4. Namų ilgesys

Gulėjau lovoje ir niekaip negalėjau užmigti, mintys sukosi apie dienos įvykius, negalėjau pamiršti savo sesers. O gal man tik pasivaideno, kad ten ji? Gal pastaruoju metu tiesiog per daug apie tai galvoju... Gal visa tai yra iliuzija, gal man kokia šizofrenija? Bet iš kur ta nostalgija žiūrint į žvaigždes?
Mano apmąstymus nutraukė barbenimas į langą. Lyja? Langas šiek tiek pravertas, tad atsikeliu jį uždaryti... Pamatau ryškų savo pačios atvaizdą. Keista, šviesa gi išjungta, kaip aš galiu atsispindėti? Ne, gi čia ne aš! Anabele!!! Negaliu patikėti savo akimis... Atidarau langą ir ji įlipa į mano kambarį.
– Anabele!!! – šaukiu aš dar vis negalėdama patikėti savo akimis.
– Izabele... Taip, sese, tai aš. Mes be galo tavęs pasiilgome, – ji mane apkabina. Aš ją apsiviju rankomis  ir prisiglaudžiu. Iš akių pradėjo trykšti ašaros...
– Kaip aš čia atsidūriau? – kiek atsitokėjusi paklausiau aš.
– Dabar ne laikas apie tai šnekėti, ilga istorija. Kaip tu čia? Atrodai prastai... aura visa subjaurota.
– Taip, – pravirkau. – Neatsilaikiau dėl aplinkinių įtakos...
– Keliaujam namo? Tavęs visi ten labai laukia! Mums trūko tavęs.
– Be galo pasiilgau namų! Ir Ertnio... Kaip jis laikosi?
Anabelė giliai atsiduso.
– Sese, – ji kiek nutilo. – Maniau, tu žinai... Jis dingo kartu su tavimi. Kol kas jo neradome, bet jis taip pat turi būti Žemėje.
Mano kūną užliejo baimės banga... O kas, jeigu jam kas nors nutiko? Negaliu patikėti, kad jis taip pat pakliuvo į šitą siaubingą planetą... Kaip jis čia išsilaikė? Ar jis prisimena gyvenimą prieš tai, kai mes papuolėme čia? Ar jis prisimena mane?
– Nesijaudink, mes jį atrasime. Na, keliaujam?
Be galo ilgiuosi namų, tačiau dabar, kai prieš mane staiga išdygsta 20 metų nematyta sesuo ir taip paprastai sako „keliaujam namo“ jaučiuosi keistai. Kaipgi mano brolis? O mama? Kaip ji jausis, kai aš tiesiog imsiu ir pradingsiu? Geriausia draugė? Draugas? Ir dar ta nauja internetinė pažintis iš kurios, atrodo, kažkas galėjo išeiti... Kitiems galbūt aš nesu reikalinga, bet tam žmogui, atrodo, tikrai rūpiu kaip žmogus. Bet ne, mums nieko nebūtų išėję, mus skiria atstumas, juk puikiai žinau, kad tokiais atvejais nieko nesigauna. Be to, juk niekada jo nemačiau, nebendravau realiai, jis gal man net nepatiktų! Kvailystė būtų pasilikti čia dėl jo. Neturėčiau galvoti apie tą žemietį, juk mes surastume Ertnį ir vėl būčiau su juo laiminga... jei tik jis čia nesusirado kitos panelės...