Ar padėti Narai išgelbėti Nibiru planetą bei didžiąją dalį Žemės žmonių? Bet kodėl aš turėčiau padėti žmonėms, kurie mane apgavo? Kodėl turėčiau norėti gelbėti jų planetą? Na tai kas, kad kadaise ten gyvenau, bet juk praktiškai nieko iš ten neatsimenu, galbūt man net nepatiko ten. Ir dar – kodėl turėčiau norėti gelbėti Žemę? Man žemiečiai nieko gero nepadarė, niekad nesijaučiau čia tikrai laiminga. Nelabai man terūpi Žemės likimas. Net nebaisu ir pačiai žūti, galbūt tada vėl atgimčiau banga.
Atsisukau į Tomą klausiamu žvilgsniu. Įdomu, ką galvoja jis, ar jis nori gelbėti Žemę. Jis atrodo kiek sumišęs.
– Ne, aš nesutinku, – pasakiau ir visi į mane spoksojo nustebusiais žvilgsniais. Kažkodėl jie nesitikėjo atsisakymo.
– Aš irgi nesutinku, – pasakė Tomas ir man nuo to šiek tiek palengvėjo.
Po jo žodžių mes tryse su Martynuku tiesiog nuėjome Tomo mašinos link. Įlipome į mašiną ir išskridome, o Zetas su Nara liko stovėti ant žemės, dar vis šiek tiek nustebę.
Vėl skrendame... tik dabar jau ramūs, saugūs. Kur skristi? Bet kur. Tai neturi reikšmės. Reikia veikti kažką, kas mums patiktų, mėgautis kiekviena akimirka. Mes tiesiog skridome vien tam, kad skristume. Svarbiausia ne tikslas, o pati kelionė.
Skridome virš laukų, virš miestų, kaimų, virš miškų, jūrų, vandenynų... Pilka, žalia, mėlyna... spalvos mainėsi... Ir galiausiai mes sustojom. Kur? Ne, ne mano namuose. Ir ne pas Tomą. Sustojome nuostabioje neapgyvendintoje saloje. Palmės, žydras vanduo, smėlis, saulė, šiluma...
Išlipome iš mašinos. Tomas nubėgo kažko į salos gludumą. Aš su broliu likau prie kranto. Ant smėlio braižiau skaičius, kuriuos Martynukas taip mėgsta... Bet jam tai nelabai rūpėjo. Jis iškart bėgo ieškoti akmenukų ir mėtė juos į vandenį.
Tomas grįžo iš salos nešinas medžių šakomis ir palmių lapais. Tada pastatė nedidelę palapinę.
– Martynai, ateik, – pakvietė jis mano brolį.
Martynukas atsisuko. Tomas rankose kažką laikė. Brolis pribėgo, Tomas padėjo tą daiktą į palapinę ir Martynukas ten įlindo. Tada Tomas atėjo prie manęs.
– Ką ten jam tokio davei? – paklausiau.
– Kai ką, kas jam tikrai patiks. Gali būti rami, jis ten dabar bus saugus ir tikrai ilgai neišlįs iš palapinės, – jis nusijuokė. – Na, ten kompiuteris.
– Aa, viskas aišku...
Mes nusprendėme pasivaikščioti aplink salą. Čia taip gražu... Norėčiau čia gyventi, būtų tobula. Saulė kaitina ir šilta ištisus metus.
Sustojome. Labai noriu nusimaudyti tame žydrame vandenyje! Nusimečiau visus savo rūbus ir nubėgau į vandenį, šokau į bangas. Šiltas vanduo atgaivino mano kūną. Tomas kiek delsė, atrodė galbūt kiek apstulbęs, bet galiausiai atsitokėjo ir pats atbėgo paskui mane į vandenį. Jis priėjo šalia ir apkabino mane per liemenį. Aš jį apkabinau per kaklą... Mes buvome tiesiog laimingi ir džiaugėmės vienas kitu. Žiūrėjome vienas kitam į akis ir nė nepastebėjome, kaip tos akys užsimerkė, o lūpos susilietė. Tomas švelniai glostė mano nugarą, o tuo metu kita jo ranka lyg netyčia nuslydo kiek žemiau. Mūsų lūpos kiek atsitraukė. Jis glostė man veidą, rankas, liemenį... ir buvo toks švelnus, kad net kuteno, per kūną bėgo šiurpuliukai ir, atrodė, tuoj mirsiu iš malonumo.
Tada aš, jam to visai nesitikint, tiesiog pasprukau šalin, nėriau į vandenį ir nuplaukiau. Jis puolė mane vytis. Nesu gera plaukikė, tad jis mane pagavo jau už kelių metrų. Nusijuokiau. Tomas šypsojosi. Perbraukė ranka per plaukus. Mes vėl pasibučiavome, o jis mane visą švelniai glostė. Norėčiau, kad ši akimirka tęstųsi amžinai...
– Migle, myliu tave.
Aš kiek susigėdusi nuleidau akis. O tada prapliupau juoktis.
– Kas? – jis nustebęs paklausė.
Aš dar vis negalėjau nustoti juoktis! Ne, man jo žodžiai neatrodė juokingi, jie mieli. Juokiausi dėl kvailiausios įmanomos priežasties!
– Prisiminiau anekdotą, – pasakiau ir toliau juokiausi. – „Kodėl mergina nuleidžia akis, kai vaikinas prisipažįsta, kad myli? - Na, ji paprasčiausiai nori įsitikinti, ar tikrai.“
Tomas nusišypsojo, o aš toliau juokiausi. Jaučiausi dėl to kalta, bet niekaip negalėjau nustoti.
– Atsiprašau, – po kiek laiko pasakiau.
– Nieko tokio.
– Žinai, jau vakarėja. Gal reikėtų pasirūpinti stogu virš galvos, jeigu žadame čia likti?
Mes išlipome iš vandens, apsirengėm ir kartu nuėjome į salos gludumą rinkti medžiagų savo laikinajam būstui...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą