Kai grįžau į erdvėlaivį, Ertnio jie dar nebuvo radę. Keista, juk čia yra tobula technika, kaip ji gali atrasti žmogų ir po to jį vėl pamesti? Bet tikriausiai buvo įvykę kažkokie gedimai, kadangi tuo metu, kai jie pametė Ertnį iš savo radarų, jie prarado ir ryšį su manimi. Gal kokie energijos gedimai dėl elektromagnetinių laukų... Baris sakė, kad tai buvo tarsi kokie trikdžiai, atrodė lyg kažkas specialiai klaidintų įrangą. Keista, juk niekas čia neturi tokios technikos, be to, net nežino, kad mes čia esame.
– Ertnis vėl užfiksuotas! – sušuko Anabelė. – Mes greitai jį pasieksime, dabar jau nebepamesime jo, nustatėme konkrečią vietą.
Labai jaudinausi laukdama susitikimo su Ertniu, po šitiek metų mes vėl susitiksime! Juk mes esame tikros sielos dvynės... Bent jau iki šiol taip atrodė.
Mes jau priartėjome prie pat Ertnio ir Baris nusileido jo paimti. Mano širdis, atrodo, tuoj iššoks iš kūno, baimė susimaišiusi su džiaugsmu. Mane supa mylintys žmonės ir jau visai tuoj susitiksiu su savo taip seniai matytu vaikinu... Ko gi daugiau gali reikėti? Ar verta pasilikti Žemėje, kai daug laimingesnė būčiau Ardonijoje? Kad ir kaip man patiktų Tomas, jis tėra žemės žmogus, jis nesugebėtų palaikyti tokių santykių, kokius gali palaikyti mūsų planetos gyventojai. Tas ypatingas ryšys... jo neįmanoma sukurti Žemėje.
– Pakelkite mus, – iš garsiakalbių pasigirdo Bario balsas. Jie abu tuojau bus erdvėlaivyje.
Su Anabele atsistojome prie lifto durų ir laukėme kol vaikinai pakils. Štai, jau prasivėrė lifto durys! Ir į erdvėlaivį įžengia Baris bei mano mylimasis... Tomas?! Ką jis čia veikia???
– Migle? – jis lygiai kaip ir aš žiūri į mane nieko nesuprasdamas.
– Tomai? Tai tu – Ertnis? – stovėjau nežinodama, ką man daryti, jaučiausi pasimetusi. Tikėjausi pamačiusi Ertnį pulti jam į glėbį, bet dabar prieš mano akis stovi Tomas. Aš jo nepažinau, jis nė kiek nepanašus į Barį, o jie juk broliai dvyniai! Klausiamai pažiūrėjau į Anabelę...
– Izabele, mes tau kai ko nepasakėme, – tarė ji nuleidusi akis. – Visų pirma, tu nematai mūsų tokių, kokie mes esame. Mes visiškai nepanašūs žmones, tačiau tavo žmogiškos smegenys nėra mačiusios nieko panašaus, todėl vaizdą jos interpretuoja savaip. Tu užfiksavai mano dažnį kaip savo sesers dvynės, todėl ir matai mane tarsi savo kopiją. Sesute, tu jau nesi tikra Ardonijos gyventoja... Jūs su Ertniu ten mirėte ir inkarnavotės į Žemės gyventojų kūnus.
Mane ištiko šoko būsena, stovėjau sustingusi ir nieko nesakiau. Galvoje sukosi begalė minčių, tačiau tuo pačiu metu aš visiškai nieko negalvojau. Ardonija – jau visiškai nebe mano namai, ten visai kitokios sąlygos... Aš beveik nieko neprisimenu iš savo praėjusio gyvenimo, o tie vieninteliai menki prisiminimai yra paveikti žmogiškojo proto interpretacijų, viskas iškraipyta. Kaip aš tuomet galiu ten grįžti? Ir kodėl jie mūsų atskrido? O taip norisi namo... juolab sužinojus, kad Ertnis – tai Tomas.
Aprimus jausmams mes keturiese susėdome ratu ant žemės. Jaučiausi šiek tiek svetima, pasimetusi, be to, susidarė toks įspūdis, jog aš vienintelė čia nieko nežinau. Ertnis puikiai susigaudė situacijoje ir turėjo griežtą savo nuomonę.
– Aš jau nebe Ardonijos gyventojas, – kalbėjo jis. – Gimiau Žemėje ir turiu čia gyventi.
Mane jo žodžiai liūdino... O kaipgi mes? Jeigu aš tvirtai nuspręsčiau keliauti namo, jis vis tiek nedvejodamas liktų Žemėje? Nejaugi jis paliktų mane? Ar aš jam jau nieko nereiškiu?
– Migle, tu juk žinai, kad man rūpi, – jis prabilo tarsi perskaitęs mano mintis. – Aš tave saugau, globoju, žinau, kokia esi pasimetusi šitam pasaulyje. Aš irgi toks buvau, bet dabar jau suprantu, kad esu Žemės gyventojas ir turiu juo būti.
Negalėjau sutvardyti ašarų... Be galo noriu namo, nepakenčiu šitos planetos su visais jos gyventojais. Bet Ertnis tikrai nevyktų kartu... jis jau nebe Ertnis, jis – Tomas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą