Vytenis nudangino mane į kažkokią salę, kurią apšvietė vien žvakės. Ji panėšėjo į bažnyčią, tik čia nebuvo jokių suolų.
– Migle, prisidėk prie mūsų, magų, – tarė Vytenis. – Tu dar turi šansą. Gaila būtų prarasti tokią gabią magę.
– Jau turėjai suprasti, kad mano kelias – vienišas kelias, – atsakiau.
– Tuomet ką veiki su Jeremy?
– Jis – toks pat vienišas karys kaip ir aš. Šiuo metu jis mano pakeleivis, bet gali būti, kad keliai išsiskirs, kaip ir praeityje jie nesikirto.
– Tai geriau rinksies mirtį negu prisijungsi prie mūsų? Gi neturi ko prarasti.
– Mūsų tikslai nesutampa. Mano vertybės kitos. Jūs išvien su įkalintojais, o aš einu už laisvę.
Pajutau, kad jau šiek tiek atgavau jėgas, ir supratau, kad Jeremy jau išsilaisvino.
– Kaip ruošiesi mane nužudyti? – paklausiau.
– Visom įmanomom prasmėm, – jis nusišypsojo ir mirktelėjo akimi.
Tuomet Vytenis spragtelėjo pirštais ir į kambarį įžengė tuzinas juodai apsirengusių vyrų. Supratau, kad jie taip pat magai, ir kad artėja mano galas, tačiau baimės nejutau. Visi jie kartu su Vyteniu apsupo mane ratu ir susižvalgė. Tuomet sutartinai užsimerkė ir nudelbė galvas žemyn. O aš viduryje stovėjau visiškai rami. Po kiek laiko jie atsimerkė ir pradėjo choru šnekėti kažkokius man nesuprantamus žodžius. Jie paišė ore apverstas pentagramas, mosikavo rankomis, sukiojosi ir vis kažką sutartinai kalbėjo. Vaizdas atrodė net šiek tiek komiškas.
Galiausiai jie visiškai įsijautė, paniro į transą ir atrodė, kad viską daro nesąmoningai. Tačiau jų judesiai ir žodžiai tebebuvo harmoningi. Jie visi priklaupė ant kelio, po to vėl pašoko aukštyn, pajudėjo ratu, ir vėl sukiojosi bei piešė apverstas pentagramas. Galiausiai jie choru sušuko, visi išsitraukė durklus ir šoko ant manęs. Užsimerkiau ir pasiruošiau pajusti savo kūne 13 durklų, tačiau, mano nuostabai, pajutau tik švilpiantį vėją.
Nedrąsiai atsimerkiau ir... pamačiau aplink save žaliuojančius laukus. Stovėjau ant kažkokios žole apžėlusios uolos, o apačioje dunksojo bekraštis vandenynas. Net nebandžiau teleportuotis, tad niekaip nesupratau, kaip čia atsidūriau. Dar šiek tiek apsidariau. Priliečiau žolę, giliai įkvėpiau, norėdama įsitikinti, kad visa tai tikra. Neilgai trukus pajutau už savo nugaros kitą žmogų. Atsisukau. Tai buvo Jeremy. Tačiau jis neatrodė nei laimingas, nei patenkintas. Labiau susirūpinęs, pavargęs ir nusivylęs.
– Atleisk man, – tarė jis. – Tai buvo vienintelis būdas tave išgelbėti. Kitaip būtum pradingusi į nebūtį be jokių pėdsakų.
Norėjau pasakyti, kad viskas gerai, kad nesuprantu, kodėl jis toks susirūpinęs, tik staiga viduje pajutau keistą virpulį, šaltį. Pasijutau taip, tarsi būčiau kažko netekusi, kažko, kas man labai svarbu ir artima. Pasijutau lyg būtų išnykusi kažkokia mano pačios esybės dalis... Ir tuomet netikėtai viską supratau. Šis suvokimas mane užklupo staiga ir apėmė visą mano kūną. Supratau, kad Miglės nebėra, tarsi niekada ir nebuvo. Supratau, kad čia ir dabar esu Čijo.
– Padėjau tau atkirsti Miglę nuo kitų tavo esybės dalių tam, kad išgyventum, – galiausiai tarė Jeremy. – Kitaip būtum mirusi visuose pasauliuose. Dabar tik netekai vienos savo dalies, nors ir tokios brangios.
– Ačiū tau, Jeremy, – pravirkau ir apkabinau jį.
Netekau savo esybės dalies, tačiau išsaugojau gyvybę. Dabar tiesiog teks su tuo susitaikyti ir gyventi šitaip. Dabar aš mirusi, bet neatsisakysiu savo siekių ir grįšiu išvaduot žmonijos ir gamtos. Tik dabar jau būsiu iš dalies saugi, kadangi niekas nežinos, kad egzistuoju. Niekas, išskyrus mane ir Jeremy.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą