Na va, man liko paskutiniai metai universitete ir jau galėsiu užsiimti moksliniu darbu oficialiai. Jau dabar rašau mokslinius darbus, tačiau visada tenka turėti darbo vadovus, kurie jau baigę mokslus. Vėliau galėsiu dirbti savarankiškai.
Vasarą buvau grįžęs namo, tad sunku vėl taikytis prie judrių didmiesčio gatvių. Bet man čia visai patinka. Galėčiau šią vietą net vadinti namais... Kitą vasarą tikriausiai jau nebegrįšiu į Lietuvą, nebent norėčiau aplankyti Tomą ir Indrę. Dabar jie gyvena kartu, yra laiminga pora. Kai jie prisiminė vienas kitą, mes su Indre atitolome. Tačiau susidraugavau su jos buvusia mergina Andrėja. Ji buvo tikrai įskaudinta, nors ir bandė suprasti situaciją. Aš ją labai palaikiau ir leisdavau su ja kartu laiką, kad ji nesijaustų vieniša. Po kiek laiko ji atsigavo ir susirado naują panelę, bet mes išlikome gerais draugais.
O kaip aš pats? Supratau, kad panelės man nereikia. Bandžiau kartą draugauti su viena, bet mūsų draugystė nenusisekė. Pasirodžiau jai per šaltas, abejingas, nejausmingas. Tiesą sakant, aš jai beveik nieko ir nejaučiau, gal nebent pagarbą. Galbūt aš net nemoku mylėti, bet man to ir nereikia. Jaučiuosi daug geriau, kai galiu visiškai atsiduoti mokslams, susitelkti į darbą – tai man teikia pasitenkinimą. O santykiai... nežinau, man tai atrodo pernelyg vaikiška.
Universitetas... Taip, tas pats didžiulis pastatas, kupinas nuotykių ir įdomybių. Čia jau praleidau ketverius metus ir liko paskutinieji. Čia iš tiesų visada smagu... su bendrakursiais kartais iškrečiam dėstytojams pokštą. Na, žinoma, pokštai tokie subtilūs, ne bet kas suprastų, greičiausiai tik fizikai...
Mano mintį nutraukė nuo kažko atsispindėjusi saulė, suspindusi tiesiai man į akis... Atsisukau... Ji atsispindėjo nuo merginos batų sagties. Daili mergina. Žemaūgė japonė... Jos visos žemaūgės. Juodi batai iki kelių, trumpas juodas sijonėlis, juodas švarkelis... Bet labiausiai į akis krenta plaukai. Juodi tiesūs plaukai, siekiantys kelius. Gražuolė.
Mergina atsisuko, turbūt pajuto mano žvilgsnį. Apėmė kažkoks keistas jausmas... tarsi ją pažinočiau.
– Martynai? – pasakė ji žiūrėdama į mane.
Tuomet ji prie manęs priėjo ir dar stipriau pajutau tą keistą jausmą... Atrodo, jau žinau, ką jis reiškia.
– Martynai, aš tavo sesuo. Buvau tavo sesuo. Miglė. Atpažįsti mane?
– Taip... Ir tai, kad tave atpažįstu mane labiausiai ir neramina.
– Kodėl gi? – ji paklausė.
– Mat... jeigu tu čia, jeigu tu tikrai Miglė... tai kas tuomet liko su Tomu?
Mergina klausiamai į mane pažiūrėjo.
– Indrė, mano draugė... Ją Tomas atpažino ir sakė, kad ten tu, – paaiškinau. – Ji irgi tarėsi jį atpažinusi ir prisiminusi.
– Ką gi jis galėjo atpažinti, kai šitaip maukia alkoholį? – susirūpinusi pasakė ji. – Jį apgavo...
– Manai, tai galėjo būti Nara? – paklausiau.
– Gali būti... – susimąsčiusi pasakė ji. – Mes turim kažką daryti. Aš su juo iki dabar negalėjau susisiekti mintimis, man jis nuolat vartoja alkoholį. Aš jam neleisčiau tiek gerti, tad jau vien iš to akivaizdu, kad toji mergina nesu aš.
– Nepagalvojau apie tai. Reikia jam pranešti. Gal paskambinti... Bet ar jis patikės?
– Ne, turbūt nepatikės. Aš turiu nuvažiuoti ir pati jam pasirodyti, kitos išeities nėra. Reikia viską apsvarstyti.
Mes nuėjome ir atsisėdome ant suoliuko. Žiūrėjau į ją ir dar vis negalėjau patikėti, kad matau savo seserį. Ji ŠIEK TIEK pasikeitusi nuo tada, kai paskutinį kartą ją mačiau! Iš tiesų sunkiai atsimenu, kaip ji atrodė savo ankstesniame gyvenime, tada man tebuvo treji metukai...
– Beje, aš Čijo, – ji pasakė ir nusijuokė. – Toks mano vardas šiame gyvenime.
– Gerai, – nusišypsojau.
– Tiek norėčiau apie tave sužinoti... – ji pažiūrėjo į mane tarsi motinišku žvilgsniu. – Norėčiau, kad papasakotum apie savo gyvenimą, bet dabar tam turbūt ne laikas.
– Taip, dabar reikia spręsti, ką daryti su Tomu.
– Taip... na, aš važiuosiu ten. Reikia kuo greičiau... Universitetas palauks. O tu važiuotum kartu?
– Žinoma! O kas, jeigu Tomas tavęs nepažins?
– Tuomet teks imtis racionalių įtikinėjimų bei blaivinimo priemonių, – ji nusijuokė. – Aš rimtai!
– Kada nori keliauti? – paklausiau.
– Nors ir šiandien! – ji spontaniškai atsakė. – Na, reikia kuo greičiau.
– Gerai, tada galim rytoj.
– Užrašyk man savo numerį. Susitikim rytoj oro uoste. Aš pasirūpinsiu bilietais, turiu pažįstamų.
Mes susitarėm ir išsiskyrėm.
Susitikimas buvo tikrai netikėtas. O dabar dar ir kelionė namo... Indrė, pasirodo, yra Nara, beveik mano sesers žudikė. Manau, kad ji kalčiausia dėl Miglės mirties. Ir kaip aš niekada nepajutau, kas ji tokia... Matyt, kažką pajusti galima tik tada, kai su žmogumi sieja artimi ryšiai.
Taigi, rytoj su Čijo skrendu namo. Nujaučiu, kad bus daug sunkiau ir įdomiau negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą