Kas aš esu? Aš gyva ar mirusi? Nesuprasi... Nei gyva, nei mirusi. Negaliu nei prisikelti, nei numirti. Gal aš iš tiesų numiriau, tačiau niekas man to nepasakė? Gal visi slepia tą faktą nuo manęs? Kartais tokios mintys apima ir neatsitraukia... O kaip žinoti iš tiesų, ar esi gyvas?
Nebesitveriu savame kailyje, būtinai privalau eiti pasivaikščioti! Nuo to man paprastai palengvėja. Be to, vėjas beldžiasi į langus, matyt, jaučiasi vienišas, visai kaip aš, kviečia mane laukan...
***
Bevaikščiojant man nutiko neįtikėtinas įvykis!
Ramiai vaikščiojau parku paskendusi savo mintyse... Prietema, vėjas lengvai plaikstė mano gelsvus plaukus. Ėjau cementuotu parko taku, pro šalį praeidavo vienas kitas žmogus ar pravažiuodavo dviratininkas. Tuomet mano gilius apmąstymus apie nežinia ką nutraukė kraują stingdantis vaizdas... aš pamačiau... save! Mano akys, mano nosis, burna, plaukai, kūnas... Tik rūbai kitokie ir eisena grakštesnė. Sustingau vietoje ir žiūrėjau į tą nuostabią būtybę mano kūne.
– Anabele! – norėjau šaukti, tačiau gumulas gerklėje neleido prasiskverbti nė menkiausiam garsui. Buvau sustingusi ir apstulbusi, šoko būsenoje. Tačiau aiškiai supratau, jog regiu tikrai ne save – tai buvo mano sesuo dvynė! Praeidama ji pažvelgė į mane, švelniai nusišypsojo, o tuomet nusisuko ir praėjo tarsi manęs čia ir nebūtų.
Minutę dar stovėjau sustingusi. Kai atsigavau iš šoko būsenos, atsisukau, norėjau vytis seserį... bet jos ten nebuvo, atrodo, lyg būtų išnykusi nuo žemės paviršiaus. Nusivylusi toliau žengiau savo įprastiniais pasivaikščiojimų keliais...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą