Su Jeremy nusikėlėme į Nando butą, tačiau jame nieko nebuvo. Jau ketinome ieškoti kitur, kai staiga lyg iš niekur į mus šovė elektros pliūpsnis. Spėjome nuo jo išsisukti, tačiau po jo ėjo kitas pliūpsnis, kol galiausiai pasileido visa pliūpsnių lavina. Buvo taip šviesu, kad nė nemačiau, kas šaudo. Bandžiau sukurti energetinį skydą, bet staiga pajutau stiprų smūgį į nugarą.
Po to pabudau surakinta kažkokiame rūsyje. Buvau grandine prirakinta prie kažkokio vamzdžio. Rūsyje buvo drėgna ir šalta. Apsidairiau aplinkui. Tai nebuvo kažkokia maža patalpa, iš rūsio vedė koridorius, tačiau nemačiau, kur jis tęsiasi, kadangi koridorius sukosi į šoną. Netikėtai išgirdau krebždėjimą kažkur už kampo. Pabandžiau atsistoti norėdama pažiūrėti, kas ten, tačiau supratau, kad visiškai neturiu jėgų. Jaučiausi lyg iš manęs būtų išsiurbta visa energija.
– Hera! – išgirdau Jeremy balsą. Tai jis buvo už kampo.
– Jeremy, aš čia, aš surakinta ir visiškai neturiu jėgų.
– Aš taip pat, Hera, – atsakė jis. – Nemanau, kad tai Tomo darbas.
– Turbūt tu teisus. Jis būtų mus uždaręs laive. Turim reikalų su kažkuo kitu.
Išgirdau žingsnius, kažkas sparčiai artėjo link mūsų.
– Kas gi čia pabudo? – išgirdau kažkur jau girdėtą balsą. – Miglė ir Jeremy. Smagu jus matyti.
Tada jis atėjo prie mūsų ir pamačiau, jog tai Vytenis.
– Tu? – paklausiau. – Kodėl? Kam tau mes? Ir kur Nandas?
– Ar ne per daug klausimų vienu metu, Migle? Kai kas nori tave pamatyti. Galbūt jis tau ir papasakos.
Tada jis paleido energinį pliūpsnį į grandinę ir ji nutrūko. Vytenis priartėjo prie manęs, pagriebė mane už rankos ir mes atsidūrėme kitoje vietoje. Tai buvo erdvus kambarys, galima sakyti, salė. Ant sienų kabėjo gyvūnų galvų iškamšos. Vytenis pasodino mane į minkštą krėslą šalia rašomojo stalo.
– Jis tuoj ateis, – pasakė Vytenis ir iškart po to išnyko.
Norėjau atsistoti, bet kūnas manęs neklausė. Dar kartą apžvelgiau kambarį. Jis atrodė tikrai prabangiai. Ant žemės gulėjo baltojo tigro kailis. Negaliu atsistebėti, kokie žmonės būna žiaurūs ir nesupratingi. Norėčiau, kad kas nors nudirtų jų pačių odą ir pasiūtų iš jos rankinuką.
– Migle, – į kambarį įėjo kažkoks vyriškis ir tiesė į mane rankas. – Kaip malonu, kad atėjai manęs aplankyti.
– Kas tu ir ko tau iš manęs reikia? – griežtai paklausiau.
– Nagi, ko taip atšiauriai? Galėtum rodyti bent šiokią tokią pagarbą vyresniems, negi tavęs niekas neauklėjo?
– Laimei, auklėjau save pati, todėl nematau reikalo niekam rodyti pagarbos, visi žmonės yra lygūs. O tuo labiau pagarbos nėra vertas žmogus, kuris mane pagrobia ir laiko įkalinęs prieš mano valią.
– Aš tavęs negrobiau, Migle. Ir nelaikau. Tu gali eiti – prašom.
– Tu užsakei, kad Vytenis mane pagrobtų, ir puikiai žinai, kad niekur eiti aš dabar negaliu! Ko tau iš manęs reikia?!
– Na ir arši mergina. Tikra kovotoja. Migle, aš tau turiu pasiūlymą, dėl to tu čia ir esi.
– Man neįdomūs jokie pasiūlymai, paleisk mane ir Jeremy. Be to, kur Nandas?
– Manau, šis pasiūlymas tave tikrai sudomins, – jis kalbėjo ramiai ir visiškai nekreipė dėmesio į mano žodžius. – Kiekvieną sudomintų. Aš tau siūlau daug pinigų. Duosiu tau 15 milijardų dolerių. Galiu parūpinti tau namą ant jūros kranto, kur nors šiltuose kraštuose. Žinau, kad apie tai svajojai. Duosiu tau viską, ko tik nori. Bet su viena sąlyga – kad daugiau nekiši nosies į svetimus reikalus. Tavęs nelies nei Vytenis, nei Tomas – niekas. Taip pat ir tavo draugų bei šeimos narių. Jūs visi gausite laisvę ir būsite apsaugoti. Turėsi viską, ko tik panorėsi.
– Manęs nedomina jokie suknisti pinigai ir namai! Aš noriu laisvės žmonijai!
– Migle, kam gi jiems laisvė? Jie gyvena nuostabų gyvenimą. Jiems nereikia vargti tam, kad gautų pavalgyti ar stogą virš galvos. Jiems nereikia patiems augintis maisto ir statytis namų. Norėdami valgyti, jie gali paprasčiausiai nueiti į parduotuvę kitoje gatvės pusėje. Arba net neišėję iš namų užsisakyti picos. Jie gauna jau įrengtus namus ir jiems nereikia patiems vargti. Be to, panorėję jie gali nuvažiuoti į bet kurį pasaulio kampelį. Arba susisiekti su draugu iš kito pasaulio krašto. Ir visa tai mūsų dėka. Tai ir yra tikroji laisvė.
– Tai suknista vergovė, o ne laisvė! Gali nesekti man savo pasakų, aš puikiai matau, kaip viskas vyksta iš tiesų. Žmonės yra vergai. Jie vergauja tam, kad nusipirktų maisto, kuris juos žudo. Jiems plaunamos smegenys per televiziją. Ir jie tikrai negali nuvažiuoti į bet kurį pasaulio kampelį. Aš noriu, kad žmonės įgytų tikrą laisvę. Kad galėtų valgyti sveiką maistą ir kvėpuoti švariu oru. Noriu, kad jų mintys ir veiksmai nebūtų suvaržyti.
– Kaip tu nesupranti, – nekantriai tarė jis, – kad žmonėms nereikia laisvės. Jie nemokėtų elgtis laisvėje, pradėtų viską griauti, žudyti. Tavo idėjos gražios, bet jos naivios. Tai utopija.
– Utopija yra tik ribotiems asmenims neįgyvendinama idėja. Tačiau iš tiesų ji net labai reali ir pasiekiama. Tik tokie kaip tu tam trukdo. Žmonės žiaurūs, nes jūs juos tokius padarot. Programuojate juos per televiziją, bukinate, naikinate empatiją alkoholiu, skatinate karą ir agresiją. Žmonės iš prigimties yra geri, bet jūs sukuriate nepalankią aplinką, todėl jie tokiais ir tampa.
– Naivūs humanistiniai paistalai. Įrodyta, kad žmogaus prigimtis bloga. Agresija – vienas iš instinktų.
– Pats tuos tyrimus užsakei?
– Gana! – galiausiai pratrūko jis. – Kvaiša! Kaip tu nesupranti, prieš mane nepašokinėsi! Tu esi niekas. Visiškas nulis. Aš tau siūlau visą pasaulį, o tu paistai savo kvailas nesąmones! Tik visiškas kvailys gali atsisakyti tokio pasiūlymo. Vyteni!
Iškart po jo šūksnio kambaryje atsidūrė Vytenis.
– Sunaikink ją, – pasakė vyriškis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą