Štai aš ir Lietuvoje. Susitarėme, jog Martynas kur nors išsives Indrę, o tuo tarpu aš nueisiu pas Tomą ir vykdysiu planą. Tikiuosi, jog viskas pavyks. O dabar dar turiu šiek tiek laisvo laiko, tad nutariau pasivaikščioti po rudeninį miestą.
Viskas taip pasikeitę... Jau daugiau nei 18 metų čia nebuvau. Bet jaučiu šiokią tokią nostalgiją, atpažįstu vietas. Norėčiau apvaikščioti visą miestą, bet tam nėra laiko, tad teks apsiriboti įsimintiniausiomis vietomis...
Marios... Kitapus jų matosi Smiltynė. Anksčiau ten keldavo keltai, bet dabar ši perkėla uždaryta. Tačiau veikia kita. Be to, iki ten pagaliau nutiestas tiltas. Šiandien nesikelsiu, užteks pasigrožėti vaizdu iš miesto. Pušynai... pušynai... pušynai... o kas ten? Plynas laukas? O... kiek jo daug... Matyt, išdegė. Ten dažnai kildavo gaisrai. Baisu, kas iš to liko.
Pasivaikščiosiu paupiu. Mhm... Visur kabo įspėjantys ženklai, kad maudytis draudžiama. Anksčiau, pamenu, toks buvo tik vienas, pakabintas kažkur po tiltu. Bet vis tiek daug kas maudydavosi. Vanduo atrodo šlykščiai, nuo jo net dvokia. Hmm... Čia vis tik pastatė kavinę ant vandens. Gražu. Bet kaip galima valgyti, kai čia šitaip dvokia? Na ir apleistas miestas...
Noriu pažiūrėti, kaip atrodo Jono kalnelis. Kadaise ten palaidojau vieną savo augintą paukštelį. Oo... Užtverta, keista. „Eiti draudžiama“. Tiek to. Eisiu kitur...
Daugiausia emocijų man kelia vienas parkas... Jis buvo štai čia. Buvo... O dabar? Na, jis dar yra, bet argi TAI galima vadinti parku? Nudžiuvę medžiai... ištrypta žolė... apaugęs prūdas... Kadaise man čia buvo gražu. Bet ne visus ši vieta žavėjo, kitiems ji atrodė kaip šiukšlynas. Tačiau aname gyvenime nekreipdavau dėmesio į detales, o visuma atrodė gan neblogai. Čia būdavo gera. Kartais mėgau čia pasivaikščioti viena, bet ir su draugais būdavo smagu. Kažkodėl, čia mano širdis. Kartais rašydama įsivaizduodavau būtent šitą parką... Jau reikėtų eiti pas Tomą...
Pajutau, kad kažkas į mane žiūri. Atsisukau. Kažkoks vaikinukas. Keista, tik dabar supratau, kad prieš tai čia nebuvo nė vieno žmogaus. Ir apskritai, miestas atrodo toks tuščias...
Vaikinukas prisiartino. Jis turėtų būti maždaug 20-ties. Aukštas. Trumpi smulkiai garbanoti plaukai. Šviesiai ruda oda – mulatas. Akys didelės, juodos ir liūdnos. Lūpos putlios, nosis plati. Veido bruožai gan švelnūs. Jis atrodo geras ir gilus žmogus. Nuo jo jaučiu sklindančią keistą šilumą...
– Neik, – jis pasakė.
Pažiūrėjau į jį klausiamu žvilgsniu.
– Kur neiti? – paklausiau. – Ką tai reiškia?
– Pati žinai, – jis atsakė.
Žiūrėjau nieko nesuprasdama. Ai, neturiu laiko tokiems žaidimams, turiu eiti. Jau norėjau eiti savais keliais, bet jis mane paėmė už rankos. Greitai jam sudaviau per ranką ir pastūmiau, atsistojau į kovinę padėtį. Joks mulkis netrukdys man eiti, kur man reikia ir tuo labiau nelies manęs!
– Baik, aš nenoriu tavęs nuskriausti, – jis pasakė. – Tau gresia pavojus.
– Ne, tai tau gresia pavojus, jeigu mane dar priliesi!
Jis stovėjo ramiai, bet atrodė kiek sumišęs. Matyt, tikėjosi, kad būsiu silpna ir galės lengvai man pakenkti. Keista, kad veidas taip apgauna, jis juk atrodė geras.
– Prašau, išklausyk mane, – jis švelniai gestikuliavo rankomis.
Žiūrėjau į jį tykančios katės žvilgsniu ir dar vis nesitraukiau iš kovinės pozicijos.
– Aš žinau, kas tu esi, – jis ramiai kalbėjo. – Čijo, Miglė, Hera...
– Hera?
– Taip, Hera. Tik tu to neatsimeni. Kai buvai Miglė, tau praplovė smegenis ir įkišo netikrus prisiminimus. Tu nebuvai jokia Izabelė, visa tai buvo melas. Visos tos nesąmonės apie bangas... tie prisiminimai netikri, juos tau įteigė.
Dabar jau žiūrėjau į jį skeptišku žvilgsniu, atsistojau tiesiai ir sukryžiavau rankas.
– Tu buvai Hera ir gyvenai čia, Žemėje. Bet ne tokioje Žemėje, kokioje gyveni dabar. Tu gyvenai kitoje dimensijoje, ne materialiam plane. Tiksliau, jis lyg ir turi kažkiek materijos, bet ji yra labai praretinta. Galbūt galima palyginti su dujomis mūsų dabar gyvenamoje dimensijoje.
– Kodėl aš turėčiau tikėti tais paistalais?
– Nes tie „paistalai“ – tiesa! Na, bet visa tai nesvarbu. Aš tau turiu kai ką pasakyti apie Tomą. Jeigu tu manimi nepatikėsi, gali nukentėti. Bet jaučiu, kad tu vis tiek eisi pas jį. Tačiau šiaip ar taip privalau tau papasakoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą