Mes jau kokią savaitę ilsėjomės saloje ir lepinomės visais jos teikiamais malonumais. Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga. Atrodo, pagaliau, po tiek patirtų kančių, aš nusipelniau laimės.
Mes jau buvome pasistatę ir įsirengę namelį. Jis man atrodė be galo jaukus. Gyvenome ten kaip laiminga šeima. Man pačiai atrodo neįtikėtina, kad įmanomi tokie geri santykiai. Žemiečiai paprastai taip gerai nesutaria, vis pykstasi... Bet mes nesame paprasti žemiečiai, be to, jau daugybę gyvenimų prieš tai praleidome kartu. Jau išmokome būti vienas su kitu, mūsų meilė jau nebe to aklo susižavėjimo tarpsnyje. Ji jau pasiekusi brandą, ji tapo tokia rami, supratinga, nepavydi, pasitikinti. Bet kartu ji vis dar tokia pati pašėlusi ir aistringa.
Martynas taip pat atrodo laimingas. Jis bėgioja, žaidžia, mėto akmenis į jūrą, piešia ant smėlio. Bet taip pat gan dažnai sėdi prie kompiuterio. Tik ne žaidžia. Jis jau mokosi programuoti. Jeigu Žemė po poros metų pražus, tai ne itin apsimoka užsiimti tokiais dalykais, tačiau jam tai patinka. Reikia daryti tai, ką mėgsti, kas arčiausiai širdies, tai, nuo ko jautiesi laimingas, nuo ko pasijunti gyvas. Jis tai ir daro. Mes irgi darome tai, kas mums patinka.
Vieną vakarą sėdėjau ant kranto ir stebėjau saulėlydį. Tomas tuo metu ruošė mums vakarienę. Tobulas vyras... O aš jo tobula moteris. Dangus ties horizontu degė raudona spalva, saulė pamažu slėpėsi po bangomis. Kiek aukščiau kabojo jaunas mėnulis apsuptas violetine spalva. Galiausiai saulė atsisveikino ir salą apgaubė švelni nakties tamsa. Tik iš namelio sklido šviesa. Dar sėdėjau ant kranto, klausiausi bangų mūšos, mane glostė švelnus vėjelis...
– Migle, vakarienė jau paruošta.
Aš atsikėliau ir nuėjau į namelį. Visi susėdome ant grindų, kadangi neturėjome nei stalo, nei kėdžių, ir valgėme egzotišką vakarienę. Po vakarienės aš nuėjau paguldyti brolio, o Tomas tuo tarpu viską sutvarkė. Man grįžus, mes nuėjome į miegamąjį... ir pusę nakties žaidėme savo žaidimus. Po to užmigome.
Sapnuoju... Matau savo seserį, Anabelę. Ji tokia graži, šviečianti, dėvi lengvą baltą šilkinę suknelę. Ji prieina prie manęs, apkabina. Mes šypsomės viena kitai. Ji nieko man nesako, bet aš viską suprantu. Jau greitai mes susitiksime...
Rytas. Veidą kutena šilti saulės spinduliai.
– Labas rytas, miegale, – Tomas man atnešė pusryčius.
Aš nusišypsojau. Paėmiau pusryčius ir padėjau juos į šalį. Tomas atsisėdo ant iš palmių lapų padarytos mūsų lovos. Aš prisislinkau arčiau jo, paėmiau jam už rankų. Pažiūrėjau į akis...
– Tomai, aš nėščia.
Jo akys išsiplėtė, jis išsigando! Bet po kelių sekundžių jo veide pasirodė džiaugsmas. Jis apkabino mane.
– Tai Anabelė, – pasakiau. – Šiąnakt sutikau ją sapne.
Pavalgiau nuostabius Tomo paruoštus pusryčius. O po to ėjome darbuotis į salą. Įrengėme ten daržą, tad reikėjo juo rūpintis. Tik šį kartą Tomas labiau nei įprastai šokinėjo aplink mane, beveik nieko neleido man daryti.
– Tomai, tai tik pirmos dienos, aš tikrai galiu atlikti tokius lengvus darbus, – nusišypsojau.
Darbavomės, bet tai buvo labiau panašu į žaidimą. Kai kažką veikiame kartu, net ir pats nuobodžiausias dalykas tampa įdomia veikla. Na, galbūt darbas einasi ne taip greitai kaip galėtų, tačiau mes niekur neskubam. Mėgaujamės vienas kitu, padedam vienas kitam, kartais juokais ir trukdom. Darbas, bučiniai, glamonės...
Išgirdau keistą garsą. Atsisukom į vandenyno pusę ir ten pamatėme didžiulį erdvėlaivį, Naros erdvėlaivį. Ko jiems čia reikia? Palikome darbus ir nuėjome erdvėlaivio link. Į terasą erdvėlaivyje išėjo Nara ir Zetas.
– Ko čia atskridot? – paklausė Tomas.
– Pasveikinti jus su gražiu gyvenimu, – ironiškai atsakė Zetas.
Tada jis netikėtai išsitraukė ginklą, nusitaikė į Tomą ir...
– Ne!!! – aš suklykiau. Nepajutau, kaip pašokau iš vietos ir tarsi skridau.
5 šūvio garsai.
Aš skrendu.
– Ne!!! Migle!!!
Aš krentu...
– Migle!!! Migle!!! Migle... – garsas pamažu nyko.
Zetas numetė ginklą ir susiėmė už galvos gailėdamasis to, ką pats padarė to nenorėdamas. Nara ramiai stovėjo už jo ir atrodė patenkinta.
Man pasidarė labai lengva. Aš pakilau į orą ir stebėjau viską iš viršaus.
– Migle, mažute, ne, prašau, ne... – Tomas verkė.
Tomai, neverk, aš čia, čia pat, pažiūrėk. Aš tokia lengva, tokia laisva, aš taip gerai jaučiuosi. Man nieko neskauda, man viskas gerai, neverk.
Tomas pakėlė akis į Zetą. Atsistojo. Ištraukė iš smėlio kataną, kuri čia buvo likusi iš jo rytinių treniruočių. Ir tada rėkdamas bėgo tiesiai į Zetą, šoko ant jo ir perrėžė jam gerklę. Prapliupęs tamsiai raudonas skystis, aptaškė Tomą ir Narą. Pastaroji išsigando, pradėjo trauktis, jau norėjo sprukti į laivą, bet Tomas ją suėmė už rankos ir jai taip pat perrėžė gerklę. Tada jis įėjo laivo vidun. Jis išžudė kiekvieną sutiktąjį.
– Migle, mes buvome tokie laimingi, o jie mus vėl išskyrė...
Kaip įprasta, saulė švelniai kaitino, o vėjas glostė medžių lapus. Jūra ramiai ošė, o jos bangos skalavo krantus. Tik šį kartą krantai buvo ne tušti, kaip įprasta. Šį kartą jūros bangos skalavo ir negyvėlių kūnus.
Bet jau niekas nesvarbu. Aš jaučiuosi laisva... kylu aukštyn... aukštyn... skrendu... pagaliau skrendu... link debesų... Girdžiu melodiją, kažkur ten... Anabele, tai tu? Skrendu link jos... Sese, pagaliau mes vėl kartu... Mes susiliejam ir aš tampu daina... ošiančios jūros daina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą