R.! Taip, tai švietė R. Aš jį kuo puikiausiai jutau, tiksliau, lyg iš vidaus žinojau, kad tai jis. Greičiausiai, jis man perdavė tai idėjos pavidalu ir aš tai priėmiau. Turbūt po nakties dar esu jautri gaunamai informacijai iš pasąmonės ir dėl to galiu betarpiškai jį suprasti.
Bet ką jis čia veikia? Nedelsiant ateina atsakymas. „Aš tave pajutau ir atėjau. Kur buvai dingusi?“ Kur buvau dingusi? Po galais, aš gi naują gyvenimą gyvenu! „Ne...“ Ne? Kaip tai ne? „Kokį dar naują gyvenimą?“ Kaip tai kokį? Aš gyvenu žmonių pasaulyje. Negi nematai, aš turiu kūną. „Matau, bet ką tu tuo nori pasakyti? Tu visada gyvenai žmonių pasaulyje.“ Kaip tai visada? Aš čia gyvenu tik 20 metų, anksčiau gyvenau kitoje dimensijoje, ten, kur gyveni tu. „Ne ne ne. Tu dabar gyveni ir čia, ir ten.“ Nesuprantu?
Kurį laiką negavau iš jo jokių žinių. Jis tik tyliai kabojo ore ir švietė. Bet jutau tarsi jis rinktų „žodžius“, tarsi giliai mąstytų.
„Tu viską labai klaidingai supranti. Žmogaus gyvenimas iškreipė tavo supratimą. Tu nieko neatsimeni. Tu gyveni laike. Mieloji, laiko nėra. Viskas vyksta čia ir dabar. Tu dabar gyveni daugybę gyvenimų, bet į vienus susitelki labiau, į kitus mažiau. Šis tavo pasaulis iliuzija. Labai stipri iliuzija. Tavo visi resursai sutelkti tik į jį ir tu pamiršai gyventi kitus savo gyvenimus, tu juos apleidai.“
Tylėjau. Mintyse tylėjau, nieko negalvojau. Tik bandžiau suprasti tai, ką jis pasakė.
„Savo primityviom žmogiškom smegenim to nesuprasi. Išlįsk pagaliau iš to kiauto. Po galais, čia net ne gyvenimas. Čia iliuzija, tu pakliuvai į spąstus. Kai tave užbūrė, tu patekai į tarpdimencinę erdvę, kurį laiką kovojai, bandei ištrūkti, bet galiausiai tave įtraukė žmonių pasaulis. Tave įtraukė į tą iliuziją. Visas šis gyvenimas yra beprasmis.“
Bandžiau pažiūrėti į R., tarsi norėdama pažiūrėti jam į akis ir nustatyti, ar jis sako tiesą. Bet negalėjau žiūrėti tiesiai į jį, jis pernelyg švietė. Nuleidau akis ir susimąsčiau. Kaipgi šis pasaulis gali būti iliuzija?
„Nenoriu tau dabar visko pasakoti, kadangi išlindusi iš to kiauto tu ir pati viską suprasi. O dabar jis tave be galo riboja.“
Ar tai gali būti tiesa? Po galais, kas tai? Gal aš sapnuoju? Kalbuosi su kažkokiu ugnies kamuoliu, kuris man aiškina, kad mano gyvenimas yra iliuzija. Dar tie kvaili sapnai. Po galais, tai tik sapnai. Man turbūt prisisapnavo ir kad kažkas beldėsi į mano langus. Ką aš čia dabar darau? Ką aš toje Ispanijoje veiksiu? Ar bent pamąsčiau prieš važiuodama, kaip aš ten išgyvensiu? O gal aš kraustausi iš proto? Arba čia sapnas, arba man rimtai važiuoja stogas.
Bet ugnies kamuolys ir toliau kiurksojo tiesiai prieš mane. Jis tarsi kažko laukė. Jau nieko nesakė, tik sklandė ore.
Išgirdau, kaip palapinėje kažkas krebžda. Linas pabudo.
– Labas rytas, – jis pasisveikino.
– Labas rytas, – atsisukusi pasisveikinau. – Klausyk, ar tu matai tą ugnies kamuolį?
– Kokį kamuolį?
Atsisukau ir pažiūrėjau, kad ugnies kamuolio jau nebėra.
– Nieko, nekreipk dėmesio. Klausyk, gal važiuojam namo?
– O kas yra? Kodėl?
– Tiesiog pagalvojau, kad visa ši kelionė – kvailystė. Ką mes veiksim Ispanijoj? Mes net nemokam kalbos. Pinigų neturim, neaišku, ar jų užteks iki pačios Ispanijos nukeliaut. Ir šiaip, keliauti tokį atstumą su dviračiais – kvailystė. Vakar nuvažiavom 60 km ir jau nuo kojų nusivarėm. Nenuvažiuosim mes ten. O jei ir nuvažiuosim, kaip mes ten? Reikės darbo ieškotis, o kas mus priims, kai kalbos nemokam? Kokį velnią mes čia sugalvojom?
Linas žiūrėjo į mane ir tylėjo. Norėčiau žinoti, ką jis galvojo, bet jis nieko nesakė. Po kiek laiko tik tyliai pasakė:
– Gerai, važiuojam namo.
Papusryčiavome, o po to sėdome ant dviračių ir važiavome namo. Visą laiką taip ir nepratarėme vienas kitam nė žodžio. Jis atrodė šiek tiek nusivylęs dėl nepavykusios kelionės.
Na, šiaip ar taip, smagiai praleidome vieną dieną. Dabar metas sugrįžti į realų pasaulį ir gyventi normalų gyvenimą. Gana ateivių, gana praėjusių gyvenimų, gana haliucinacijų. Skaičiau, kad pavalgius haliucinogeninių grybų, poveikis gali pasikartoti net ir praėjus mėnesiui laiko. Matyt, kažkas panašaus man ir nutiko, nes prieš mėnesį vartojau... Viskas, gana šitų nesąmonių. Mokysiuos, baigsiu mokslus, dirbsiu ir galiausiai mirsiu. O kas bus po mirties – tas jau bus. Tada ir pamatysiu, dabar dėl to sukti galvą – kvailystė.
Gulėjau savo lovoje pavargusi po kelionės. Taip gera vėl gulėti minkštuose pataluose. Maloniai skauda kojų raumenis. Turėčiau puikiai išsimiegoti... Išgirdau kažkokį traškesį... bet aš jau pernelyg pavargusi, kad pramerkčiau akis ir atsisukčiau... užmigau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą