31. Pabaiga

Ar jums teko kada nors pabusti ir staiga suprasti, kad visą savo gyvenimą susapnavote? Ar teko kada pabusti ir suprasti, kad esate visai ne tas žmogus, kuris manėte esąs? Ar teko kada nors pabusti surištam tarp baltų sienų, nors užmigote, atrodo, savo kambary, kurio sienos nė nepriminė baltų?
O man teko...
Buvau studentė, mergina. Gyvenau gyvenimą, atrodo, lyg ir eilinio žmogaus. Turėjau kelis draugus ir daugybę pažįstamų. Būdavo ir laimingų, ir liūdnų dienų. Dažnai kankino rutina, bet pasitaikydavo ir įdomesnių įvykių. Savo gyvenimą atsiminiau gerai, be to, kartais rašydavau dienoraštį, tad galėdavau paskaityti, jei kildavo neaiškumų. Tiesa, iš vaikystės atsiminimų buvo tam tikrų pertrūkių, tokių laikotarpių, kurie tarsi išsitrynė, bet ir tai turbūt normalu. Ko neprisimindavau, papasakodavo mama. Na, nieko neįprasto.
Vėliau prasidėjo keistumai. Susipažinau su vienu vaikinu internetu. Mane pasiėmė ateiviai. Prasidėjo visokie praeitų gyvenimų prisiminimai. Nuotykiai. Galiausiai miriau ir naujai atgimiau jau būdama visai kita mergina. Po to tarsi pabudau vėl būdama pirmąja. Po to vėl pabudau būdama ta kita... O dabar staiga pabudau čia.
Baltos sienos, balti marškiniai ir mano rankos surištos už nugaros... taip, tramdomieji marškiniai. Ir, kas keisčiausia, aš nei Čijo, nei Miglė... aš apskritai vyras! Dabar jau visiškai nesusigaudau, kas čia nutiko. Neatsimenu jokios šito gyvenimo praeities.
Po kiek laiko atėjo kažkokia moteris. Atnešė valgyt. Nustebusi pažiūrėjo į mane ir sako:
– Tai pabudai?
O aš dar vis NIEKO nesuprantu.
– Ką visai tai reiškia? – paklausiau žemu vyrišku balsu ir išsigandau.
Moteris tik palinksėjo galva. Tada atrišo man rankas.
– Valgyk. Atrodai pasitaisęs, galėsi eiti pas Vytautą... Psichiatrą.
Dar vis nieko nesupratau, bet buvau per daug alkana... alkanas? kad galvočiau, tad ėmiau lėkštę į rankas. Košė. Šlykštus ėdalas. Niekada nemėgau valgyklinio maisto. Valgiau lėtai... o ta moteris nekantriai laukė tarpdury. Kai baigiau, ji vėl surišo man rankas, paėmė lėkštę ir išėjo.
Po 5 minučių grįžo, pakėlė mane ir išsivedė. Ėjom ilgu koridoriumi kol priėjome duris su lentele. Nespėjau perskaityti, kas ten parašyta. Moteris atidarė duris, ten sėdėjo vyras. Moteris mane pasodino ant kėdės ir išėjo.
– Tai atsigavai? – paklausė vyras.
Žiūrėjau į jį ir nieko nesakiau. Nesulaukęs mano atsakymo jis klausė vėl:
– O gal vis dar galvoji, kad esi mergina?
Tylėjau, bet po kelių minučių nusprendžiau prasižioti:
– Aš nieko nesuprantu. Vieną dieną buvau mergina, o kitą dieną staiga pabudau būdamas vyru.
– Taip... atlikome tau operaciją. Tau buvo sunkios formos schizofrenija, kliedesiai, haliucinacijos. Tu tik retkarčiais prabusdavai, bet nesuprasdavai, kas čia vyksta. Beveik visada gyvenai savo susikurtame pasaulyje. Galiausiai tau atlikome smegenų operaciją, kurios metu atstatėme kelias nutrūkusias jungtis ir dėl to tavo sutrikimas išnyko.
Aš spoksojau į jį ir tylėjau. Jis tęsė:
– Bet tu, vyruti, turi neblogą humoro jausmą. Savo fantazijose studijavai įvairiausius mokslinius dalykus, norėjai būti mokslininku. Net keista, iš kur tavo smegenyse tiek mokslo žinių. Haliucinavai, kad mokaisi ir visos tos žinios buvo tikros. Tikrai įdomus fenomenas. Galbūt tau tos žinios dar pravers, kai pradėsi naują gyvenimą. Dabar tau reikės reabilituotis, socializuotis ir kurti savo gyvenimą. Tau jau 40, bet gal kaip nors prisitaikysi.
O aš ir toliau į jį spoksojau nieko nesuprasdamas, tylėdamas ir net nemąstydamas.