28. Prisiminimai

Tai, kas man nutiko praeitą naktį, buvo labai netikėta ir neįprasta. Aš meditavau į praėjusius gyvenimus ir staiga mane užplūdo visai ne prisiminimai, o aš tarsi persikėliau į praėjusį gyvenimą. Viskas buvo taip realu, atrodė, tarsi tai vyktų dabar. Tiksliau, tai ir vyko dabar.
Aš virtau kažkuo, tokiu neįprastu. Aš buvau tiesiog šviesa, liepsnelė ar šviesos kamuoliukas. Neturėjau jokio žmogiško kūno. Ten buvau aš, ir buvo R. (Jeremy). Atrodo, mes kalbėjomės mintimis, bet taip sakyti būtų netikslu. Tai nebuvo mintys. Nebuvo jokio įkyraus balso galvoje. Tai buvo, galbūt, idėjos – kažkas, kas eina anksčiau už mintis. Ir nebuvo jokių jausmų, emocijų. Emocijos yra kūno reakcija į protą, o ten nebuvo nei kūno, nei proto. Tačiau buvo kažkas, kas primena jausmus. Tai greičiau buvo būsena, tarsi terpė, kurioje mes maudėmės. Ta būsena buvo ne manyje, o aplink mane. Tai buvo euforijos, begalinio džiaugsmo, laimės būsena. Mes su R. kartu maudėmės joje, mes sukomės vienas apie kitą ir „kalbėjomės“ idėjomis.
Buvau praradusi laiko nuovoką. Ten nebuvo jokio laiko. Buvome tik mes. Dabar labai keistai jaučiuosi grįžusi į materialųjį pasaulį. Savo kūne jaučiuosi labai nepatogiai, jaučiuosi negalinti laisvai judėti, kaip judėjau ten. Keista matyti aplinką, jausti aplinką, keista jausti emocijas, o nuo minčių jau įsiskaudėjo galvą. Ten jaučiausi taip lengvai. Čia esu labai suvaržyta, ribojama kūno galimybių ir aplinkos.
Be tai, ką aš išgyvenau, iš tiesų buvo prisiminimai. Apie tą įvykį, kuris nutiko šią naktį, man pasakojo Jeremy ir Tomas tame sapne. Tačiau viskas buvo taip tikra, ir aš buvau atsinešusi dalį savo dabartinės sąmonės, savo prisiminimus. Aš jau žinojau, kas nutiks, bet aš nieko nedariau, kad tai pakeisčiau. Atrodė, lyg ir negalėjau nieko padaryti, viskas plaukė savaime.
Mes su R. džiaugėmės vienas kitu. Sakiau, kaip jo pasiilgau, pasakojau jam apie dabartinį savo gyvenimą. Jis mane supratingai išklausė. O tada... atsivėrė erdvėje plyšys. Mes pamatėme žmones. Jie atvėrė tarpdimensinius vartus. Taip buvo jau ne pirmą kartą, jais skundėsi kiti mūsų dimensijos gyventojai. Bet mus jie pasiekė pirmą kartą. Įlindome į jų dimensiją ir perdavėme jiems idėją, kad jie liautųsi žaidę, nes kitaip susilauks bėdų. Tuomet grįžome į savo pasaulį ir užvėrėme tarpdimensinę skylę.
Po to atrodė, kad persikėliau į kitą laiką, nors ten laikas ir neegzistavo. Buvau viena. Tada vėl atsivėrė tarpdimensinė erdvė. Ten buvo tik vienas žmogus, vyras. Išlindau ir paklausiau, ko jam reikia.
– Tavęs, – jis atsakė.
Tada jis ranka prisilietė prie manęs, bet greitai atitraukė ranką. Jo prisilietimas buvo toks šaltas ir nemalonus, skausmingas. O jam prisilietimas atsiėjo pirštų nudegimu.
– Kuo tu vardu? – jis manęs klausė.
Kurį laiką nieko nedariau. Po to perdaviau jam idėją, kad esu Hera. Adatėlė jo rankose sujudėjo ir vedžiojo raides: H E R A.
Jis pažvelgė į mane, bet po to prisidengė akis.
– Tu labai švieti, – jis pasakė.
Aš sukikenau. Viskas atrodė gan linksma. Pasisukiojau aplink jį. Bet po to pajutau, kad R. netoli ir pabėgau iš žmonių pasaulio į savo erdvę ir užvėriau tarpdimencinius vartus. R. paklausė, ar vėl jie buvo atvėrę skylę. Perdaviau jam viską, kas nutiko kol buvau žmonių pasaulyje.
Po to išgyvenau dar kelis panašius epizodus, kai aš būdama viena bendravau su tuo vienu žmogumi.
Tada paskutinis epizodas. Vėl aš viena ir tas žmogus mane iškvietė. Aš išlindau, bet tada šalia pasirodė ta moteris ir ji staiga užvėrė tarpdimencinę erdvę. Aš nebeturėjau kelio namo. Prašiau jų, kad atvertų vartus, sakiau, kad negaliu čia pasilikti. Bet jie į mane nekreipė dėmesio, jie nežiūrėjo, ką sako adatėlė, o kitaip mano minčių perskaityti negalėjo. Jie nemoka klausyti savo pasąmonės, o būtent į ją ir pakliūna mano idėjos ir tik po to jos perduodamos į adatėlę pasąmoniniais jų pačių kūno judesiais. Jie nesiklausė manęs, jie tik atlikinėjo kažkokius keistus veiksmus, kažką kalbėjo.
Tada kažkas nutiko ir aš jau buvau nei žmonių, nei savo erdvėje. Tik spėjau pamatyti kaip vyras parkrito žemėn ir jo siela paliko kūną. O tada nieko nebemačiau, atsidūriau begalinėje tamsoje ir mano pačios šviesa nieko neapšvietė.
Po to tiesiog užmigau. O dabar esu neseniai pabudusi ir jaučiuosi labai keistai. Nemalonūs pojūčiai kūne, ir dar skauda kojas nuo vakar važiavimo. Tačiau pavalgysime pusryčius ir turėsime važiuoti toliau.
Linas dar miega. Išėjau iš palapinės pasivaikščioti. Ankstyvas rytas, kažkur tolumoje matėsi pirmieji Saulės spinduliai. Pajutau kažkokį keistą jausmą. Pajutau, tarsi kažkas už manęs būtų. Ir tada pajutau labai trumpą prisilietimą. Atsisukau. Bet ten nieko nėra. Tada išgirdau kažkokį čirškimą ir pamačiau, kad vis tik kai kas čia yra. Priešais mane švietė ugnies kamuoliukas.