Su Nandu klaidžiojome naktinėmis gatvėmis. Ėjome kiek toliau nuo pagrindinės gatvės, nusukom kažkur kitur, bet stengiausi sekti kryptį, kad nepasimestume. Nandas jautriai reagavo į triukšmą, ypač mašinas, negana to, jos labai teršė orą, kurio jam dabar taip reikėjo. Nandas jautėsi prastai ir jam vis kilo blogos mintys, o aš kaip tik – jaučiausi labai gerai, žiūrėjau, kokie nuostabūs aplink medžiai ir stengiausi šita nuotaika užkrėsti Nandą. Stengiausi nukreipti jo mintis į teigiamus dalykus ir, atrodo, man visai gerai sekėsi. Tačiau jo kūnas jautėsi prastai ir vis atkreipdavo jo dėmesį.
Galiausiai Nandas pradėjo jaustis visai gerai, nors kūnas dar vis negalavo. Dabar jau ir Nandas jautė panašų poveikį kaip aš. Kalbėjomės apie įvykį su ligonine ir juokėmės. Bet net ir iš to buvo šiokios tokios naudos – supratome, kad ištikus rimtai bėdai, į ligoninę geriau nesikreipti ir kad pats organizmas geriau žino, ko jam reikia. Be to, mes buvome priversti pasivaikščioti, išeiti į gryną orą, o nuo to ir supratome, kad grynas oras labai svarbus gerai savijautai. Ir, svarbiausia, supratome, kad turime tik vienas kitą. Dauguma žmonių yra tik dekoracijos, zombiai. Jie elgiasi automatiškai ir nieko nesupranta bei yra nepajėgūs padėti. Kaip tokie žmonės gali dirbti gydytojais? Šita visuomenė ir jos tvarka tikrai labai skylėta, žmonės vergauja, neužsiima tuo, kas jiems tikrai prie širdies. Gydytojais turėtų būti tik žmonės iš pašaukimo, o kas dedasi dabar? Jie net nemotyvuoti padėti.
Nandui atrodė pernelyg triukšminga ir prie tos gatvės, kur ėjome dabar, tad nusukome kairiau. Pasiūliau pabūti kur nors čia, nes toliau yra kita, dar didesnė gatvė, tačiau čia pradėjo loti šunys ir Nandas nenorėjo pasilikti čia ilgiau. Pasiekėme kitą gatvę ir pamačiau, kad toliau yra takelis per mišką, tad pasiūliau nueiti ten. Su Nandu nuėjome iki to takelio, tačiau ten buvo labai tamsu ir Nandas atsisakė ten eiti. Ėjome palei gatvę, bet po to nusukome kiek toliau nuo gatvės ir ėjome ten. Galiausiai pasiekėme daugiaaukščius namus – didesnės civilizacijos požymiai.
Nandas norėjo dar pasivaikščioti kur ramu, tad pasiūliau eiti į parką. Buvome visai netoli parko, tačiau toje vietoje abu jautėmės kiek nejaukiai. O gal nejaukiai jautėsi tik Nandas, o aš nuo jo tiesiog užsikrėčiau. Nuėjome iki parko, pasukome į vieną labiau apšviestą kelią, tačiau Nandą labai erzino šviesa, tad toliau nėjome. Kiek pabuvome ir galiausiai nusprendėme eiti nusipirkti dar vandens. Ėjome takeliu link gatvės ir Nandui atrodė, kad einame amžinybę, atrodė, kad tas takelis niekada nesibaigs. Žinau tą jausmą, nes šį vakarą prieš tai jau jį jaučiau, be to, buvau jį jutusi ir anksčiau – kai valgiau magiškųjų grybų. Taip, sukučio sėklos tikrai psichodelinės, nors ir nepakeičia suvokimo taip smarkiai kaip grybai. Be to, jos turi ir daugiau pašalinių poveikių – matyt, tokia ta legalumo kaina.
