Gyvenimų šešėliai 2: kita dimensija

Antra „Gyvenimų šešėlių“ dalis: kita dimensija. Viskas kitaip, viskas iš naujo.
http://seseliai2.blogspot.lt/

53. Paskutinė kova

Praėjo mėnuo laiko ir jau perėjau visus treniruočių etapus. Dabar jaučiuosi tvirtai, viduje visos asmenybės pagaliau susigyveno. Jau ne kartą bandžiau pasiversti kitais gyvūnais. Pradžioje tai buvo labai sunku ir keista, kadangi visiškai pakisdavo suvokimas. Kai pasiverčiu kitu gyvūnu, aš ir tampu tuo gyvūnu, išnyksta bet kokios žmogiškumo apraiškos. Jei esu tigras, tai esu tikras visa savo siela, ir pasaulį matau tigro akimis, viską suvokiu kaip tigras. Tačiau to buvimo tigru pojūčio neįmanoma nusakyti žmogiškaisiais terminais, kadangi tai patirčiai nėra atitikčių žmogaus patirtyje. Pakinta regėjimo laukas, spalvų suvokimas, apskritai visas pasaulis atrodo kitaip, atsikreipia dėmesys į kitus dalykus negu būnant žmogumi.
Dabar atėjo metas keliauti į kitą gyvenimą, kuriame Žemę nori pavergti įtakingų žmonių gauja ir ateiviai. Jie kelia pavojų ir šiame gyvenime, tačiau svarbiau juos įveikti aname, kadangi jis yra chronologiškai ankstesnis.
Labai greitai persikėliau į kitą gyvenimą. Po susijungimo toks veiksmas tapo toks pat paprastas kaip išeiti pro duris. Taigi, aš senojoje Žemėje. Dabar belieka sugaudyti visus priešus po vieną ir juos sunaikinti arba nukenksminti.
Nusprendžiau pradėti nuo galingiausio priešo - magų draugijos. Jei pradėčiau nuo kitų, magai gali trukdyti, kištis ir taip mane išsekinti. O jei pirmiausia nugalėsiu magus, kiti priešai bus vieni juokai, jie neturės kaip pasipriešinti. Visus magus teks sunaikinti, kadangi nukenksminti ar įbauginti jų neįmanoma. Pradėsiu nuo Vytenio, kadangi jis jų vadas, ir panaikinus jį, suirs visa grupė.
Per energoinformacinį lauką labai greitai sužinojau, kur Vytenis šiuo metu yra. Užsidėjau energetinį skydą, kuris neleis niekam manęs pamatyti ar pajausti ir iškart persikėliau prie Vytenio. Jis kalbėjosi su kažkokiu žmogumi. Priėjau arčiau. Tas žmogus man pasirodė pažįstamas. Žinau - juk tai Tomas! Panašu, jog galėsiu vienu šūviu nušauti du zuikius.
Tačiau pradėjau jaustis netvirtai. Atrodė, tarsi kažkas viduje šiai minčiai prieštarautų. Galbūt du priešus įveikti vienu kartu per sunku? Gal geriau palaukti kol Vytenis liks vienas?
Tomas pradėjo keistai žvalgytis, tarsi nujaustų, kad kažkas čia dar yra be jų. Negi kažkaip išsidaviau? Tada jis pradėjo žiūrėti tiesiai į mano pusę.
- Su mumis yra Čijo, - pasakė jis.
- Kaip suprasti? - paklausė Vytenis.
- Tarp mūsų yra ryšys, - atsakė Tomas. - Galbūt ji to nežino, tačiau aš visada galiu pajusti, kur ji yra. O dabar ji yra štai šiame kambaryje.
Ryšys su priešu? Blogas ženklas. Trauktis ar kovoti?
Tomas priėjo prie pat manęs ir pagriebė mane už rankos. Slėptis nebebuvo prasmės, todėl nusiėmiau nematomumo skydą, kad be reikalo neeikvočiau energijos. Mane pamatęs Tomas nustebo, nes tikėjosi pamatyti Čijo, bet pamatė visai nepažįstamą žmogų.
- Tu ne Čijo? - sumišęs paklausė jis. - Ar tai dar vieno gyvenimo pavidalas?
