37. Pasitraukimas

– Tu esi čia tam, kad išgelbėtum Žemę ir žmoniją, – greitai išbėrė žodžius Vytenis.
Kiek nustebino, bet... hmm... dabar jau suprantu, ką turėjo omeny Tomas, sakydamas, kad aš čia esu dėl aukštesnių tikslų. Bet Tomas pats sakė, kad turi mane apsaugoti. Kodėl visi taip ir taikosi mane saugoti? Be to, kodėl aš turėčiau norėti gelbėti žmoniją? Tegu dega visi pragare... ar kur tik nori.
– Tomas yra vienos ateivių rasės generolas, – toliau tęsė Vytenis. – Jis Žemėje jau atliko viską, ką buvo suplanavęs. Jis norėjo tave padaryti savo sąjungininke, bet pamatė, kad tai nepavyks. Todėl jis bandė panaikinti tave ir jam beveik pavyko, tačiau greičiausiai jis žino, kad tu gyva. Bet dabar jis nežinos, kur tu esi. Žemėje yra daugiau žmonių su panašia misija kaip tavo, tačiau tavo užduotis kiek kitokia. Tu turi visus tuos žmones suburti ir jiems vadovauti. Tu esi paskirta būti Žemės generole.
– Ir kaip aš turėčiau tai padaryti?
– Tai jau kitas klausimas, apie tai vėliau.
– O kas jeigu aš nesutiksiu?
Vytenis, atrodo, apstulbo nuo tokio mano klausimo.
– Tu negali nesutikti, – kiek isterišku balsu išrėžė jis. – Tokia tavo misija.
– O kaip laisva valia?
– Apie kokią dar laisvą valią kalbi, kai buvai prikelta iš mirusiųjų? Tavo gyvenimas tau nebepriklauso.
– Man neįdomu. Niekas neprivers manęs daryti to, ko aš nenoriu.
Panašu, kad Vytenis galiausiai prarado kantrybę.
– Gerai, mums būtinai reikės R. pagalbos, nes su tavimi nieko nebus, – nusivylęs pasakė jis. – Bet privalai saugotis, aš tavęs neišleisiu iš akiračio. Be to, turėsi maskuotis. Tau reikia pasikeisti išvaizdą. Tavęs niekas neturi atpažinti. Aš viskuo pasirūpinsiu.
– Atleisk, kad tave nuvilsiu, bet manęs tai nedomina. Supratau, kad gal ne be reikalo buvau atgaivinta. Dabar turiu džiaugtis gyvenimu, o ne kovoti su vėjo malūnais. Ir aš išeinu. Jokių maskuočių. Gyvensiu savo gyvenimą. Sudie.
Ir aš pasukau durų link. Jis bandė mane sustabdyti, bet galiausiai paleido. Suprato, kad šiaip ar taip prieš mano valią manęs nieko daryti neprivers. Iš manęs jam – jokios naudos.
Išėjau laukan. Oras tiesiog pasakiškas. Žolė bepradedanti žaliuoti ir medžiai jau po truputį mezga savo pumpurus. Danguje keli rausvi debesėliai. Vakaras.
Pirmiausia ėjau palei gatvę, bet nutariau įsukti į parką. Noriu ramybės. Pro šalį praeina vienas kitas žmogus. Gražiai čiulba paukščiai. Gal čia visai gražu.
Ėjau ir mąsčiau apie tai, ką man sakė Vytenis. Kovos su ateiviais... kurgi ne. Manau, aš net nesu vietinė. Praeitame gyvenime turėjau gyventi kažkur kitur... Tikrai nemanau, kad mano misija būtų atstovauti žemiečiams. O Tomas... Dabar jau žinau, kad jis man stengėsi tik pakenkti. Bet dabar aš naujai atgimus. Esu švari.
Staiga kažkas mane sugriebė iš nugaros. Bandžiau išsilaisvinti, bet jis mane laikė tvirtai apkabinęs, negalėjau nieko padaryti.
– Gelbėkit!!! – ėmiau šaukti. – Paleisk!
Bet užpuolikas delnu užčiaupė man burną.
– Užsičiaupk, kitaip bus tik blogiau, – pagrasino jis.
Jis mane pradėjo temptis atokiau nuo kelio. Muisčiausi, spardžiausi, bet niekaip negalėjau ištrūkti iš jo rankų. Jis mane tempė per stovėjimo aikštelę ir supratau, kad žada mane įsitempti į mašiną.