Pabudau ne namie. Iškart supratau, jog tai ateivių laivas. Tomas manęs vis tik nepaliko ramybėje. Pajutau, kad esu surakinta elektros srovės grandinėmis. Netoli manęs sukiojosi keli man nepažįstami... padarai. Tada, lyg nujausdamas, kad aš jau pabudau, pro duris įžengė Tomas.
– Na na na, ką mes čia matome, – pikdžiugiškai nusišypsojo jis.
– Ko tu sieki savo tokiu elgesiu, Tomai? – paklausiau. – Kam viso to reikia? Kodėl mane pagrobei?
– Čia mūsų didžiojo plano dalis, Hera. Tu mums trukdytum, o mums to nereikia.
Tik dabar pastebėjau, kad Tomo akys žalios. Supratau, kad iš tiesų jis net ne žmogus, o tik įgijęs žmogiškąjį pavidalą. Lygiai kaip ir Nara. Jų akys ryškiai žalios, tai juos ir išduoda. Vienintelis dalykas, ko neįmanoma paslėpti ir padirbti yra akys. Tik iš jų galima pamatyti tiesą.
– Pašalindamas mane vieną nieko nepasieksi, – galiausiai tariau. – Juk puikiai žinai, kad tokių kaip aš – daugybė.
– Taip, bet ne tiek jau ir daug tokių, kurie prisimena, kas jie yra. Dėkokime dėl to mūsų sąjungininkams žemiečiams. Jie per žiniasklaidą, filmus, muziką ir maistą hipnotizuoja ir bukina žmones. Padaro juos paklusniom avelėm. Ruošia mums darbo jėgą.
– Kodėl jūs nesugebat gyventi taikiai ir laisvai? – retoriškai paklausiau aš. – Juk įmanoma visiems būti laimingiems, nieko nepaverčiant vergais.
– O kam mums reikia, kad visi būtų laimingi? Mums svarbiausia būti laimingiems patiems. Labai laimingiems.
– Tame ir yra jūsų bėda ir silpnybė. Jūs ne ką labiau skiriatės nuo užzombintų žemiečių. Vartotojai. Norit visko daug, per daug. Tai jus ir pražudys.
– O tave pražudys tavo ilgas liežuvis. Kas iš tų tavo tauškalų. Tu net negali iš čia išsilaisvinti. Supranti, kad esi bejėgė? Tavo galios bevertės, tu jų nelavinai ir dabar esi silpna, pažeidžiama, nieko nesugebanti. Tai, kad prisiminei, dar nieko nereiškia.
Tai, kad prisiminiau, iš tiesų reiškė daug, bet galbūt Tomas apie tai nė nenutuokė. Arba sąmoningai bandė paveikti mane savo žodžiais. Iš tiesų aš lavinau savo galias kituose gyvenimuose, lavinau jas naktimis, miegodama, ar tiesiog darydama bet ką, pati to nė nežinodama, nes mano sąmonė buvo išskaidyta. Bet dabar, kai prisimenu, ir mano sąmonė jau sujungta, aš galiu panaudoti savo galias. Nors, be abejo, būčiau galingesnė, jei anksčiau būčiau prisiminusi ir lavinusi galias visuose lygmenyse. Dabar gali būti sunkumų jas pritaikant fiziniame plane, bet nemanau, kad jie būtų itin rimti.
– Taip, matau, kad supranti mane, – Tomas tęsė savo žodines manipuliacijas. – Žinai, kad tavo padėtis beviltiška. Niekur iš čia nepaspruksi ir neišsigelbėsi.
Tada jis pažvelgė į mane, lyg bandydamas įsitikinti, ar jo žodžiai padarė man poveikį. Tada atsisuko į aplink besisukiojančius padarus ir pasakė jiems kažką man nesuprantama kalba. Vis tik aš žinojau, ką jis jiems pasakė, jis liepė jiems mane pervesti į kitą patalpą. Tuomet jie nuspaudė kažkokį mygtuką šalia mano lovos ir mane rakinusi elektros srovė dingo. Nieko nelaukę jie čiupo mane už rankų ir pradėjo kažkur vesti. Aš nesipriešinau, tačiau išeinant iš patalpos dar atsisukau į Tomą. Jis šypsojosi savimi pasitikinčio žmogaus šypsena.
Kai jau išnykome Tomui iš akių, aš pabandžiau teleportuotis, tačiau, mano nuostabai, nieko neįvyko. Tada supratau, kad laivas apsuptas energetiniu lauku, kuris manęs iš čia neišleis. Svarsčiau, ar laivas yra žemės paviršiuje, ar kosmose, ar kokioje nors kitoje planetoje. Ir kur jie mane veda? Greičiausiai, prasmės priešintis net nėra, nes vis tiek iš čia nepasprukčiau. O gal jie kaip tik siekia, kad aš taip manyčiau, nors iš tiesų pasprukti galėčiau? Kita vertus, jei priešinčiausi, jie man paprasčiausiai suleistų raminamųjų, tad taip tikrai nieko neišloščiau.