Tuomet aš pasiverčiau mišriu gyvūnu - žmogaus galva, krokodilo kūnas, tigro letenos, šikšnosparnio sparnai - ir pradėjau savo ataką. Abu priešus nubloškiau energijos smūgiu.
- Tai magų grupė vienoje būtybėje! - su nustebimu, baime ir susižavėjimu sušuko Vytenis.
Aš nieko nelaukiau ir atakavau juos toliau. Jie abu bandė gintis, tačiau buvo per silpni. Vytenis buvo galingas magas, tačiau užpuolimas jam buvo netikėtas ir jo galia neprilygo vieningos būtybės galiai. Galiausiai jį tiesiog fiziškai sudraskiau tigro letenomis. Tada atėjo Tomo eilė. Jis bandė į mane sviesti energijos kamuolį, tačiau jis net nepažeidė apsauginio energetinio skydo. Pargrioviau Tomą ant žemės ir jau ruošiausi jį sudraskyti kaip Vytenį, tačiau netikėtai pajutau vidinį pasipriešinimą ir atsitraukiau. Supratau, jog tai Čijo nenori jo sunaikinti.
Netikėtai pasirodė penki kiti magai ir kai tik pamatė mane, jie pradėjo mane atakuoti. Jų smūgiai buvo galingesni negu Tomo, tačiau taip pat negalėjo manęs pažeisti. Jie svaidė į mane energijos kamuolius, bandė mane nukratyti elektra, nudeginti, užlieti vandeniu, užšaldyti... o aš tiesiog vienu kartu nubloškiau juos visus energijos banga. Jie atsistojo ir bandė mane atakuoti sujungę savo galias. Dabar puolimas jau buvo rimtesnis ir teko rimčiau gintis bei kontratakuoti. Pakračiau juos elektra, tuomet vieną iš jų užpuoliau fiziškai ir sudraskiau. Kiti pradėjo kabintis man į sparnus, bet greitai juos visus nubloškiau. Kitą magą padegiau ugnimi ir jis gyvas sudegė. Dar vieną rimtai pakračiau elektra. Likusius du sudraskiau tigro letenomis.
Dar vis liko Tomas, tačiau dėl vidinio pasipriešinimo negalėjau jam pakenkti. Netikėtai pajutau, jog man už nugaros atsirado dar vienas magas. Atsisukau. Tai buvo moteris ir ji man pasirodė matyta. Man staiga pakirto kojas. Tai buvo Miglė! Tai Čijo ankstesnysis gyvenimas, kuriame ji mirė. Atsiverčiau į žmogų. Miglė nieko nelaukdama pradėjo mane atakuoti energijos kamuoliais, tačiau aš lengvai nuo jų išsisukau. Tada puoliau atakuoti ją. Nukrėčiau ją elektra ir kol ji kurį laiką negalėjo pajudėti, aš pasiverčiau pantera. Tada šokau ant jos ir pradėjau ją draskyti. Ji bandė gintis, tačiau fiziškai buvo per silpna. Galiausiai aš perkandau jai gerklę.
Ir tuomet staiga viskas pradėjo suktis. Viskas sukosi vis greičiau ir greičiau. Jaučiau, kad nebesu pantera. Tačiau nebebuvau ir žmogus. Visas pasaulis išnyko, jaučiau tik sukimąsi. Atrodė, kad visos mano kūno ląstelės išsisklaido. Dabar atėjo aiškumas. Nors Miglė buvo kitas žmogus, tačiau ji vis dar buvo susijusi su Čijo. Mirus Miglei, mirė ir Čijo, o tai reiškė, kad mirė visa bendra būtybė. Mes to nežinojome ir net negalėjome žinoti, kadangi toks atvejis įvyko pirmą kartą visoje visatoje.
Jaučiau, kad visiškai išsisklaidžiau ir netikėtai sukimasis baigėsi. Pradėjau matyti pasaulį. Tačiau aš nebebuvau ta pati būtybė. Aš nebuvau niekas. Aš - grynas suvokimas. Aš esu visas pasaulis.
Kambaryje gulėjo šešių magų kūnai ir magės Miglės kūnas, ant kurio - negyva pantera. Tomas išėjo pro duris.
Dabar viskas tapo beprasmiška. Iš tiesų, prasmės nebuvo nuo pat pradžių. O pasaulis sau ir toliau egzistuoja.

