Prisimenu, kai buvau vaikas, turėjau lakią fantaziją. Dažnai būdavau viena namie, piešdavau primityvius paveikslėlius, kaip komiksus, ir iš jų kurdavau istorijas… Tiesiog gyvenau tomis istorijomis, gyvenau savo fantazijose. Ir tas gyvenimas buvo nuostabus. Kai pagalvoju, geriau jau gyventi fantazijose negu taip, kaip gyvenu dabar. Jeigu tai galima pavadinti gyvenimu. Ar aš bent jau prisimenu, ką nuveikiau per dieną? Taip, iš dalies. Atsikėliau, pavalgiau, išėjau į universitetą, atsėdėjau paskaitose, grįžau, pavalgiau, prisėdau prie kompiuterio ir, žiūrėk, jau atėjo vakaras, metas į dušą ir miegot! Ir taip iš naujo kasdien, tarsi užburtam rate… Jau net sapnų kartais nebeprisimenu, kurgi aš nusiritau! Sumauta beprasmė egzistencija. Taip, aš net nesugebu jos įprasminti, nes nepasiduodu jokioms prasmingumo iliuzijoms. Gyvenu per daug racionaliai, tai didžiausias košmaras, galintis ištikti žmogų. Gal aš suaugau, ar ką? Tikiuosi, kad ne, nes kas gi gali būti blogiau?
Kartais širdį (o taip, aš ją dar vis turiu?!) pradžiugina muzika ir dainavimas… Bet su tuo pasirodo ir keistas šlapias sūrus skystis iš akių. Ką tai reiškia? Nesuprantu, paprasčiausiai nesupratau. Atrodo, kraustausi iš proto! Tada kyla prakeiktos mintys apie vienišumą ir beprasmybę… ir dar daugiau sūraus skysčio, nuo kurio pradeda graužti veidą. Aš vieniša, beprotiškai vieniša ir nuo to po truputį dvėstu… bet žinau, jog suradusi artimą žmogų tiesiog bėgčiau nuo savęs. O ar dabar darau kitaip? Aš ir būdama viena nebūnu su savimi! Bijau susidurti akis į akį su šituo šlykščiu, nekenčiančiu pasaulio, abejingu, racionaliu, nekūrybingu, sausu garbėtroška. Nieko nuostabaus, kad tas padaras vienišas, kas gi norės būti su tuo, kas nemyli nieko, net savęs, kas nekenčia pasaulio… ir savęs..?
Šįryt į namus buvo įskridusi širšė… mane tiesiog purto nuo visokių vabzdžių, per kūną varinėjasi baimės šiurpuliai. Atidariau langą, kad ją išleisčiau, bet įskrido dar viena! Palikdama namus naiviai tikėjausi, kad jos per kelias valandas išskris lauk, bet kur tau! Teko su jomis kartu ir pietauti… Vasarą ne kartą jau jos man nedavė ramybės. Gal ne be reikalo? Aš pasąmonėje tiesiog verdu neapykanta aplinkiniam pasauliui, o juk sakoma „pikta kaip širšė“ ir dar „toks tokį traukia“… Teks pamilti savo pyktį ir širšes. Tiesa, juk nebegaliu sakyti, kad esu vieniša, kai mane supa tokia ypatinga bendraminčių kompanija.
Ne, aš nesu tokia bloga, aš tik sugadinta pasaulio. O kadaise buvo kitaip…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą