10. Išaiškėjimas

Mes ėjome link Tomo namų, kur jis man turėjo papasakoti kažką tikrai svarbaus. Jis atrodė kiek susirūpinęs, mes skubėjome.
– Štai čia, – jis parodė į 30 aukštų pastatą. – Čia aš gyvenu. Eime.
Mes įėjome vidun ir nuėjome link liftų. Lifte Tomas surinko skaičių 23 ir mes pradėjome kilti aukštyn. Lifto viršuje, ekranėlyje pamažu keitėsi skaičiai: ... 5, 6, 7, ... 22, 23 ir mes sustojome. Atsidarė durys ir mes išėjome į ilgą koridorių su daugybe vienodų durų. Nuėjome iki kambario, pažymėto numeriu 93, Tomas atrakino duris ir mes įėjome vidun. Butas buvo nepaprastai erdvus, tačiau apkrautas visokiais keistais prietaisais, detalėmis. Kažkas pradėjo šaižiai pypsėti. Tomas uždarė duris ir atsisukęs į mane sako:
– Turi kažkokių prietaisų iš erdvėlaivio? Siųstuvų, susisiekimo priemonių?
– Taip, turiu, o kas?
– Duokš man.
Jo prašymas pasirodė keistas, tačiau nesipriešinau, atidaviau jam ausines. Jis paėmė jas ir... sutraiškė. Tada pypsėjimas nurimo.
– Kodėl taip padarei? – nustebau.
– Migle, kaip jau sakiau, viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, – jis trumpam nutilo ir pažiūrėjo į mane. Tuomet ranka perbraukė man per plaukus ir veidą. – Atrodai nuostabiai.
Aš nustebau ir šiek tiek susigėdau, per kūną perėjo džiaugsmo banga ir nusišypsojau.
– Ar tai ir norėjai man pasakyti? – nusijuokiau.
– Šita privalėjau pasakyti, – jis nusišypsojo. – Tačiau ne apie tai norėjau pasišnekėti, – surimtėjo. – Migle, tie padarai, kurių erdvėlaivyje mes buvom, jie ne Anabelė su Bariu.
– Kaip tai? – nusistebėjau. – Nesuprantu. Kodėl taip sakai? Kam kažkam apsimesti mano seserimi, kviesti grįžti namo, grąžinti man atmintį?
– Jie net ne bangos, Migle. Tai tokie patys humanodai, kokie dabar esame mes, tik ne žemiečiai. Jie siekia kolonizuoti Žemės planetą, o mes jiems – trukdžiai, todėl jie nori mus sunaikinti.
Buvau šokiruota. Kažkas apsimetė mano seserimi, apgavo mane, norėjo pagrobti ir sunaikinti. Ir dar pasiuntė kartu pasikviesti savo gyvenimo meilę! Nesuvokiama... kaip mane galėjo šitaip apgauti? Kodėl nepajutau, kad tai ne mano sesuo? Negi taip buvau užtemdyta troškimo grįžti namo, kad net negalėjau pajusti tykančio pavojaus?
– O kaip Alfėja? – paklausiau.
– Jie jos ieško, bet mes privalome ją rasti anksčiau. Aš žinau, kas ji, o tu žinai, kur ji.
– Kaip tai? – nustebau. Kaip galiu žinoti, kur yra Alfėja, jeigu nežinau, kas ji?
– Alfėja inkarnavosi į tavo brolį.
– Ką? – pamaniau, kad ne taip išgirdau, tai neįmanoma. – Kaip mano brolis gali būti Alfėja? Tu čia rimtai? Iš kur tokia informacija?
– Iš Visatos informacinio lauko. Tavo brolį reikia gelbėti, nes be Alfėjos mes praktiškai esame bejėgiai jiems pasipriešinti.
Mano mažajam broliukui gresia pavojus... Tik ne tai! Niekam neleisiu jo nuskriausti, jis man visad buvo vienas svarbiausių žmonių šitam pasaulyje. Dar vis sunku patikėti, kad mano brolis yra Alfėja. Štai kodėl jis toks nepaprastai protingas ir stebina visus aplinkinius.
– Kaip mes jį išgelbėsim? Ar jį reikės kažkur pasiimti ir slėpti?
– Gali būti... bet pirmiausia reikia jį surasti ir bent jau būti šalia jo. Žinoma, turime būti apsiginklavę. Turiu čia šį bei tą savo gamybos, – jis parodė į prietaisus stiklinėje spintoje. – Žemėje veiksmingų priemonių negamina. Jeigu tu sutinki, keliausime pas Alfėją jau dabar.
Aš sutikau ir Tomas pradėjo krautis svarbiausius daiktus bei ginklus. Keletą įdavė ir man bei parodė, kaip jais naudotis. Keisti, lengvai naudojami, tačiau siaubingai pavojingi ginklai, su kuriais geriau nežaisti, nes pasekmės bus neatitaisomos.
– Mes keliausime kiek neįprastu būdu, – jis pasakė. – Esu sukonstravęs tokią ypatingą mašiną, kuri kaip tik tinkama tokioms kelionėms. Tik dar neteko jos išbandyti, bet turėtų veikti.
– Turėtų? – nervingai nusijuokiau. – O kas, jei neveiks?
– Na, jeigu ji neveiks, tada visa tai bus jau nebe mūsų rūpestis, – ironiškai nusišypsojo.
Kitame kambaryje stovėjo kažkoks keistas, ne itin išvaizdus į plačią dušo kabiną panašus daiktas. Tai ir buvo ta mašina, su kuria turėjome keliauti. Tomas įėjo vidun ir pakvietė mane. Tikėjausi viduje išvysti daug visokių mygtukų ir rankenėlių, tačiau ten buvo tik 3 mygtukai ir nieko daugiau. Atsisėdome į juodas odines kėdes, kurios kadaise tikrai galėjo turėti ratukus, tačiau dabar buvo pritvirtintos prie kabinos grindų. Tomas paspaudė vieną mygtuką ir užsidarė kabinos durys. Tada iš kišenės išsitraukė nedidelį pultelį ir paspaudė kažkokį žalią mygtuką. Mano nuostabai, tada atsivėrė jo buto siena, vedanti laukan. Tuomet mašinoje paspaudė kitą mygtuką ir mes išskridome pro atsidariusią sieną, ten sustojome ir Tomas vėl paspaudė žalią mygtuką pultelyje – buto siena užsivėrė.
– Nebijai, kad mašiną kas nors pastebės? – nustebau.
– Nesijaudink, ji nematoma. Paspaudus durų uždarymo mygtuką iškart įsijungia ir nematomumo funkcija, – jis paaiškino.
Tada Tomas paspaudė trečiąjį mygtuką ir ore pasirodė holograminis ekranas. Tuomet liesdamas vaizdą jis kažką nustatė ir mes pradėjome skristi. Mačiau greitai kintančius aplinkos vaizdus, beveik nespėjau nieko užfiksuoti akimis. Skridome labai žemai, tačiau mašina stebuklingai pati išvengdavo bet kokių kliūčių. Nors dažnai darėme staigius posūkius, tačiau viduje to nesijautė, atrodė, tarsi stovėtume vietoje.
Pirmiausia nukeliavome iki mano namų. Pasiėmiau mobilųjį telefoną, kad susisiekčiau su tėvais. Neįtikėtina, tačiau per tą laiką manęs niekas nepasigedo, panašu, kad čia tikrai niekam nesu reikalinga. O kam gi galėčiau būti reikalinga? Geriausia draugė turi daugybę savų rūpesčių, o laisvalaikį leidžia su vaikinu, mane retai prisimena. Draugų daugiau kaip ir neturiu. Tėvai turbūt skambina tik tada, kai aš to paprašau. Daugiau niekas man net ir negalėtų skambinti.
Bet tada mobilusis suskamba. Nežinomas numeris.
– Klausau?
– Migle? – pasigirdo balsas iš telefono. – Čia teta Lina skambina. Turiu blogų žinių...
Mane persmelkė šiurpas. Negi kažkas jau nutiko broliui?
– Kokių?
– Tavo tėvai žuvo avarijoje...
– Ką?! – nors nejutau ypatingos pagarbos ir meilės tėvams, tačiau man iškart suspaudė širdį ir akyse pradėjo tvenktis ašaros. – O kaip brolis?
– Martynukui viskas gerai, jis su mumis, – jos žodžiai mane nuramino.
– Aš atvažiuosiu, – pasakiau ir mes baigėme pokalbį.
– Tai JŲ darbas, – pasakė Tomas. – Turim kuo greičiau pasiimti tavo brolį.
Mes sėdome į Tomo mašiną ir išskridom link tetos Linos namų, kur dabar pasilikęs mano brolis ir kur jam gresia didžiulis pavojus – ateiviai bet kurią akimirką gali jį pagrobti.