Galiausiai pasiekėme parduotuvę. Man labai nesinorėjo palikti Nando, bet mums reikėjo vandens. Įėjau į parduotuvę, išsiėmiau grynųjų pinigų. Ėjau per parduotuvę ir joje šviesos atrodė be galo ryškios, viskas buvo taip balta. Galiausiai pasiekiau vandenį, bandžiau skaityti sudėtį, vandeny pilna visokių keistų ingredientų ir nežinau, ar jie geri ir turi ten būti, ar ten tiesiog kažko prikišta, kaip dažnai dabar daro. Galiausiai išsirinkau šaltinio vandenį, kurio sudėtyje nebuvo nesąmonių, o gal tiesiog nebuvo sudėties. Tada nusprendžiau paieškoti traškučių. Toje parduotuvėje jaučiausi kiek pasimetusi, labai skubėjau norėdama greičiau grįžti prie Nando, tačiau niekaip negalėjau rasti, ko man reikia. Galiausiai pamačiau riestainius ir sustojau prie jų, nusprendžiau, kad jie bus geriau nei traškučiai. Tačiau paskaičiau sudėtį ir net į paprasčiausius riestainius buvo pridėta nereikalingų cheminių nesąmonių! Vis blaškiausi po parduotuvę bandydama surasti ką nors, ką galėčiau užkąsti. Galiausiai nuėjau į sausainių skyrių ir nusipirkau man jau žinomos sudėties sausainių.
Pagaliau grįžau pas Nandą ir mes ėjome toliau. Jam jau pasidarė šalta, tad nusprendėme važiuoti autobusu namo – dabar jau turėjau grynųjų ir buvau juos išsikeitusi, tad galėjome nusipirkti bilietėlį. Nuėjome iki vienos stotelės ir pamačiau, kad nėra nė vieno mums tinkančio autobuso. Ėjom toliau, sekanti stotelė buvo tiesiai ir ten jau turėjo važiuoti tinkami autobusai, bet Nandas panoro nusukti į šoną gamtinių reikalų. Tada nuėjome iki už posūkio buvusios stotelės ir pamačiau, kad visai greitai atvažiuos mums tinkantis autobusas.
Sulaukėme autobuso ir sėkmingai į jį įlipome. Nupirkau mums bilietėlius ir atsisėdome pačiame gale. Sėdėjome, gėrėme vandenį ir stebėjome įlipančius žmones. Nandas sakė, kad gali matyti jų emocijas ir kad mato, kada jie ką nors sako nuoširdžiai, o kada vaidino. Daug kas vaidino. Važiavom ilgai, o Nandas blogai jautėsi nuo kitų žmonių buvimo. Galiausiai įlipo jaunuolių kompanija ir atsisėdo šalia mūsų. Jie triukšmingai kalbėjosi, maivėsi, kažką vaidino, tikrai labai erzino. Jaučiausi kiek įsitempusi, bet stengiausi atsipalaiduoti ir kartu nuraminti Nandą, kad jis nesugalvotų išlipti kur nors anksčiau. Norėjau tiesiog ramiai nuvažiuoti autobusu iki namų.
Galiausiai triukšmingoji grupė išlipo, o po to jau atėjo ir mūsų eilė. Išlipom ir laimingi nuėjom namo. Patyrėm įdomų nuotykį, supratome, kad šita sistema yra tikrai sugriuvusi ir net nenaudinga, pasivaikščiojome... O Nandas dar visą vakarą dalinosi įžvalgomis, kurias jam davė sukučio sėklos.
Kad ir kaip bebuvo blogai, tačiau buvo verta, kadangi šių sėklų suteikiamos įžvalgos – labai vertingos. Tik kitą kartą žinosime, kad užtenka mažesnio kiekio ir kad jokiu būdu jų nereikia nevalgyti su žemės riešutų kremu! Labiausiai tiktų, turbūt, koks apelsinas, nors su juo dar jaučiamas skonis – Nandas pirmiau bandė valgyti taip.
O dabar – metas miegoti, po tokio ilgo pasivaikščiojimo, matyt, užmigsime labai greitai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą