24. Tomo akimis

Kai Čijo išėjo, Indrė pradėjo mane kamantinėti. Ji, kaip ir aš, iš karto atpažino, jog ten buvo Miglė. Nenorėjau jai nieko pasakoti.
Čijo sužadino man senus prisiminimus... Kai dar ji buvo Miglė, mums buvo visai gerai kartu, man patiko, galbūt buvau ją įsimylėjęs. Dabar tie jausmai lyg ir nuslopę, bet ji man juos vėl priminė. Tada slapstėmės nuo Naros ir viskas atrodė taip tobula... Nebenorėjau nieko bendra turėti su Nara. O po to, kai Miglė žuvo, pats išžudžiau visus, taip pat ir Narą. Tada jaučiausi įsiutęs.
Po tiek metų visi jausmai ir neapykanta nuslopo, Nara atgimė visai netoliese, tad nusprendėme vėl būti kartu. Ji neprisiminė, kaip mirė, tad jokių klausimų nekilo. Dabar esame drauge kaip senais gerais laikais. Mes tobulai tinkame vienas kitam... Su Čijo negalėčiau būti, ji nėra vietinė. Ji pernelyg teigiamos prigimties ir mane tas šiek tiek erzina. Šalia jos jaučiuosi toks netobulas, negaliu būti savimi. O su Indre mes nuostabiai tinkame vienas kitam.
– Ką čia veiki? – Indrė priėjo prie manęs. – Geriau padėtum man sugalvoti, ką daryti su Čijo.
– O kam su ja kažką daryti?
– Kaip tai kam?! Jeigu ji ką nors prisimins, tai sukliudys mūsų dabartiniams planams. Ar tau visai alkoholis smegenis išplovė, kad nebemąstai?
Kartais ji mane labai erzina. Visiškai nenoriu vėl kenkti Čijo. Tegu gyvena savo gyvenimą, nemanau, kad ji kažkaip mums kliudytų. Nieko neprisimena, nuo viso to ji jau atitolusi, negi dabar puls ginti savo žmonių? Ji net nežino, kad tie žmonės egzistuoja.
– Mieloji, nurimk. Užkariausim mes tas dimensijas, Čijo nespės nė mirktelėti.
– Nespės, sakai? O tu žinai, kad šiuo metu ji medituoja į praėjusius gyvenimus? Surask ją ir užkalbėk dantį. Pasakyk, kad myli ją, kad negali be jos, kad pabudo jausmai... sugalvok ką nors, tu moki. O ji patikės, dar vis tokia pat naivi. Tiek laiko žemėje, o dar nesuprato, kad žmonėmis pasitikėti negalima. Cha! Pripratusi prie savo niekam tikusio nuoširdaus pasaulio... Tai tu eini ar ne?
– Kaip aš galiu eiti, kai tu kalbi?
– Nu tai nebekalbu!
– Nustok šaukti ant manęs. Gerai, eisiu. Kur ji yra?
* * *
– Čijo!
Ji atsisuko.
– Tomai? Ką čia veiki?
– Niekaip negalėjau išmesti tavęs iš galvos. Norėjau atsiprašyti.
– Visa tai jau praeitis, nesvarbu, aš atleidžiu.
– Ne, Čijo, paklausyk. Aš neapgaudinėjau tavęs. Turėjau tau meluoti, susukti galvą. Bet man pačiam tada susisuko galva, aš tave pamilau iš tiesų. Dabar grįžusi tu vėl pažadinai tuos jausmus manyje. Gal man iš tiesų nereikia būti su Indre, gal šiame gyvenime man skirta būti su tavimi. Atleisk, nežinau, ką tu man jauti? Galbūt tu pyksti...
– Tomai... aš visą gyvenimą, nuo pat pirmos gimimo dienos, bandžiau su tavimi susisiekti telepatiškai. Bet tu manęs negirdėjai, nes skendai alkoholio liūne. Man tu buvai toks svarbus, o dabar, atrodo, viskas apsivertė aukštyn kojom. Jeremy man pasakė, kad tu melavai, galiausiai tu ir pats tai pripažinai. O dabar jau sakai, kad myli mane.
– O tu? Ką jauti tu?
Ji susimąsčiusi nuleido akis, paniro į save. Po kiek laiko atsakė:
– Aš... nežinau. Nesuprantu. Nesuprantu savo jausmų, nežinau, ką jie reiškia. Be to... aš meditavau... prisiminiau šį tą iš savo ankstesniojo gyvenimo, kai buvau Hera. Jeremy buvo mano mylimasis...
– Jauti jam ką nors?
– Nežinau. Sakau, nesuprantu savo jausmų, aš, atrodo, visai nieko nejaučiu. Neturiu jokių jausmų niekam. Tik mintys, kurios taip klaidina...
– O ką tau sako mintys?
– Na... dabar jau nežinau. Prieš tai galvojau, kad reikia susirasti Jeremy, nes tu mane atstūmei ir man melavai. Bet dabar tu sakai, kad tavo jausmai tikri. Aš jaučiuosi tokia pasimetusi, – ji atrodė tikrai susikrimtusi.
– Jeigu nori būti su Jeremy, aš tavęs nelaikysiu.
– Kaip pasiilgau to. Pasiilgau tų tavo keistų žodžių, tokių keistų nuostatų, nebūdingų kitiems žemiečiams. Iš tavo žodžių atrodo taip, tarsi tu mane iš tiesų mylėtum ir tau svarbiausia, kad būčiau laiminga, nesvarbu, su tavimi ar su kuo nors kitu.
– Taip ir yra.
Tada ji netikėtai puolė man į glėbį, apsikabino mane ir pravirko. Apkabinau ją, glosčiau jos ilgus juodus plaukus. Dabar ji tokia gražuolė, tokia seksuali. Gera jausti ją šalia. Galbūt norėčiau su ja vėl pabėgti, pasislėpti ir likti ten visą gyvenimą. Ji tokia šilta, miela, gera, švelni, trapi, jautri...
Pajutau, kad mus kažkas stebi. Pasisukau į šoną ir pamačiau Jeremy. Jis pradėjo artėti link mūsų.