Jau mėnesį laiko gyvenu pas Zetą. Jis labai rūpinasi manimi ir mano mažuoju broliuku, už tai jam esu dėkinga ir lieku skolinga. Ateiviai mūsų neieškojo. Gaila tik, kad nežinau, kur Tomas, kaip jis laikosi...
– Migle, jei nesunku, prirink obuolių iš sodo, – paprašė Zetas.
– Gerai.
Sodas. Man čia patinka būti, aplink taip žalia, gražu, kvepia, paukščiukai ant šakelių čiulba ir vėjas man plaukus glosto.
Netikėtai sau už nugaros, sodo gilumoje išgirdau kažkokį šnaresį. Atsisukau – nieko. Gal pasigirdo, toliau renku obuolius. Vėl tas garsas. Bet nieko ten nematau. Reikia nueiti pažiūrėti iš arčiau, gal ten koks kiškis ar višta iš aptvaro pabėgusi. Nueinu gilyn į sodą, bet jokių vištų ir kiškių ten nematau. Tada išgirstu kažką šmėkštelint už medžio ir pamatau šešėlį. Tai žmogus!
– Kas čia? – paklausiau.
Jokio atsakymo. Atsargiai apėjau medį iš kitos pusės ir žmogaus figūra tapo aiški.
– Tomai! – puoliau jam į glėbį. Jis mane apkabino, prispaudė prie savęs, glostė man plaukus.
– Migle, pagaliau tave radau. Žinojau, kad pabėgai, bet niekaip negalėjau tavęs atrasti. Turi mano mašiną?
– Turiu.
– Tai gerai. Turim sprukti iš čia, ateiviai mane tikriausiai seka. Be to, ne pačioj tinkamiausioj vietoj sugalvojai slėptis...
– Kodėl? Juk iki šiol niekas manęs nerado, – paerzinau. Žinojau, kad jis labai neigiamos nuomonės apie Zetą. – Zetas buvo labai geras mums su Martynu.
– Kurgi ne...
– Esu jam už tai labai dėkinga ir jaučiuosi labai skolinga.
– Matyt, jis būtent to ir siekė.
Kalbėdama su juo ta tema jaučiausi kiek beviltiškai. Tikriausiai Tomas tiesiog pavydi. Bet nepykstu ant jo už tai, nuo to jis man atrodo tik mielesnis. Pajudėjome namo link pasiimti mano brolio ir pranešti Zetui, kad išvykstame.
– Jau išvyksite? – nusiminusiu balsu tarė Zetas. – Galėtumėte visi čia likti, vietos yra, netrukdytumėt.
„Veidmainis“ – mano galvoje pasigirdo tokia mintis, bet beveik iškart supratau, kad ji ne mano. Pažiūrėjau į Tomą priekaištaujančiu žvilgsniu. Jis nusišypsojo ir nuleido akis.
– Ne, Zetai, mus čia dabar jau lengvai atrastų ateiviai, kadangi jie seka Tomą. Turime sprukti kuo greičiau. Esu tau labai dėkinga už tai, kad padėjai mums su broliuku. Jei tau kada reikės kokios pagalbos – sakyk.
Apkabinau jį atsisveikindama ir jaučiau kaip Tomas skersakiuoja.
Su Tomu ir Martynu išėjome laukan, o Zetas tarpdury stebėjo, kaip mes nueiname. Ėjome mašinos link. Per tą laiką nė karto ja neskridau, ji stovėjo paslėpta daržinėje.
Staiga prieš mus išniro aukšta, liekna mergina trumpais juodais plaukais ir smaragdiškai žaliomis akimis... ateivė! Ta pati, apsimetinėjusi mano seserimi. Mes lėtai traukėmės atgal. Zetas, pamatęs, kas vyksta, šoko mūsų ginti, atsistojo tiesiai prieš tą moterišką būtybę. O tada sustingo.
– Nara! – sušuko jis.
– Zetai? – atsiliepė ateivė. Jos akyse pasimatė ašaros. Jie puolė vienas kitam į glėbį, apsikabino ir nepaleido vienas kito.
– Nara? – nustebau. – Tai tu ta pati Nara?
Tomas žiūrėjo nieko nesuprasdamas. Atrodo, nežinojo, ar bėgti, nes tam buvo palanki proga, ar ieškoti kokio ginklo.
– Migle, čia gi Nara! – Zetas pasakė atsisukęs į mane. – Negi ji jus ir persekiojo?
– Aš draugiškais tikslais, – prabilo ateivė. – Norėjau pasiūlyti bendradarbiauti, jau sakiau tą Tomui, bet jis nenorėjo nė girdėti.
Jau nebežinojau nė ką begalvoti, apėmė dviprasmiški jausmai. Maniau, kad mus medžioja ir nori sunaikinti, o pasirodo, kad jie tenorėjo pasiūlyti bendradarbiauti. Bet kam tuomet apsimesti mano seserimi ir siūlyti grįžti į bangos pavidalą? Bet juk čia Nara... Kodėl ji turėtų norėti man pakenkti? Nara – bendra mano ir Zeto pažįstama iš vieno praėjusių gyvenimų.
– Jeigu jūs čia draugiškais tikslais, tai kodėl tuomet šitiek apgaudinėjot mus? Kodėl įkalinot Tomą? Kodėl mus persekiojote?
– Padarėme klaidą, – ji nuleido galvą. – Nežinojome, ką daryti, mums žūtbūt reikėjo jūsų pagalbos. Teko apsimesti tavo seserimi, kadangi kitaip nebūtum manimi patikėjusi. Bangos pavidale jūs galėtumėte mums daug efektyviau padėti, bet galite tai ir būdami žmonėmis. Mūsų planeta pavojuje... Migle, tai ir tavo planeta, tu ten gyvenai. Tomai, tu manęs tada nepažinojai, tačiau jūs su Migle jau tada buvote drauge. Prašau, nebūkite abejingi.
– Kas nutiko jūsų planetai? – paklausė Tomas. – Ir kaip mes galime padėti, juk mes tik eiliniai žemiečiai.
– Jūs galite mums padėti savo portu, – kalbėjo Nara. – Pasakysiu trumpai. Mūsų planeta po poros metų turi susidurti su Žeme ir, jeigu nieko nedarysime, įvyks siaubinga katastrofa. Jos metu žūtų visi Nibiru planetos gyventojai, nes mūsų planeta maža. Jūsiškė Žemė nukentėtų kiek mažiau, pagal mūsų paskaičiavimus, joje dar liktų maždaug 30% gyvųjų. Ši problema turėtų būti aktuali ir jums. Ar padėsite?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą