Ėjau šviesiomis balandžio vakaro gatvėmis ir mėgavausi paskutiniais raudonais saulės spinduliais. Kvėpavau tyru pavasario oru, kurio nebuvau ragavęs jau daugybę metų. Ėjau ir svarsčiau, kur šis naujas mano gyvenimo kelias mane nuneš. Galvoje dar vis skambėjo paskutiniai psichiatro žodžiai: „Tu laisvas, gali eiti.“ Tik kur man eiti? Dabar mano visos viltys buvo sudėtos į mažą popierėlį su adresu ir 3 raktus. Be jų daugiau nieko neturėjau. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, ką rasiu atėjęs į nurodytą butą. Šis gyvenimas man visiškai svetimas – neatsimenu nei kas esu, nei kur gyvenau, nei kas mano giminės ar draugai. Žinojau tik tiek, kad raktai yra nuo mano mamos buto. Mamos, kuri prieš kelias savaites žuvo traukinio avarijoje. Mamos, kurios nė kiek neprisimenu.
Pagaliau priėjau geltonų-raudonų plytų devynaukštį namą. 53 butas… vadinasi, antra laiptinė. Metas panaudoti pirmąjį raktelį. Raktelis tinka. Pasuku jį ir išgirstu, jog durys jau atrakintos. Įžengiu į apytamsę laiptinę ir nueinu iki lifto. 53 butas… kelintas aukštas? 4 butai viename aukšte, prasideda nuo 37. Vadinasi, 53 butas turėtų būti 5 aukšte. Iškviečiu liftą ir po kelių sekundžių jau atsiveria jo durys. Įlipu ir spaudžiu skaičių 5. Lifto durys užsidaro ir jaučiu, jog pamažu kylu. Viršuje keičiasi skaičiukai: 1… 2… 3… 4… 5. Lifto durys atsiveria. Išeinu iš lifto, pasisuku į dešinę ir tiesiai priešais – 53 butas. Prieinu ir kurį laiką svarstau, ką daryti. Tikiuosi, be manęs niekas daugiau nepretenduoja į šį butą ir jo raktų neturi. Išrenku tinkamą raktą ir įkišu į duris. Girdžiu kaip jos atsirakina, tačiau jos neatsidaro. Pastebiu antrą spyną. Į ją įkišu paskutinįjį raktą, durys atsirakina ir pagaliau atsidaro.
Įeinu vidun. Tylu. Uždarau duris ir nedrąsiai žengiu toliau. Iš koridoriaus atsiduriu erdviame hole. Iš jo – dar dvejos durys ir vienas koridorius. Einu koridoriumi ir jame ketverios durys. Pradarau vienas – tualetas, kitas –vonia. Įeinu pro trečias – ten virtuvė. Prieinu prie lango, pro jį matosi kiemas. Išeinu iš virtuvės ir pasuku link paskutinių durų. Įeinu vidun. Panašu į darbo kambarį. Stalas, kompiuteris, knygų lentyna. Tuomet išeinu ir grįžtu į holą. Iš ten nueinu pro vienas duris. Miegamasis. Plati tvarkingai suklota dvigulė lova. Spinta su veidrodžiu tiesiai priešais lovą. Kaip čia kažkas galėjo miegoti? Išeinu ir nueinu į likusįjį kambarį. Akivaizdu, svetainė. Minkštas kampas, staliukas, pora fotelių ir televizorius. Čia gan jauku. Ir balkonas. Atrodo, šiame bute kurį laiką tikrai nieko nebuvo.
Ką dabar turėčiau daryti? Intuicija man pakuždėjo dar kartą nueiti į darbo kambarį. Nuėjau ir pradėjau naršyti po stalčius. Įvairūs dokumentai, visokios smulkmenos. Paskutinis stalčius su užraktu. Kur rasti raktelį? Mečiau žvilgsnį ant stalo ir pamačiau jį. Paėmiau ir atrakinau stalčių. Atidariau ir radau rudą medinę dėžutę. Paėmiau ją į rankas ir atidariau. Taip! Pinigai. Ko man labiausiai ir reikėjo. Paėmiau 100 Lt ir nusprendžiau nueiti į parduotuvę. Reikia nusipirkti maisto, o apie visa kita pagalvosiu rytoj. Prieš tai dar nutariau užsukti į virtuvę. Atidariau šaldytuvą. Daugybė pasenusių maisto produktų, reikia viską išmesti. Keli padažai dar galiojantys, bet, savaime suprantama, padažais sotus nebūsi. Išnešiu šiukšles ir nueisiu į artimiausią parduotuvę. Reikia nusipirkti ką nors, kas būtų greitai paruošiama ar išvis neruošiama, kadangi valgyti gaminti dar vis nemoku…
* * *
Grįžau iš parduotuvės. Nusipirkau dešrelių, batono, sviesto, sūrio, dantų šepetėlį, dantų pastos, šampūno, muilo ir šios dienos laikraštį. Užkaitau vandenį dešrelėms ir pats prisėdau pavartyti laikraštį. Reikia susigaudyti, kas dedasi pasaulyje. „Kyšininkavimu kaltinami 5 seimo nariai“. „Avarijoje žuvo 17 žmonių“. „Bandžiusią nusižudyti studentę ištiko koma“. „Nužudytas į Lietuvą grįžęs emigrantas fašistas“. Atrodo, pasaulis patiria vien košmarus.
Atsiverčiau straipsnį apie emigrantą ir pamačiau nuotrauką. Gatvėje, šalia kažkokios parduotuvės guli vaikinas juodais-raudonais rūbais su didžiule svastika. Aplink jo galvą – kraujo klanas. Kaip tokias nuotraukas gali rodyti viešai? Įsižiūrėjau į vaikiną nuotraukoje atidžiau ir staiga mano kūnu perėjo šiurpas. Šitą vaikiną aš gerai pažįstu…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą