47. Gimimas

Pramerkiu akis. Tai pirmoji mano diena žemėje, aš ką tik gimiau. Aplink mane ratu sustojusi grupė juodai apsirengusių žmonių. Jie atrodo pasimetę, nustebę, išsigandę. Vieni blaškosi, kiti žiūri į mane, pasilenkia visai prie manęs, tikrina mano pulsą, kažką kalba. Galiausiai pradėjau geriau girdėti, tad išgirdau juos kalbant:
- Kaip ji galėjo likti gyva?
- Mes viską darėm teisingai, niekas nesuklydo, čia įsikišo kažkas iš šalies.
- Bet kaip tai nutiko? Reikia viską sutikrinti Akašos kronikose.
- Gerai, Tadai, tu man padėsi ten keliaujant, einam. O jūs likit jos prižiūrėti, neleiskit jai atsikelti.
Tie tu žmonės išėjo, o kiti liko prie manęs. Vienas pritūpė ir į mane žiūrėdamas tarė:
- Ir kaip tu galėjai likti gyva?
Niekaip nesupratau, apie ką jie kalba, gi aš ką tik gimiau – kaip galėjau likti gyva? Niekaip neatsimenu, kas buvo prieš tai, neatsimenu savo gimimo akimirkos. Gal buvo sunkus gimdymas? Pabandžiau dar šiek tiek apsidairyti. Dairantis akys užkliuvo už mano kūno. Tai mane labai nustebino – kūnas buvo suaugusio žmogaus, ne kūdikio! Kaip aš galėjau pakliūti į suaugusio žmogaus kūną? Supratau, kad galiu atsikelti ir visavertiškai judėti. Atsisėdau ir prie manęs iškart pribėgo trys žmonės. Pažiūrėjau į juos nieko nesuprasdama. Tada nusprendžiau pabandyti su jais kalbėti:
- Prašau, nieko man nedarykite. Aš nesuprantu, kur esu ir kaip čia papuoliau. Aš turėjau gimti naujagimio kūne, bet atsidūriau čia.
Jie nustebę susižvalgė ir tuomet nepatikliai į mane pažiūrėjo. Vienas iš jų smarkiai suėmė mane už rankų ir jas surišo. Kitas surišo mano kojas.
- Negalvok, kad savo kvailais juokeliais išsisuksi.
Norėjau pradėti verkti, nes juk tokia reakcija įprasta kūdikiui. Tačiau supratau, kad šioje situacijoje tai nepadės, ir kad aš nesu kūdikis. Aš turėjau gimti, tačiau atsidūriau ant mirties slenksčio.
Po kiek laiko grįžo tie du vyrai, kurie buvo išėję. Vienas jų tarė:
- Čia ne Miglė, atriškit ją.
- Ką? Kaip suprasti? - sumišę klausė kiti.
- Miglė prieš pat mirtį pasišalino iš šio kūno ir į jį spėjo įsikūnyti nauja siela.
- Kaip tai įmanoma? - klausė vienas iš vyrų. Tuo tarpu kitas jau atrišinėjo man rankas ir kojas.
- Viskas vyko sekundžių tikslumų, – atsakė pirmasis vyras. Tuomet jis atsisuko į mane ir pasakė:
- Sveika atvykusi į Žemę, aš esu Vytenis. Tavo vardas čionai yra Miglė. Tau teko didelis išbandymas – teks prisitaikyti gyventi jau sukurtame žmogaus gyvenime.
- Aš turėjau gimti naujagimio kūne, – pasakiau. – Kaip tai nutiko?
- Kai atėjo tavo laikas gimti, pirmasis laisvas kūnas buvo šis, – atsakė Vytenis. – Žinai ką... Jeigu nori, gali likti su mumis, mes padėsime tau adaptuotis.
Pagalvojau, kad tai labai draugiškas ir malonus pasiūlymas, todėl sutikau. Tuomet Vytenis dar pasakė, kad mokys mane magijos bei galbūt priims į savo magų ratą. Pagalvojau, kad galbūt tai visai įdomu.
- Kaip ką tik įsikūnijusios sielos, tavo protas yra dar labai imlus, todėl gali išmokti labai daug per trumpą laiką, – kalbėjo Vytenis. – O tau nereikia mokytis nei vaikščioti, nei kalbėti – visas motorine funkcijas tavo kūnas jau moka. Todėl galėsi išmokti daugybę kitų labai naudingų dalykų.
Buvau pasiryžusi mokytis magijos. Visa tai man skambėjo taip įdomiai ir naujai. Jaučiausi gavusi tikrai unikalią progą ir neįkainojamą būsimą patirtį. Panašu, kad manęs laukia ypatingas ir pilnas įspūdžių gyvenimas.