52. Po 6 mėnesių...

Per pusę metų mes surinkome 7 asmenų grupę, kurie yra pasiruošę paaukoti savo asmenybę vardan kilnių tikslų. Visi - magai, kurie net veikdami atskirai yra stiprūs. Tačiau susijungę į vieną mes būsime daug stipresni, kadangi būsime visuma, o visuma - tai daugiau nei atskirų dalių suma.
Be manęs ir Jeremy, grupei dar priklauso: Lisa, Monis, Carlas, Indraya ir Teris. Kiekvienas narys buvo kruopščiai patikrintas, buvo suderinti visų narių tikslai ir ketinimai. Taip pat visi detaliai susipažinome su susijungimo ritualo procesu ir dabar jau esame pasiruošę jį vykdyti. Šį vakarą jau būsime viena būtybė.
Jau laikas. Pirmiausia mes kruopščiai paruošėme aplinką ritualui atlikti. Jis turi būti atliekamas erdvioje, tačiau uždaroje patalpoje. Mes pedantiškai išvalėme pasirinktą salę, kad joje neliktų nė vienos nereikalingos dulkelės. Kiekvienoje pasaulio pusėje padėjome medžiagas, atitinkančias keturis elementus - žemę, ugnį, orą, vandenį. Patys sustojome viduryje ratu ir susikibome rankomis. Rato viduryje buvo padėtas sidabrinis žiedas.
Tuomet atėjo laikas pradėti. Kiekvienas iš mūsų turėjo sakyti: "Aš, [vardas], išreiškiu savo valią susijungti su [kitų narių vardai]. Atsisakau savo asmenybės. Atiduodu savo valią grupės valiai. Aš, [vardas], ir [kitų narių vardai] esame viena būtybė. Tai mano valia."
Kai kiekvienas baigėme sakyti šį tekstą, visi choru turėjome sakyti: "Mes esame viena būtybė ir siekiame bendro tikslo. Tai mūsų valia." Tai turėjome kartoti 33 kartus.
Kai pradėjome sakyti šiuos žodžius, iš rato viduryje esančio žiedo staiga pradėjo sklisti akinančiai balta šviesa. Pirmiausia tai buvo siauras šviesos ruoželis,tačiau su kiekvienu teksto pakartojimu šviesos ruožas vis plėtėsi. Kai tekstą pasakėme 33-čiąjį kartą, šviesos ruožas jau apėmė mus visus. Tuomet mes pakilome į orą ir pradėjome suktis ratu. Sukimasis vis greitėjo ir greitėjo kol galiausiai mūsų visų kūnai išnyko ir mes patys tapome šviesa ir pradėjome judėti šviesos greičiu. Tuomet mes susiliejome į vieną visumą ir pamažu sukimasis pradėjo lėtėti.
Galiausiai mes sustojome. Keistas jausmas. Galvoje tiek daug minčių, skirtingų minčių. Reikia jas nuraminti ir susikoncentruoti. Laikas iki galo užbaigti ritualą viską sutvarkant ir sudedant į savo vietas.
Kai viską sutvarkiau, apėmė nenumaldomas smalsumas pažiūrėti į veidrodį. Atvaizdas veidrodyje atrodė nepažįstamas. Atrodė, tarsi žiūrėčiau į kitą žmogų, tačiau galėjau įžiūrėti visų septynių žmonių bruožų. Kas aš dabar esu?
Labai smalsu išbandyti naujas galias, tačiau po ritualo 36 valandas negalima naudoti jokių maginių galių, kadangi kūnas dar yra nestabilus. Šį laiką reikia paskirti meditacijai ir visiškam vidiniam susijungimui. O dabar mintys plėšosi į visas puses ir nesinori nieko kito, tik poilsio. Nuėjau į nedidelę patalpą, skirtą meditacijai. Čia buvo tik pagalvėlė, žvakė, ąsotis, pilnas vandens, ir stiklinė. Per nedidelį langelį kambario viršuje švietė mėnulio pilnatis. Uždegiau žvakę ir atsigėriau vandens. Tuomet atsisėdau ant pagalvėlės ir pradėjau koncentruotis į žvakės šviesą. Pradžioje buvo sunku, vis sukosi daugybė skirtingų minčių, nuo kurių net įsiskaudėjo galvą. Tačiau po kiek laiko jos pradėjo rimti. Galiausiai užsimerkiau ir pasinėriau į gilią meditacinę būseną be minčių. Taip sėdėjau kelias valandas, tada atsimerkiau, atsigavau iš meditacinės būsenos ir atsigėriau vandens. Tuomet ir vėl panirau atgal į meditacinę būseną. Taip kas kelias valandas vis atsigerdavau vandens ir vėl toliau medituodavau.
Galiausiai atėjo antrosios dienos vidurdienis, praėjo 36 valandos. Grįžau iš meditacinės būsenos, atsigėriau vandens. Tuomet pamažu atsistojau ir pramankštinau raumenis. Dabar atėjo metas pirmajam maistui. Nuėjau į virtuvę, įsipyliau trečdalį stiklinės pomidorų sulčių ir užpyliau jas vandeniu. Išmaišiau ir išgėriau. Tai ir buvo pirmasis maistas. Kelias dienas reikės maitintis labai atsargiai ir pamažu pereiti prie įprasto maisto.
Norėtųsi išbandyti naujas galias, tačiau jaučiu, kad kūnas dar per silpnas, jam reikia atsigauti, sustiprėti. Dabar svarbiausia atsargiai pereiti prie įprastos mitybos bei mankštintis. Į mankštą įeina ir paprastų maginių galių treniravimas: energijos kamuoliai ir skydai, telekinezė, levitacija. Pratimus reikia parinkti progresuojančia seka, kol galiausiai bus galima pereiti ir prie pasivertimo įvairiais gyvūnais. Mėnesį laiko treniruosiu naujas galias, o tada bus metas susiremti su priešais.

51. Jeremy planas

- Visų pirma, - pradėjo savo planą dėstyti Jeremy, - mums reikia surinkti kelis rimtai nusiteikusius žmones, kurie dar būtų ir galingi magai.
- Ką konkrečiai tu esi numatęs, - paklausiau.
- Tai, kam savanorių surasti bus tikrai sunku, nes reikės žmonių, pasiryžusių paaukoti savo asmenybę.
- Kaip tą asmenybę reikės aukoti?
- Susijungimo ritualui.
Nesupratau, ar jis juokavo, ar aš jį ne taip supratau. Susijungimo ritualas, apie kurį žinojau aš, tai kelių magų susijungimas į vieną galingą būtybę, galinčią pasiversti bet kuo ir įgavusią visų magų galias. Tačiau tai labai pavojingas ritualas ir jo niekas nesiima, kadangi pokytis būna negrįžtamas - magai nebegali atsiskirti.
- Niekas nesutiks, - galiausiai pasakiau aš.
- O tu sutiktum?
- Aš... Iš tiesų, aš nebijau prarasti savo asmenybės. Kadangi aš nė nežinau, kas yra ta mano asmenybė. Gyvenau tiek daug skirtingų gyvenimų ir juose pačiuose mano asmenybė tiek kartų keitėsi, kad aš nė nebetikiu šio darinio realumu. Tai iliuzija. Ir aš neturiu ko gyvenime prarasti. Be to, esu labai smalsi, todėl manau, kad sutikčiau. Bet kažin ar bus daugiau taip nusiteikusių magų...
- Na, jau esame dviese.
- Ką mes dviese padarytume? Būtume per silpna jėga.
- Bet stipresnė negu dabar, - taikliai pastebėjo jis. - Juk įgytume galimybę keisti pavidalus. Bet, žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Svarbiausia, kad tai būtų patikimi žmonės, turintys tokius pat tikslus kaip mes.
Jeigu į vieningą būtybę įsimaišytų asmuo, turintis kitokius tikslus, įvyktų tikras chaosas. Gali būti, jog tokia nauja būtybė tiesiog susinaikintų. Bet ar tikrai dėl šio tikslo verta taip rizikuoti? Ar tai tikrai ir mano tikslas? O galbūt man nieko nereikia. Ar žmonės verti, kad juos gelbėtume? Ar jie apskritai nori pagalbos? Gal jie laimingi ten, kur yra dabar. Kad ir koks gyvenimas būtų jiems sunkus, bet jie taip pripratę ir jaučiasi saugūs jame. Jei kažkas pasikeistų, juos ištiktų krizė, galbūt jie net reikštų nepasitenkinimą. Tačiau viskas ne vien tik dėl žmonių. Žemėje gyvena daugybė gyvybės formų, kurioms žmonės kenkia. Vien dėl jų verta stengtis.
- O kokie tavo tikslai, Jeremy? Ar tu niekada jais nesuabejojai?
- Aš tiesiog noriu sunaikinti tokius žmones, kurie kenkia kitiems, - atsakė jis. - Jie žadina manyje įsiūtį. Ir jau priėjau ribą, kai abejonių vis mažiau.
Ar mūsų tikslai sutampa? Pagalvojus, aš nenoriu nieko naikinti. Viduje jaučiuosi taiki. Manau, kad įmanoma viską pakeisti be smurto. Galbūt perauklėti tuos kenkėjus... Nors dabar imu abejoti net ir tuo. Gali būti, kad kai kurių žmonių pakeisti tikrai neįmanoma. O jei mes nieko nedarysime, tai jie visiškai sunaikins mūsų planetą...
- Gerai, Jeremy. Tuomet pradėkim sąjungininkų paieškas.

50. Tomo vizitas

Dar vis sėdėjome su Jeremy ant suoliuko parke, kai netikėtai prie mūsų priėjo Tomas. Nustebau pamačiusi jį čia, šiame savo gyvenime. Jis priėjo prie mūsų ir, nekreipdamas dėmesio į Jeremy, pasisveikino su manimi. Aš atsistojau ir taip pat pasisveikinau. Tada paklausiau, ką jis čia veikia.
– Tik atėjau tau pasakyti, kad nors dabar prisimeni visus savo gyvenimus, tačiau tu vis tiek nieko nežinai, – atsakė jis.
– Ką tuo nori pasakyti?
– Tik tai, kad nors ir atsimeni viską apie save, tačiau vis dar nieko nežinai apie kitus. Neįlįsi į kitų galvas.
Supratau, apie ką jis kalba. Kad ir kiek galvočiau apie kitus žmones, tačiau negaliu žinoti, kas iš tiesų dedasi jų galvose. Apie ką jie galvoja? Kokie jų motyvai kaip nors elgiantis? Kokie jų jausmai? Bet viso to niekaip negaliu sužinoti, galiu nebent spėlioti, daryti prielaidas... Galiu nebent paklausti to jų pačių, tačiau kaip žinoti, ar jų žodžiai nuoširdūs?
– Negi čia atėjai vien dėl to? – paklausiau.
– Norėjau tave pamatyti, – pasakė jis. – Gerai apgavai Vytenį ir jo komandą... Tačiau iš tiesų tik jiems padėjai, dabar jie turi stiprų ginklą savo pusėje.
– Kokį ginklą?
– Tave.
Minutėlę stovėjau nesuprasdama, ką jis nori pasakyti, bet tada supratau, kad to tikrai neįmanoma suprasti, ir paklausiau, ką jis turi omenyje.
– Tavo kūnas ten nemirė, – pasakė jis. – Jame įsikūnijo nauja siela... O ji yra labai imli naujiems dalykams, įskaitant ir magiją.
Aš visa aptirpau, kūnu perėjo stingdanti šalčio banga.
– Bet kodėl tu man tai sakai? – paklausiau.
– Tik tam, kad žaidimas būtų įdomesnis, – jis mirktelėjo man akimi.
Panašu, kad jis bando kelti intrigas. Tačiau kaip gali būti, kad į mano kūną įsikūnijo nauja siela? Juk jis turėjo tiesiog mirti. Niekada nesu girdėjusi atvejų, kai į jau gyvenantį kūną įsikūnytų nauja siela. Kas tada vyksta? Panašu, kad aš tikrai dar daug ko šiame pasaulyje nežinau.
Tačiau čia atsistojo Jeremy ir tarė:
– Aš turiu planą!
Jis visada randa išeitį kai man jau atrodo, kad viskas baigta, jis labai išradingas.
Tomas tik nusišypsojo. Tada jis ranka prilietė mano veidą ir netikėtai mane pabučiavo. Ir tuomet ištarė:
– Tu juk žinai, kad niekada manęs nepamirši.
Ir nuėjo.
Ir jis buvo teisus... Aš jo niekada nepamiršiu. Nors nė pati nežinau, kodėl. Gal jis man iš tiesų nė nepatiko. Tačiau kai buvau Miglė, jis privertė mane jį pamilti. Tomas labai gabus manipuliatorius. Tačiau jis tik parduoda save, bandydamas įtikti kitiems tam, kad pasiektų tai, ko nori. O gal tiesiog tam, kad pasilinksmintų.
Jeremy pamatė, kad aš giliai susimąsčiusi, ir paėmė mane už rankos. Tada pažiūrėjo man tiesiai į akis ir tarė:
– Aš jaučiu, kad tau sunku, tas žmogus tave apgavo. Tačiau tai ne tavo kaltė, tu nežinojai. Ir dabar nieko negali padaryti. Galbūt tu jo neužmirši, tačiau tai nieko nekeičia. Jis tik bando pakirsti tavo pasitikėjimą savimi ir manimi. Bet tu žinai, kad mūsų niekas neišskirs, nes mes esame sielos broliai. Kad ir kas tarp jūsų nutiko, tu nesi dėl to kalta, nes tu nežinojai, ir tuomet neprisiminei manęs.
Tada jis mane apkabino. Stipriai prisiglaudžiau prie jo, apkabinau ir norėjau niekada jo nepaleisti. Bet greitai atsigavau, šiek tiek atsitraukiau, ir paklausiau:
– Tai koks tavo planas, Jeremy?

