie susigūžė. Supratau, kad Ertnis panaudojo vieną savo ginklų.
– Eime, turime nedaug laiko, – pasakė jis. – Tai tik kurį laiką juos sulaikys.
Mes nubėgome į koridorių ir pakėlėm mano tetą. Ertnis ją nešė ant rankų, kadangi ji dar vis buvo be sąmonės. Išėjome laukan ir nuskubėjome prie mašinos. Liną paguldėme ant galinės sėdynes, o Martynuką aš laikiau ant kelių. Ertnis suspaudė mygtukus ir mes pajudėjom.
Skubiai nuskraidinome tetą į ligoninę, kur Lina atgavo sąmonę. Ertnis ją nuramino ir pasakė, kad Martynukas saugus ir kad jį pasiimame. Kad ir kaip mane tai stebintų, bet jam pavyko nuraminti mano tetą, ji juo pasitikėjo, nors ir nepažinojo. Supratau, kad greičiausiai jis Žemėje išmoko stulbinamų manipuliavimo įgūdžių. Atrodo, jam tai sekėsi geriau negu bet kuriam žemiečiui. Stebėtina...
– O kas toliau? – paklausiau.
– Dabar keliausime pas mane, jeigu tu neprieštarauji, – jis atsakė. – Kaip ir neturime kitos išeities, mums niekur nėra saugu, o mano namai jiems nematomi.
Mes pakilome ir neskubėdami skridome – mašina ateivių radarams nematoma. Ertnis dabar jau sėdėjo atsipalaidavęs ir stebėjo holograminio ekrano vaizdus. Ir kas gi bus toliau? Laimingas žmogiškas šeimyninis gyvenimas? Ech, kad ir kaip to dabar norėtųsi, bet visa tai jau nebepanašu į paprasto žmogaus gyvenimą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą