Sėdėjome su Jeremy miške ir mėgavomės tyru pušų oru. Abu buvome suvalgę sukučio sėklų. Jis pasislinko arčiau manęs ir apkabino mane. Tada pažiūrėjo man tiesiai į akis ir pasakė:
- Tu man tikrai labai patinki.
Aš nusišypsojau, buvo labai gera girdėti tokius žodžius. Atsakiau, kad jis man taip pat patinka. Tada jis viena ranka švelniai prilietė mano veidą, priartėjo prie manęs, ir mes pasibučiavome. Jaučiausi tiesiog pakylėta, galbūt sukutis pridėjo dar daugiau efekto. Buvo gera tiesiog ramiai atsipalaidavus sėdėti su mylimu žmogumi, su tikru sielos draugu.
- Žinai, kitoj dimensijoj pasaulis galbūt jau griūna, o mes čia sau tripinam, – ironiškai pastebėjau ir nusijuokiau.
- Aha, – nusijuokė Jeremy. – Bet mes nieko negalim padaryti, tai kas belieka.
- Einam prie jūros! - atsistojau ir paėmiau Jeremy už rankos.
Jis atsikėlė ir mes pajudėjome link kopų. Lipome per kopas ir tas kelias atrodė tarsi amžinybė. Kilo įspūdis, kad mes niekada nepasieksime viršaus, ką bekalbėti apie pačią jūrą – ji dar neegzistavo net mūsų vaizduotėje.
Galiausiai šiaip ne taip pasiekėme kopų viršų ir mums atsivėrė nepaprasta jūros begalybė. Tada mes bėgte pasileidome nuo kopų jūros link. Pribėgome prie jūros ir aš patikrinau vandens šiltumą. Jūroje vanduo, kaip visada, gana vėsus, tačiau patenkinamas, todėl norėjau išsimaudyti. Pažiūrėjau į Jeremy, atrodo, jam ši mintis taip pat patiko. Greitai nusimečiau drabužius ir įbėgau į vandenį. Tada atsisukau į Jeremy ir kviečiau jį ateiti. Jis kurį laiką padvejojo, tačiau galiausiai taip pat nusimetė drabužius ir atėjo pas mane. Jis mane apkabino, jaučiau jo kūno šilumą ir mane vėl apėmė euforija.
Gana greitai pasidarė šalta, todėl nutarėm lįsti lauk iš vandens. Išbridę supratome, kad nė vienas nepasiėmėm rankšluosčio, todėl teks kentėti šaltį kol išdžiūsim. Atsisėdome ant smėlio ir pradėjom kalbėti apie dievą, reinkarnaciją ir gyvenimo prasmę. Greitai pamiršome, kad esam nuogi ir kad turėtų būti šalta, labai įsijautėm į diskusiją.
- Gyvenimas beprasmis, – pasakiau aš. – Tačiau mes vis tiek galime juo mėgautis!
- Gyvenimas nėra beprasmis, – nesutiko Jeremy. – Be to, yra svarbesnių dalykų negu poreikių tenkinimas ir malonumų vaikymasis.
- Pavyzdžiui?
- Žinių paieška ir kaupimas, gilinimasis į svarbius klausimus, – atsakė jis.
- Na, aš pasakyčiau, kad tai – taip pat vienas malonumų, – nusišypsojau.
Vakaro vėsa mums priminė, jog dar vis esame be rūbų, tad supratome, kad laikas pakeisti situaciją ir apsirengti. Nuo jūros pūtė gana žvarbus vėjas, todėl nutarėme grįžti į kitą kopų pusę. Šį kartą kelias į viršų nebeatrodė toks užtęstas – sukučio poveikis jau silpo. Gana greitai perlipome kopas ir nusileidome į mišką. Jame taip pat buvo vėsu, todėl sėdome ant dviračių ir keliavome miesto link.
Kai pasiekėme civilizaciją, mus greitai apgaubė šiluma, čia nebuvo jokio vėjo. Nuvažiavome į parką ir atsisėdome ant suoliuko šalia vandens. Tada Jeremy išsitraukė dieviškojo augalėlio – kanapės, susmulkino ją, sumaišė su ramunėlėmis ir susuko į vyniojamą cigarečių popierių. Mes abu parūkėme, poveikis buvo gana stiprus. Jaučiausi atsipalaidavusi ir pakilios nuotaikos, o Jeremy užplūdo idėjų lavina. Galiausiai jis sugalvojo, kaip mes galime išgelbėti žmoniją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą