38. Paslaptingasis gelbėtojas

– Paleisk merginą! – pasigirdo balsas iš už nugaros.
– Nesikišk, – jam atsakė pagrobėjas.
Aš muisčiausi ir mėginau pabėgti, tačiau vyriškis mane labai tvirtai laikė. Tuomet kitas vyras jį užpuolė ir jis buvo priverstas paleisti mane ir gintis. Kai tik jis atlaisvino rankas, aš puoliau bėgti. Pabėgau už šalimais esančio namo kampo ir sustojau. Norėjau pasižiūrėti, kas gi tas paslaptingasis išgelbėtojas. Stebėjau, kaip mušasi du vyrai, tačiau nebuvau tikra, kuris yra kuris. Tada galiausiai vienas jų įšoko į mašiną ir staigiai nulėkė tolyn. Kitas vyras liko stovėti aikštelėje. Supratau, kad tai ir yra mano gelbėtojas. Jis atsisuko į mano pusę. Protas sakė, kad ir juo neturėčiau pasitikėti, nes pastaruoju metu visi mane tik ir medžioja, tačiau širdis sakė, kad jis nėra pavojingas.
Vaikinas pradėjo eiti link manęs. Tuomet aš išlindau iš namo kampo ir sušukau:
– Ačiū!
Jis nusišypsojo ir atsakė:
– Negalėjau leisti pagrobti tokios gražios merginos.
Aš nusišypsojau.
– Ar pažįsti pagrobėją? – paklausė jis vis eidamas manęs link.
– Ne, – atsakiau.
Galiausiai jis priėjo prie manęs.
– Kaip jautiesi? Ar jis tau nieko nepadarė?
– Ne, viskas gerai.
– Tiesa, neprisistačiau. Aš vardu Nandas.
– Aš Miglė, – nusišypsojau.
Tik dabar į jį geriau įsižiūrėjau. Nandas – visai gražus vaikinas, geromis akimis. Tamsiai rudais, šiek tiek paaugintais plaukais ir rudomis kerinčiomis akimis.
– Gal norėtum pasivaikščioti po parką, Migle?
Nusišypsojau ir pasakiau, kad norėčiau. Tada mes kartu nuėjome atgal į parką. Vaikščiojom ir kalbėjomės. Kalbos liejosi labai laisvai, iš karto radome bendrų interesų. Su juo jaučiausi labai atsipalaidavusi. Tada kažkaip prasitariau, kad neturiu kur apsistoti ir Nandas pakvietė pasilikti pas jį. Kiek sudvejojau, bet neturėjau, kur dėtis, nebent grįžti namo arba pas Vytenį, bet to nenorėjau, tad sutikau. Tikiuosi, ten manęs nesuras.
Mes atėjome iki jo namų. Tada supratau, kad neturiu jokių savo daiktų, nei pinigų – viskas liko pas Vytenį. Na, bet gal kaip nors...
– Galėsi miegoti mano lovoje, o man tiks ir sofa, – pasakė jis.
– Tai visai nebūtina, galiu ir aš miegoti ant sofos, – atsakiau. – Nenoriu sukelti nepatogumų.
– Viskas gerai, nesukelsi, – jis nusišypsojo. – Tu turbūt išalkusi? Padarysiu ką nors vakarienei.
Po jo žodžių man sugurgė skrandis ir prisiminiau, kad visą dieną nieko nevalgiau.
Nuėjom į virtuvė ir ten susitepėm ir išsikepėm karštų sumuštinių. Dar vis kalbėjomės įvairiomis temomis, dalinomės patirtimi.
Tada pavalgėm ir Nandas nuėjo į dušą. Jam grįžus, ėjau aš. O Nandas nuėjo į svetainę ir jau atsigulė ant sofos.
Prausiausi duše ir jaučiau kaip vanduo atgaivina mano kūną ir sielą. Jaučiausi vis labiau atsipalaidavusi. Užsimerkusi mėgavausi per kūną tekančiu vandeniu. Po to atsimerkiau norėdama pasiimti muilą, bet per dušo dureles išvydau šmėkštelint kažkokį šešėlį. Per kūną perėjo šiurpas ir aš sustingau iš baimės.