Labai pasiilgau Ertnio ir nekantravau jį pamatyti... tačiau vis tik nusprendžiau nekeliauti jo pasitikti, reikia susitikti su Tomu. Labai jaudinuosi, jau seniai taip nesijaudinau prieš susitikdama su kuo nors. Na, bet šis atvejis juk yra ypatingas – visiškai netikėtas, be to, galbūt nulemsiantis mano būsimą gyvenimą. Net neįsivaizduoju, ką reikės daryti, jeigu vienas kitam patiksime...
– Labas, Migle! – prie manęs priėjo žavus tamsiaplaukis vaikinas ir meiliai nusišypsojo.
– Tomai, sveikas! – priėjau arčiau jo ir mes apsikabinome. Jaučiau iš jo sklindančią šilumą, jis man pasirodė toks savas ir artimas... Nesinorėjo jo paleisti. – Džiaugiuosi tave matydama, labai norėjau susitikti.
– Aš taip pat! Nustebinai mane... Kaip tu čia atsidūrei?
Nežinojau, ką jam atsakyti. Ką jis pagalvotų, jeigu pasakyčiau, kad mane atskraidino ateivių laivas? Žinau, kad jis domisi ufologija, tačiau tai, kas man nutiko, gali atrodyti pernelyg neįtikėtina! Be to, ką jis pagalvotų sužinojęs, kad atėjo į susitikimą su ateive?
– Na, man pačiai tai buvo netikėta, – pradėjau aš. – Vakar giminaitė pasiūlė čia atskristi, nes turėjo atliekamą bilietą. Mat ji turėjo keliauti kartu su savo vyru, bet jam atsirado svarbių reikalų.
– O, tai tau pasisekė. Einam, aprodysiu miestą, – jis nusišypsojo ir mirktelėjo man.
Tomas atrodo tikrai mielas ir žavingas vaikinas. Be to, mane kažkaip ypatingai prie jo traukia, jau internetu jaučiau keistą trauką, bet dabar, susitikus realiai, ta trauka atrodo tokia stipri. Įdomu, ar jis jaučia ką nors panašaus?
Prieš kelis mėnesius buvau pas būrėją, ji man išmetė kortas. Pasakė, kad Tomas man – ideali pora, kad turime daug bendra. Tada dar mažai jį pažinojau, praktiškai nebendravome. Nebuvome draugai, sakyčiau, žiūrėjau į jį net kiek priešiškai. Be to, mus skyrė didelis atstumas, tad net nebūčiau pagalvojusi, kad galėtume būti pora. Tačiau būrėjos žodžiai pažadino manyje smalsumą, tad nusprendžiau Tomu pasidomėti daugiau ir taip mes pradėjome labiau bendrauti ir tapome draugais.
***
Susitikimas su Tomu praėjo NUOSTABIAI! Kalbos liejosi be galo laisvai, atrodė, galėtume šnekėtis visą amžinybę ir niekada nepritrūktų minčių... Panašu, kad tikrai vienas kitam labai patikome. Neįsivaizduoju, ką dabar turėčiau daryti. Kaip gi Ertnis? Aš jo nemačiau jau 20 metų, dabar gyvenu visai kitą gyvenimą, jis, tikriausiai, taip pat. Bet ar aš tikrai galėčiau iškeisti nuostabų gyvenimą su puikiais artimais žmonėmis į šitą žemiškąją kankynę vien dėl kažkokio žemės žmogaus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą