2. Kadaise buvo kitaip

Kaip jau sakiau, kadaise buvo kitaip... Mane supo mylintys žmonės, kuriuos aš taip pat mylėjau, mano artimieji, tikri sielos draugai. Mano sesuo, kurios aš taip pasiilgau! Mano vaikinas ir jo brolis – mano sesers vaikinas... Tada turėjau daugybę draugų, tikrų draugų. Na, buvo ir priešų, bet tai ne tokie priešai, kurie tik ir stengtųsi pakenkti, tie priešai nebuvo blogi žmonės. Jie tikrai nuostabios asmenybės, tiesiog tai buvo konkurentai. O dabar – nei draugų, nei priešų, neturiu nieko, esu visiškai viena.
Atvirai sakant, aš net nežinau, kaip čia atsidūriau, kaip ir kodėl praradau savo artimuosius... Kai čia patekau, buvau atvira pasauliui, naiviai tikėjau kiekvienu žmogumi, tikėjau jų prigimtiniu gėriu ir nemačiau prasmės, kodėl jie turėtų meluoti, tad tikėjau ir jų žodžiais. Iš tiesų net ir dabar dažnai tikiu tais žmonėmis, bet po truputį stengiuosi šio nenaudingo įpročio atsikratyti. Dar vis nematau jų melų prasmės, tačiau jie kažkodėl meluoja, slepiasi po kaukėmis, nebūna nuoširdūs, net patys sau. Keistuoliai. Kažin, ar jie bent patys žino, kodėl taip daro? Ar žinote?
Nors aš mylėjau žmones, tačiau jie, kažkodėl, manęs nuo pat pradžių nekentė ir kenkė man. Atrodo, tarpusavyje jie neblogai sutarė, na, nebent kartais susiriedavo, tačiau manęs nekentė ypatingai, išliedavo visą užsilikusį pyktį ant manęs. Dabar kartais klausiu savęs, kodėl būtent man taip nutiko? Negi jie kažkaip jautė, kad aš ne iš čia, kad aš kitokia, kad aš – ne Žemės gyventoja? Juk atrodau visai kaip jie! Na, žinoma, intelekto nenuslėpsi, kad ir kaip besistengtum, bet ir šiuo atžvilgiu labai neišsiskyriau, net pavyko nebūti „protingiausiai“. Šiaip ar taip, aš galiausiai supanašėjau į tuos žmones, jie mane sugadino, aš pradėjau jų nekęsti, tik pati to nežinojau, tas jausmas niekada nebuvo sąmoningas. Kaipgi aš galėčiau kažko sąmoningai nekęsti, jeigu anksčiau net nežinojau tokio jausmo! Mano pasaulyje tokio dalyko nebuvo... Dabar, atrodo, tapau tikru Žemės žmogumi.
Mano praeitis jau tapo tik gražiu vaikystės sapnu, užmirštos praeities šešėliais... Šitas gyvenimas taip įtraukė, kad viską pamiršau, tai jau atrodo taip nerealu kaip vaikystės fantazijos. Gyvenant čia, mano gimtasis pasaulis atrodo neįtikimas, kokio nesusapnuosi net gražiausiame sapne, net bibliniam rojui toli iki mano pasaulio! Jei kam nors apie tai papasakočiau, tikriausiai, tik pabaksnotų pirštu į smilkinį, na, dar nusiųstų pas psichiatrą ir uždarytų tarp baltų minkštų sienų. Ten, beje, yra daugybė nuostabių ir įdomių asmenybių! Jie tiesiog nesuprasti, nes jie „kitokie“ – pasaulį mato kitaip, mąsto kitaip, neatitinka reikalaujamų normų. Bet iš tiesų tai tikrų tikriausi genijai!
Tiesą sakant, kartais pati suabejoju savo praeities prisiminimais. Kartais atrodo, jog tai tėra vaikystės fantazijos ar sapnai. Naktimis ilgesingai žvelgiu į žvaigždes, tas pasaulis man jau toks tolimas... Ar aš jame bepritapčiau? Juk tapau tokiu baisiu, niekingu padaru. Dėl to kaltinu tuos Žemės kirminus, tačiau iš tiesų juk tik pati esu kalta, pati pasidaviau įtakai, pati nusileidau iki jų lygio...