Galiausiai jie mane atvedė į visiškai tuščią patalpą ir čia paliko. Aplink viskas buvo absoliučiai balta ir buvo sunku suvokti patalpos kontūrus. Buvo net sunku atskirti, kur sienos, o kur lubos ar grindys. Nuo tokios nesuvokiamos erdvės net ėmė suktis galva. Staiga supratau, kad galvos svaigimas pasireiškia ne tik dėl neapibrėžtos erdvės – toje patalpoje buvo specialiai manipuliuojama gravitacija ir galva labiausiai sukosi būtent nuo to. Gravitacijos pokyčiai buvo per maži, kad aš nukrisčiau ant lubų ar sienų, tačiau pakankami, kad išderintų mano pusiausvyros aparatą. Mane ėmė pykinti ir jau nebenustovėjau ant kojų, tad atsisėdau ant žemės.
Netikėtai priešais mane atsirado juodaodis vaikinas. Jis priėjo prie manęs ir ištiesė man ranką.
– Einam, Hera, – jis švelniai pasakė.
Pakėliau į jį akis ir jau norėjau klausti, kas jis toks, bet staiga mane persmelkė nuostaba – tai buvo Jeremy. Tik ką jis čia, ir ypač dabar, veikė? Vis tik nieko neklausinėdama padaviau jam ranką ir jis man padėjo atsistoti. Tada jis mane apkabino ir nukėlė į kažkokią vietą Žemėje. Jo sugebėjimai buvo daug stipresni nei mano, todėl jam pavyko įveikti energetinį laivo skydą.
– Jeremy? – paklausiau, – čia tikrai tu?
Jis nieko neatsakė, tik nusišypsojo.
– Kaip tu čia atsidūrei? Tiksliau, kaip tu čia DABAR atsidūrei?
Jis pažvelgė į mane ir, reikšmingai patylėjęs, galiausiai tarė:
– Nieko nėra neįmanomo, kai mylimoji pavojuje. Tu ten turėjai mirti, Hera. Ateitis jau buvo nuspręsta ir nebuvo jokių kitų pasirinkimų. Aš nesutikau su tokia lemtimi ir rizikavau ateiti čia, taip pakreipdamas ateitį kita linkme. Nežinau, kas dabar bus, bet ateitis tapo nenuspėjama. O aš, tikriausiai, įstrigau čia.
– Jeremy, bet ar tu čia neegzistuoji kitu pavidalu?
– Ne, šitame fiziniame plane aš neegzistavau. Bet dabar iš ateities fizinio plano atėjau į šitą, kad tave išgelbėčiau. Dabar egzistuoju čia, bet nebeegzistuoju pas Čijo. Bet manau ji – tu – dėl to neprieštaraus, nes jei nebūčiau tavęs išgelbėjęs čia, būtum mirusi ir ten.
– Ačiū, tu taip dėl manęs rizikavai...
– Hera, gi žinai, kad kitaip negalėjau.
Puikiai jį supratau, nes dėl jo būčiau pasielgusi lygiai taip pat. Iš tiesų mes vienas be kito nė negalėtume egzistuoti, turbūt tai yra mūsų silpnybė. Bet vis tik kartu mes daug stipresni. Galbūt jo čia reikia net labiau nei pas Čijo, nes ten situacija daug geresnė.
Staiga prisiminiau Nandą ir kiek susirūpinau.
– Jeremy, su manimi, prieš man atsiduriant Tomo laive, buvo toks vaikinas, Nandas. Gal žinai, kur jis? Ar jis sveikas? Ar jo nepagrobė?
– Ne, tikrai nežinau, – atsakė jis. – Keliaudamas čia galvojau tik apie tave ir žinojau tik tai, kur tu žūsi, tad tiesiai ten ir keliavau. Apie jokį Nandą nė negirdėjau.
– Tada mes turime pažiūrėti, ar jam viskas gerai. Keliaukim į jo namus.
– Ne, Hera, – susirūpinęs tarė jis, – tai gali būti pernelyg pavojinga. Ten gali būti likę Tomo pasiuntinių.
– Jeremy, aš negaliu visko taip palikti. Aš jį į visa tai įvėliau, todėl dabar esu už jį atsakinga. Jis nėra išlavinęs jokių galių, negalėtų nuo jų apsiginti. Nori tu to ar ne, aš privalau pas jį nusikelti. Keliausi su manimi ar paliksi mane vieną?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą