„26-erių metų T. M. grįžo iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą ir buvo užmuštas. Manoma, jog jį nužudė už fašistinį aprangos stilių. Kol kas nerasti jokie įtariamieji.“ – rašė straipsnyje. O nuotraukoje – man gerai pažįstamas veidas. Tai Tomas. Aš sapnavau realiai egzistuojantį žmogų. Ir dabar jis negyvas. Turiu išsiaiškinti, kas jį nužudė...
Žvilgterėjau į kitą laikraščio puslapį. „Bandžiusią nusižudyti studentę ištiko koma“. Nuotrauka: mergina guli ligoninės lovoje, prijungta prie aparatų. Pažiūrėjau į ją ir dar labiau nusigandau. Tai buvau aš, buvusi aš – Miglė. „21-erių metų studentė M. J. bandė nusižudyti suvartojusi didelį kiekį raminamųjų. Jai buvo atliktas organizmo valymas, tačiau mergina dar vis komoje. Gydytojai daug vilčių neteikia.“ Ar aš nusižudžiau? Ar tai aš? Jei tai ne aš, kas tuomet toji mergina? Kodėl aš sapnavau jos gyvenimą? Ar tai tikrai buvo jos gyvenimas? Privalau ją aplankyti. Čia neparašyta, kur ji guli, bet manau, jog neturėtų būti sunku ją rasti. Tačiau šiandien jau per vėlu. Nueisiu rytoj.
Įdėjau dešreles į jau kurį laiką verdantį vandenį. Dar kartą atsiverčiau Tomo nutorauką. Jis negyvas. Dabar jis kitame pasaulyje. Jaučiu, jog man dabar reikia siekti kažkokių aukštesnių tikslų, bet nežinau, kokie tie tikslai. Jaučiu, kad kažką turiu daryti, tačiau dar neturiu plano. Turiu gyventi prasmingai. Apėmė nuojauta, jog Tomą nužudė jam pažįstami žmonės. Kažkas, su kuo jis pirmiausia susitiko grįžęs į Lietuvą. Dešrelėms jau metas lipti iš puodo.
Valgiau ir mąsčiau apie Tomą ir Miglę. Taip pat apie Čijo, Jeremy, Narą... Visko tiek daug nutiko ir pasirodo, jog tai tebuvo ligonio haliucinacijos. Tačiau dabar paaiškėjo, jog ligonis haliucinacijose regėjo realius žmones. O ar įvykiai taip pat realūs? Tai man dar reikia išsiaiškinti. Todėl reikia gyvų liudininkų. Toks įspūdis, jog buvo stengtasi atsikratyti visų, kas galėtų paliudyti apie mano kitą gyvenimą. Bet aš dar turiu viltį – Miglę, jeigu ji pabus iš komos.
Pavalgęs nusprendžiau paieškoti namuose kokių nors nuotraukų. Galbūs jos man padės prisiminti kažką iš šio gyvenimo. Kol kas jis man atrodo toks svetimas. Nežinau, kas esu, neįsivaizduoju, kas buvo mano tėvai. Šitie namai man atrodo visiškai svetimi, nė menkiausio atminties švystelėjimo. Darbo kambarys. Vėl knisuosi po svetimus stalčius, kurie dabar priklauso man. Nuotraukos. Nepažįstami veidai. Štai, radau kažką labiau pažįstamo. Kažką, kas pažįstama dar tik labai trumpą laiką. Mano paties vaikystės nuotraukos. Bet vis vien nežinau, kas esu. Kitos nuotraukos nieko nesko – tik svetimi žmonės. Toks jausmas, jog kažkas ištraukė mano sielą ir įkišo į svetimą kūną. Visa mano praeitis – tik haliucinacijos. Iš šito vyro, kuriuos dabar esu, gyvenimo – nieko.
Tikiuosi, rytojus atneš daugiau aiškumo. O dabar einu miegoti. Nejaukus miegamasis. Na, jei kažkas čia galėjo miegoti, tai gal galėsiu ir aš. Bet veidrodžiai priešais lovą... Gal kaip nors. Atsiguliau į lovą ir mintys dar vis sukosi apie nužudytą Tomą ir komoje gulinčią Miglę. Jie realūs asmenys. Tai, kas man kelis mėnesius buvo bandoma ištrinti iš atminties kaip haliucinacijos, paaiškėjo esant realiais asmenimis. Rytoj rasiu Miglę... Rasiu...
* * *
Pabudau nuo nejaukaus stingdančio šalčio. Atsisėdau į lovą ir pirmiausia apėmė išgąstis – pamačiau kažką judant. Tačiau greitai atsipeikėjau, jog tai mano atvaizdas veidrodyje. Širdis dar vis daužėsi lyg pašėlusi. Per kūną vėl perėjo šaltis. Tada kažkodėl instinktyviai pasukau galvą kairėn ir šį kartą tai buvo ne veidrodis. Priešais mane stovėjo balta permatoma žmogaus figūra. Ne juokais persigandau, norėjau šaukti, bet balsas neklausė, norėjau bėgti, bet tik sėdėjau sustingęs ir spoksojau į tą figūrą.
– Nebijok, čia Tomas, – pasakė figūra.
Nusisukau, kelis kartus giliai įkvėpiau, atsipeikėjau ir vėl atsisukau į figūrą.
– Mane nužudė, – tarė figūra.
– Žinau, skaičiau laikraštyje, – atsakiau. – Kas tave nužudė?
– Atleisk, aš nežinojau, ko griebtis. Aš pats kaltas, pats puoliau priešams tiesiai į rankas. Migle, atleisk man.
Jis mane pavadino Migle. Pažiūrėjau į veidrodį. Ne, aš dar vis tas pats vyras.
– Miglė komoje, – pasakiau. – Aš ne Miglė, aš Vytenis.
– Žinau, kad tu Miglė, man gali neapsimetinėti. Atpažįstu jos sielą.
Širdyje pajutau nerimo jausmą, bet supratau, jog dabar reikia išsiaiškinti, kas nužudė Tomą. Baltosios figūros dar kartą paklausiau, kas jį nužudė.
– Aš... na... atleisk, Migle. Aš pakliuvau į spąstus, bet esu kaltas pats. Tai neturi reikšmės. Dabar svarbiau tu.
– Aš turiu žinoti, Tomai. Pasakyk.
Dvasia giliai atsiduso ir galiausiai sutiko man viską papasakoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą