Rytas. Mane pažadino paukštelių čiulbėjimas. Jie labai garsiai čiulba. Pernelyg garsiai. Atsimerkiau. Aš palapinėj. Tai aš viską sapnavau? Išlindau.
– Labas rytas, – pasisveikino Linas.
– Labas...
– Kaip išsimiegojai?
– Gerai...
– Atrodai sutrikusi.
– Ai, keistą sapną sapnavau.
– Papasakok.
Viską jam papasakojau, o jis susidomėjęs klausė. Papusryčiavom ir sėdome ant dviračių tęsti kelionės.
Važiavome, kažką šnekėjomės.
O tada aš pabudau. Savo lovoje. Keistas sapnas. Atsikėliau, papusryčiavau ir prisėdau prie kompiuterio.
Žiūrėjau į monitorių ir galvojau, ką daryti. Ar rašyti Tomui ar ne? Sėdėjau, barbenau pirštais į stalą. „Labas“ – galiausiai parašiau. Juk nieko neprarasiu vien pasisveikindama. Neatrašo. Barbenau pirštu į stalą nekantraudama. Neatrašo. Na ir nereikia. Įsijungiau muziką. Kerli... „Strange boy... innocent... you're here... magnificent... magnificent...“. Atrašė! „Labas“. Barbenau pirštu į vieną klaviatūros mygtuką galvodama, ką rašyti. Ai, tiesiog „Kaip sekasi?“. Man iš tiesų rūpi. Bet atsakymą gaunu, kaip priklauso, sausą – „Gerai. O tau?“. „Įvairiai“ – atsakiau. Mėgstu į tokį klausimą atsakyti būtent taip, nes iš tiesų sekasi labai įvairiai. Jis toliau nieko neatrašė, tad teko galvoti, ką dar rašyti. Mūsų santykiai išties atšalę, bet aš pati nuo jų pabėgau.
Ne, tiek to, gana. Geriau eisiu pasivaikščioti. Susiruošiau, žengiau pro duris...
Ir pabudau. Kur aš po galais? Ne, reikėtų klausti ne tik kur aš, bet ir kas aš. Neįtikėtina... aš Čijo. Na. Jau nieko nesuprantu. Tai... viskas buvo sapnas? Sapnai sapnuose... Jau pradedu abejoti dabartine realybe.
Susigaudžiau, kas aš, bet man dar vis neaišku, kur aš. Neatsimenu kaip užmigau. Kaip čia atsidūriau? Tikrai nesu čia buvusi anksčiau. Na, čia panašu į ligoninę.
Atėjo Jeremy.
– Jau pabudai? – jis paklausė.
– Taip... kas nutiko?
– Atskridę priešų lėktuvai paleido kažkokius nuodus ir tu buvai komoje. Pagaliau atsigavai, jau galvojome, jog netekome tavęs.
– Kiek laiko aš buvau komoje?
– Mėnesį.
– Hm... atrodo, tiek daug nesapnavau.
– Ką?
– Ne, nieko. Nesvarbu. Kur Tomas?
– Turbūt su Indre, kur daugiau.
– Tai jis mane paliko?
– Tau reikėtų jį pamiršti. Gi jis tave apgavo. Suprantu, kad neturėčiau to sakyti, bet... Čijo, labai tavęs ilgiuosi. Tikrai myliu tave. Tu tą žinai. Būti žmogumi taip sunku... Nemaniau, kad bus taip sunku, pasirinkdamas neapgalvojau pasekmių. Jausmai taip kankina.
Nieko neatsakiau. Tik sėdėjau pasinėrusi į save. Mąsčiau apie tai, kas nutiko. Apie tai, ką sapnavau. O gal tai nebuvo sapnai? Aš jau nieko nesuprantu... Viskas atrodo taip nereikšminga, beprasmiška.
Bet iš tiesų, taip norisi švelnumo. Pabudo žmogiški jausmai. Leidau Jeremiui paimti mane už rankos.
Gydytojai mane apžiūrėjo, pamatė, jog viskas gerai ir tiesiog išrašė iš ligoninės. Jeremy man pasiūlė pas jį trumpam apsistoti ir aš sutikau, kadangi neturėjau kur daugiau eiti. Net neįsivaizdavau, kur pradingo Martynas. Gal jis grįžo į Japoniją? Jeremy apie tai nieko nežinojo. Reikės nueiti pas Tomą ir Indrę, galbūt jis ten.
Taip ilgiuosi Tomo. Neturėčiau apie jį galvoti, juolab, kai šalia Jeremy. Ką aš turėsiu daryti ateityje? Ar turėčiau likti su Jeremy? Ar man dar grįžti į Japoniją? Mano šeima turbūt nerimauja, iš manęs negavo jokių žinių... Tačiau kažkodėl aš jaučiuosi nuo jų tokia atitolusi... Man jie jau svetimi žmonės, kad ir kokie geri man buvo. Kas aš esu? Miglė? Čijo? Hera? Nežinau, nesuprantu. Gal dar kažkas kitas. Bet man visi tie gyvenimai svetimi. Visi žmonės svetimi, net ir Jeremy. O Tomas? Jis neatrodo svetimas, bet gal tai tik prisirišimas? Bet koks gali būti prisirišimas prie žmogaus, su kuriuo artimai bendravome prieš kokius 20 metų? Net ne šiame gyvenime... Juk viskas pasikeitė. Kodėl aš jo negaliu išmesti iš galvos?
Jeremy mane apkabino, prisiglaudžiau prie jo. Jis glostė mano plaukus. Tada mūsų lūpos suartėjo...
Ir aš pabudau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą