42. Naktiniai Miglės ir Nando nuotykiai

Naujas rytas. Vakar visą dieną buvome kartu su Nandu ir kalbėjomės. Aš jam pasakojau savo prisiminimus, o jis man papasakojo kai ką ir iš savo gyvenimo. Pasirodo, jis žino daugiau nei maniau – jis net susidūręs su magiškaisiais grybais. Jis papasakojo man, kaip patyrė susijungimą su žeme per vieną tokių magiškų kelionių. Mano pačios patyrimas su šiais grybais nenusakomas žodžiais. Su jais jaučiausi esanti namie, jaučiau ryšį su gamta, jaučiau, kad medžiai tikrai yra gyvi, viskas atrodė taip įdomu ir jaučiausi kaip pasakoje. Tai turbūt pats nuostabiausias įvykis mano gyvenime, linkėčiau tai patirti kiekvienam.
Šiandien su Nandu nusprendėme išbandyti kitą psichodeliką – sukučių sėklas. Keista, tačiau jos, atvirkščiai nei magiškieji grybai, nėra uždraustos. Tiesa, paradoksalu tai, kad uždraustieji grybai auga net ir čia, Lietuvoje. Kaip galima uždrausti tai, ką natūraliai duoda gamta? Be abejonių, dėl visko kalta žmonių grupė, uždirbanti iš to, kad žmonės yra akli, bei uždirbanti iš alkoholio, kuris dar labiau apakina. O štai magiškieji grybai priverčia praregėti, todėl jie ir draudžiami. O kaip gi su sėklomis? Ar jos neleidžia praregėti? Negi jie tiesiog praleido jas pro akis ir pamiršo uždrausti? O gal tam, kad jos dar neuždraustos, yra kitų priežasčių? Pabandysime sužinoti šiandien.
168 sukučių sėklos... 6 gramai. Nandas valgys 7 gramus – 196 sėklas. Nieko nevalgiau kelias valandas prieš tai, tik užkandau banano. Nandas užvalgė marinuotų agurkėlių, nors ir siūliau jam to nedaryti. Geriausia – tuščias skrandis, bent jau taip sakoma. Sėklas susmulkiname ir... hm... su kuo geriau jas valgyti? Skonis ne itin malonus, reikėtų padaryti kažką, kad jo nesijaustų. Jau žinau, pabandysiu valgyti jas su riešutiniu kremu, užteptu ant batono. Traškus žemės riešutų kremas... Tiesą sakant, nelabai jo mėgstu ir jis labai stringa gerklėje, bet gal bent sėklų skonio nesijaus. Hm... visai skanu. Bet norisi kuo nors užsigerti... labiausiai tiks citrinų sultys!
Suvalgiau visas sėklas, užbarsčiusi jas ant dviejų batono riekių su riešutų kremu. Nandas pasekė mano pavyzdžiu. Dabar lauksime poveikio. Jau jaučiu tarsi spaudimo jausmą galvoje ir lyg galvą badytų adatėlėmis... Bet gal tai tik placebo.
Pradėjo pykinti. Praėjo pusvalandis nuo sėklų suvalgymo. Tikrai labai pykina... Nubėgau į tualetą. Beveik nieko nebuvo, tačiau jaučiuosi daug geriau. Dabar jaučiuosi netgi laiminga.
Praėjo dar valanda ir vėl pykina, keista. Neturėtų pykinti daugiau nei vieną kartą, bent taip maniau. Kažkas ne taip. Ir Nandui labai blogai – jį labai pykina, o po vėmimo nepasijaučia geriau. Be to, jis tikrai gailisi, kad valgė sėklas su riešutų kremu – nuo jo tik blogiau. Aš vėl vėmiau ir iš karto pasijutau geriau. Ir vyzdžiai jau išsiplėtę, kaip ir turi būti. Nandas skundžiasi, kad jam svaigsta galva. Jam poveikis tikrai nepatinka. O aš dabar jaučiuosi visai gerai, tačiau nerimauju dėl Nando. Pradėjom kalbėti apie greitosios kvietimą, tačiau dar delsiam.
Praėjo valanda. Nandui dar vis taip pat blogai. Aš jaučiausi visai gerai, bet dabar vėl pradėjo darytis bloga. Nandui taip pat silpna, jį dusina. Pasiskaičiau, kad apsinuodijus cianidu gali būti panašūs požymiai, o tose sėklose turėtų būti cianido. Nebegalima daugiau delsti, turiu skambinti greitajai. Renku 112. Mane galiausiai sujungia su greitąja. Nusprendžiu sakyti tiesą, kad mums galėtų efektyviausiai padėti – pasakau, kad draugas apsinuodijo sukučio sėklomis. Tiesa, moteris kitame telefono gale pasakė, kad pirmą kartą girdi tokį dalyką ir dar klausinėjo manęs, kas čia per daiktas, bet galiausiai paklausė adreso ir pasakė, kad atvažiuos.
Abu su Nandu susiruošėme važiuoti į ligoninę. Iškart atrakinau duris, jei kartais nė vienas nesugebėtume iki jų nueiti, nes jau darėsi silpna ir man. Greitoji vis neatvažiuoja, Nandas nekantrauja ir siūlo važiuoti patiems. Bet greitoji jau iškviesta, tad reikia palaukti – o su jais iki ligoninės nuvažiuosim tikrai greičiau nei autobusu. Galiausiai išgirdau, kaip į kiemą įvažiavo mašina ir pažiūrėjusi pro langą pamačiau, jog tai greitoji. Kažkoks kaimynas atėjo prie jų mašinos ir kažką kalbėjosi... Po galais, mes gal mirštam, greičiau! Jaučiuosi vis prasčiau...
Galiausiai skambutis į duris, pagaliau. Atidariau duris ir į namus įėjo du vyrai ir viena moteris. Jie iškart paklausė, kas ten per sėklos. Parodžiau jiems pakelį. Jie apžiūrinėjo pakeli ir paklausė, kokia jų sudėtis. Nandas pasakė, kad čia tiesiog sukučių sėklos, daugiau nieko. Bet jie vis tiek norėjo tų sėklų sudėties. Nesu mačiusi, kad kur nors ant sėklų pakelių rašytų sudėtį, tad gydytojų klausimas pasirodė tikrai keistas. Kad nesukeltume įtarimo, su Nandu susitarėme, kad sakysime, jog draugas mums rekomendavo tas sėklas kaip alternatyvą alkoholiui, kurio poveikis neva panašus. Na, galiausiai gydytojai mums pasakė važiuoti į ligoninę, liepė pasirašyti, net neskaičiau ir nežiūrėjau kur – per prastai jaučiuosi. Nandas jau atrodė kiek geriau.
Įsėdome į greitosios mašiną ir pradėjome važiuoti. Pagaliau, dabar būsime išgelbėti, mumis pasirūpins. Važiuojam... Aš giliai kvėpuoju, trūksta oro, jaučiu, kaip plaka mano širdis, turbūt permušinėja. Nandas, atrodo, jaučiasi kiek geriau. Jis pasakė gydytojai, kad man reikia pagalbos. Gydytoja pasiūlė deguonies kaukę, tačiau pasakė, kad nuo jos gali labiau pykinti, tad aš jos atsisakiau. Važiuojam ir greitosios mašina labai krato. Atrodo, kad važiuojam labai ilgai, stojam prie kiekvieno šviesoforo, o mane vis labiau pykina. Norėjau paprašyti kokio kibiro, bet gydytoja buvo nusisukusi ir nelabai į mus kreipė dėmesį, tad galiausiai privėmiau tiesiog ant grindų. Tada gydytoja pagaliau davė kibirą. Labai pykino, gerklėje jaučiau riešutų sviesto gumulą – tikrai padarėm klaidą valgydami sėklas su riešutų sviestu, jis viską suklijuoja. Bet galiausiai pasijutau geriau ir jaučiausi jau visai žvali. Pasidarė linksma, su Nandu juokėmės, net nežinodami iš ko, bet bent jau žinodami, nuo ko. Taip, sėklų poveikis. Mes vis važiavom ir važiavom... Iš vieno miesto galo į visai kitą miesto galą, stodami prie kiekvieno šviesoforo. Nandui vėl pradėjo darytis blogiau... Ir beveik baigėsi mūsų pasiimtas vanduo, o greitojoj vandens nė nepasiūlė.
Galiausiai atvažiavome, išlipome iš mašinos. Įėjome pro duris ir tada mums pasakė eiti tiesiai ir sukti į dešinę už vyro. Na, problema, kad vyrų buvo du ir jie nestovėjo vietoje, tad greitai pasimetėm. Ėjom tiesiai ir kai praėjom vyrus, vienas gydytojas mums parodė sukti į kairę. Pasukom, o ten sėdėjo dar žmonių, supratom, kad tai laukiamasis. Nandą pradėjo pykinti, tad jis nuėjo į tualetą. Aš laukiau ir nerimavau, ar jam viskas gerai. Tada jis pasikvietė mane, kad būčiau kartu su juo, taip jis jautėsi geriau. Mes vis laukėm... Tada Nandas pasakė, kad nori išeiti į lauką, gryno oro. Prisipylėm vandens ir nuėjom laukan. Ten jis pasijuto kiek geriau, bet jį vis tiek pykino.
Stovėjom prie ligoninės durų, Nandas jautėsi labai prastai, prašė pakviesti pagalbos, bet aš bijojau jį palikti. Vis tik nuėjau ir paprašiau gydytojų pagalbos. Vienas gydytojas pasakė: „Nereikia prisivalgyt nesąmonių“. Kitas pasakė atvesti Nandą, kad galėtų jį apžiūrėti. Grįžau pas Nandą. Kai jis pasijuto kiek geriau, kartu grįžome į ligoninę. Nuėjome prie gydytojų kabineto ir paprašiau, kad padėtų. Gydytojai pasakė laukti laukiamajame. Nandas sakė, kad jam reikia gryno oro, o viduje jo nėra, bet gydytojai ginčijosi, kad oro čia yra. Nuėjome į laukiamąjį, kuriame žmonių buvo jau dar daugiau. Atidariau langą. Žmonės pradėjo į mus žiūrėti ir girdėjau:
– Ar neperpūs?..
– Jam bloga...
Tačiau Nandui oro neužteko ir jis panoro vėl eiti laukan. Aš ėjau paskui jį. Ligoninėje buvome jau gal pusvalandį, bet jokios pagalbos dar nesulaukėme. Nandas daug geriau jautėsi būdamas lauke. Jis pasiūlė mums geriau iš čia išeiti. Nuėjau į ligoninę, pripyliau vandens ir tada mes išėjome. Esame kitame miesto gale nuo savo namų, vakaras. Nandas sakė, kad su manimi jaučiasi geriau. Supratome, kad ligoninėje mums nepadės, kad ten į mus žiūri kaip į kokius padugnes, net nevertus pagalbos. Vertė mus laukti uždarytoje patalpoje, kurioje Nandui buvo tik blogiau. Nandas pasakė supratęs, kad iš tiesų išsigydymui reikia tik vandens ir gryno oro – nieko daugiau.
Taigi, mes dviese, kitame miesto gale, be grynųjų kišenėje... Nandas jaučiasi prastai, aš jaučiuosi kiek beviltiškai ir nusivylusi, nes maniau, kad greitoji pagalba yra tam, kad padėtų, bet pasirodo, kad ji nei greita, nes vežė mus į ligoninę visiškai neskubėdami, nors galėjo įsijungti švyturėlius, ir nei ji gali vadintis pagalba, nes mums nepadėjo. Na, bet aš jau jaučiuosi visai gerai, jaučiu sėklų poveikį. Viskas atrodo daug gražiau. Abu su Nandu iš viso šito galime tik ironiškai pasijuokti... Na, bet dar laukia ilga kelionė namo...