Gražus, ramus, šiltas pavasario vakaras. Pamažu ėjau parko takeliais. Aplinkui labai daug žmonių. Kas su vaikais, kas su šunimis. Kas bėgioja poromis, kas pravažiuoja dviračiu. O aš tiesiog vaikščioju viena. Tai mėgaujuosi aplinka, tai paskęstu mintyse. Jaučiuosi tokia vieniša šiame pasaulyje. Tarsi būčiau tik aš viena, o kiti – kaip dekoracijos. Arba lyg gyvenčiau kitame pasaulyje, kitoje dimensijoje. Lyg aš žmones matyčiau, o jie manęs – ne. Eidama gaudžiau praeivių žvilgsnius bandydama save įtikinti, jog esu gyva. Vienas kitas, atrodo, pažvelgdavo į mane. Ir gyvūnai mane regėjo. Bet gyvūnai mato dvasias. O žmonės, gal jie žiūrėjo kur nors už manęs ar tiesiog į tuštumą?
Gal aš apskritai sapnuoju? Pažvelgiau į savo rankas ir suskaičiavau pirštus – taip aš tikrinu, ar tai sapnas. Pirštai penki. Lyg ir viskas gerai. Bet jaučiuosi keistai. Taip, kaip jaučiausi kažkada anksčiau, tačiau negaliu prisiminti, kada tai buvo. Gal kada vaikystėje. Bet nepamenu nieko konkretaus.
Einu ir nesinori sustoti. Atrodo, galėčiau taip eiti amžinybę. Norisi eiti kur nors tolyn, tiesiog imti ir taip apkeliauti pasaulį. Atrodo, lyg ir galėčiau taip padaryti. Na, ne pasaulį, bet bent į kitą miestą ar kur toliau savame mieste nužingsniuoti. Tačiau viduje kažkas stabdo. Kažkas sako, kad priėjusi parko galą sukčiau atgal ir eičiau namo. O taip nenoriu namo... Norisi išnykti, nebebūti, neegzistuoti. Bent jau ne čia. Norisi pabėgti į kitą pasaulį, kažkur kitur, gyventi kitaip...
* * *
Rytas. Pabudau ant sofos svetainėje, nors, atrodo, užmigau miegamajame... Taip, naktį perėjau čia. Sapnavau keistą sapną. Sapnavau, kad pas mane atėjo Tomas dvasios pavidalu. Bet gal taip ir buvo? Jis sakė, kad privalau aplankyti Miglę ligoninėje. Kad privalau jai padėti, kad privalau ją prikelti.
Dar sapnavau, kad esu Miglė, kad vaikštau parke. Keista, kad nesupratau, jog sapnuoju.
Metas keltis. Susiruošiu ir važiuosiu į ligoninę pas Miglę.
Hm... pusryčiams tiks karšti sumuštiniai. Greitai juos susitepiau ir įdėjau į sumuštinių keptuvę. Pasidariau arbatos, kurią radau spintelėje. Išėmiau sumuštinius. Papusryčiavau, išgėriau arbatą. Nusiprausiau, apsirengiau. Dabar galiu eiti.
Išėjau laukan, nuėjau iki stotelės. Sulaukiau reikiamo autobuso ir įsėdau į jį. Važiuoti į paskutinę stotelę, į kitą miesto galą. Atsisėdau ir žvalgiausi pro langą. Važiavau pro pažįstamas vietas. Juk čia nuolat važinėdavau, kai dar buvau Miglė.
Čia dažnai lankydavausi su drauge.
Čia kadaise mokiausi mokykloje.
Čia gyveno Miglės tėvai.
O pasukus į šitą kelią, toliau yra ir universitetas, kuriame studijavau būdama Migle.
Ir jau nebedaug beliko iki ligoninės.
Paskutinė stotelė. Išlipau iš autobuso ir pasukau ligoninės link.
Registratūra. Pasakiau, jog atėjau aplankyti Miglės J. Prisistačiau esąs jos tėvas. Kitaip manęs neįleistų. Norėjau prisistatyti broliu, bet prisiminiau, kad mano amžius neadekvatus šiuo atžvilgiu. Tikrasis Miglės tėvas vyresnis, tačiau realiai ir mano amžius tinkamas būti jos tėvu.
Man pasakė, kurioje palatoje ji guli ir aš nuėjau lifto link. Įėjau į liftą, pakilau į reikiamą aukštą ir galiausiai ieškojau reikiamos palatos. Radęs palatą pamačiau, kad joje yra kažkas svetimas. Ten Miglės mama ir brolis. Nusprendžiau palaukti, kol jie išeis. Atsisėdau ant suolelio šalia durų.
Pralaukiau kokį pusvalandį, kol galiausiai jie išėjo. Brolis į mane keistai įsistebeilijo ir sustingo vietoje. Tačiau mama šiaip ne taip jį nutempė. Kai jie išnyko iš mano akių, įėjau į palatą. Atsisėdau prie Miglės lovos. Keista matyti save iš šono.
– Migle, sunku patikėti, kad tu iš tiesų egzistuoji, – sakiau aš miegančiai merginai. – Aš gyvenau tavo gyvenimą, bet man buvo pasakyta, kad tai – haliucinacijos. Bet tu juk tikra. Ar aš sapnavau tavąjį gyvenimą, ar išsigalvojau kitą, bet su realiu asmeniu? Taip norėčiau pamatyti, kokia esi iš tiesų. Ar atpažinčiau tavyje save? Prašau, atsikelk...
Pajutau kaip suvirpėjo Miglės ranka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą