36. Nušvitimas

Šviesos kamuoliukas sklandė kambaryje ir spinduliavo šiokį tokį nerimą. Mes su Vyteniu žiūrėjome į jį ir klausėmės jo minčių.
„Atskleisiu jums tiesą, kaip viskas iš tiesų yra“, – kalbėjo R. „Tomas... jis iš tiesų norėjo pakenkti tau, Migle. Jis pavydi tau tam tikrų savybių ir tavo gyvenimo. Ir iš to pavydo pradėjo tave niekinti. Žavėjimasis pavirto neapykanta. Dabar jis tik stengėsi tau pakenkti, tave įskaudinti, kad pajustum skausmą, kurį jis yra patyręs gyvenime. Be to, jis nemirė.“
– Kaip tai nemirė? – balsu paklausė Vytenis.
„Duomenys suklastoti“ – atsakė R. „Jam reikėjo ištrinti savo tapatybę, kad galėtų veikti slaptai. Jis priklauso tam tikrai organizacijai... Bet nenoriu apie tai išsiplėsti. Dar kai ką turiu jums abiems pasakyti apie Vytenį ir jo vaidmenį šiame gyvenime.“
– Pala pala... – nutraukiau jį. – O kas tu pats per velnias?
„Mokytojas. Apie tai taip pat nenoriu išsiplėsti. Vyteni, dabar žinios tau. Tavo užduotis – saugoti Miglę. Tu – jos angelas sargas. Tai, ką regėjai prieš tai savo vizijose – Miglės gyvenimo ir galimų gyvenimo linijų posūkiai. Įsikūnijęs į žmogiškąjį kūną tu viską pamiršai. Mano užduotis – priminti tavo misiją. Dabar aš prie tavęs priskrisiu ir kai ką tau padarysiu. Tada tu viską suprasi.“
Vytenis linktelėjo, o šviesos kamuoliukas prisiartino prie jo galvos. Aš stebėjau viską iš šono ir, atvirai sakant, nieko nesupratau. Šviesos kamuolys įskrido į Vytenio galvą, nušvito ir išnyko. Tada Vytenis atsisuko į mane ir tarė:
– Dabar suprantu.
– Ką supranti? – paklausiau. – Ir kur dingo tas šviesos kamuolys?
– Jo energija baigėsi, be to, jis atliko viską, ką jam reikėjo. Dabar mes su tavimi turime kuo greičiau iš čia išnykti, nes tau gresia pavojus.
– Bet manęs iš čia neišleis. Apskritai, jie turbūt norės mane uždaryti į psichūškę, nes bandžiau nusižudyti.
– Mes pabėgsim. Turėsi apsigyventi mano bute.
– O kaip mano mama? Brolis?
– Klausyk, ne tai svarbiausia. Jiems pavojus negresia. Ir nevaidink, kad tau jie labai rūpi ir kad nenori jų palikti. Tu norėjai mirti, išnykti, tad dabar ir išnyksi.
– Iš kur man žinoti, kad galiu tavimi pasitikėti?
– Ne žinok, o jausk, – jis susiraukė. – Kam klausinėji tų kvailų klausimų? Pasikliauk savo intuicija. Aš puikiai žinau, kad tu klausinėji tik dėl to, kad sukeltum abejones pačiai sau, o ne patikrintum mano patikimumą.
Pajutau, kad taip ir yra. Jaučiau, kad turiu su juo eiti. Tačiau mane dar vis kamavo klausimai, kaip mes išeisim nepastebėti ir kur mano rūbai.
– Mesk iš galvos tas kvailas mintis, – netikėtai tarė Vytenis.
– Ką? – nesupratau.
– Aš galiu skaityti tavo mintis. Tau nereikia sukti galvos dėl rūbų ir pabėgimo. Aš tiesiog teleportuosiu mus į mano namus.
Teleportuos? Kas per..?
Jis pažiūrėjo į mane taip, lyg aš nieko nesuprasčiau, o jis nenorėtų nieko aiškinti. Tada jis apkabino mane ir... aplinka netikėtai pasikeitė.
– Štai mano namai, – pasakė jis. – Aš dar juose pats neapsipratęs. Jauskis kaip namie.
Apsidairiau. Mes buvome svetainėje. Buvau su ligoninės rūbais ir labai norėjau ką nors persirengti.
– Paieškosiu tau ko nors, – pasakė jis. – Bet ne... geriau pabandysiu teleportuotis į tavo namus ir paimsiu tavo pačios rūbus.
Jis išnyko. Likau viena sėdėti svetimuose namuose. Kiek išsigandau. O ką, jei jis mane apgavo? Ką, jei dabar ims ir grįš tikrieji buto šeimininkai ir pamatys mane čia sėdinčią?
Pažiūrėjau į rankas ir suskaičiavau pirštus. Jų vis tik 5. Tikriausiai nesapnuoju.
Nusiraminau. Vytenis mano angelas sargas ir aš pati jaučiau, kad jis spinduliuoja teigiamą aurą. Tik gan keistai pakrypo mano gyvenimas. Norėjau pokyčių – gavau pokyčius. Norėjau išnykti – dabar jau ir išnyksiu. Tik neįsivaizduoju, kas bus toliau. Ką aš turėsiu daryti? Kokie mano tikslai? Ką aš čia veiksiu?
Man bemąstant ore išniro Vytenis su pora maišų rankose.
– Nusprendžiau, kad norėsi ne tik drabužių. Paėmiau ir tavo knygas.
– O! – nudžiugau. – Labai gerai. Žinai, kas man svarbu.
– Žinoma, juk kurį laiką mačiau tavo gyvenimą tavo pačios akimis, – atsakė jis. – Paliksiu tave vieną, kad galėtum nevaržoma persirengti. Po to aprodysiu butą. Galėsi išsirinkti kurį norėsi kambarį.
Nusišypsojau ir jis išėjo iš kambario. Pasirausiau po vieną maišą ir išsiėmiau patogius naminius rūbus. Apsirengiau ir tada išėjau iš kambario.
Vytenis man aprodė visą būtą. Jame buvo trys kambariai. Mane labiausiai traukė miegamasis, tačiau ta spinta su veidrodžiais kiek baugino. Taip pat patiko darbo kambarys. Taip ir norėjosi jame būti. Tačiau jis kiek nejaukiai atokiau nuo kitų kambarių.
– Baldus galiu labai greitai apkeisti vietomis, jeigu nori, – pasakė Vytenis.
Nusišypsojau. Tada jau žinau, ko noriu.
Spinta su veidrodžiais buvo perkelta į darbo kambarį, o iš darbo kambario į miegamąjį perkėlė ten buvusius baldus. Dar kiek pareguliavau kambario apstatymą ir galiausiai tiko – pajutau, kad taip, tai mano kambarys.
– O dabar galime pasikalbėti apie svarbesnius dalykus, – pasakė jis. – Apie tai, ką turi daryti gyvenime. Dabar mano užduotis – priminti tau tavo misiją, supažindinti su tavaisiais tikslais. Aš viską puikiai atsimenu, tačiau tau atminties grąžinti negaliu. Tai galėtų R., bet nežinau, ar jis pasirodys. Laukti nėra laiko, būtų nesaugu laikyti tave nežinioje.
– Gerai, – atsakiau. – Tuomet dėstyk.