49. Čijo ir Jeremy pažintis

Kai Čijo ir Jeremy buvo tik neseniai susipažinę viename iš pirmųjų savo gyvenimų, jie dar buvo nedrąsūs. Dabar, kai jie jau taip ilgai yra kartu, ta istorija jiems atrodo netgi juokinga. Tačiau tada viskas atrodė sudėtinga, painu, tai kėlė sumaištį, buvo jaučiama nežinomybė. Tiek Čijo, tiek Jeremy buvo labai protingi ir tuo jie vienas kitam iškart patiko. Jie turėjo apie ką šnekėtis, jiems buvo kartu gera ir įdomu. Tačiau nė vienas nežinojo, kad kitas jaučia tą patį. Čijo vis galvojo apie Jeremy ir svarstė, ar ji jam patinka. Jis jai labai patiko, nes buvo protingas ir įdomus, kokių reta. Ji labai vertino jį kaip draugą, tačiau jautė, kad norėtų su juo kažko daugiau, bet bijojo jam tai pasakyti. Čijo bijojo, kad jei ką nors pasakys jam apie jausmus, tuomet Jeremy išsigąs ir ji praras jį net kaip draugą. O to ji tikrai nenorėjo. Ji vis stengėsi mesti jį iš galvos, net bandė susitikinėti su kitais vaikinais, kad tik jį pamirštų, tačiau vis vien į galvą lindo tik mintys apie jį. Nors jai atrodė, kad nėra jo labai įsimylėjusi, nėra dėl jo pametusi galvos, tačiau naktimis mintys apie Jeremy jai neleisdavo užmigti. Apskritai Čijo net nebuvo tikra, kad jai reikia vaikino, kartais jai net buvo sunkoka įsivaizduoti juos kartu su Jeremy, tačiau ji vis tiek puoselėjo viltis. Na, jei tai galima pavadinti viltimis. Greičiau ji bandė tas viltis išvaikyti. O Jeremy tuo tarpu jai siuntė ambivalentiškus signalus. Kartais jai atrodė, kad Jeremy nelabai ja domisi, kad jis jos vengia, kadangi jie retai susitikdavo ir mažai bendraudavo. Ji norėdavo jį matyti kasdien, o jam, atrodė, labiau rūpėjo kiti užsiėmimai. Dėl to Čijo giliai širdyje labai kentėjo. Tačiau kartais Jeremy parodydavo Čijo dėmesį, net pasakydavo ką nors, kas atrodė tarsi simpatijos ženklas. Tačiau tada ji tik dar labiau pasimesdavo ir nežinodavo, kaip tuos ženklus suprasti. Kartais jai norėdavosi mokėti skaityti mintis, tačiau tada tokių įgūdžių ji dar neturėjo. Ji labai norėjo sužinoti, ar ji patinka Jeremy, tačiau bijojo to klausti tiesiogiai, kadangi nenorėjo prarasti jo kaip draugo.
Tad galiausiai Čijo sukūrė planą – ji nusprendė, kad paklaus Jeremy, ar ji jam patinka, arba pati pasakys jam, kad jis jai patinka, kokio nors tripo metu. Jau tada Čijo ir Jeremy kartais kartu „pakeliaudavo“ su psichodelikais, tad nesunku buvo sulaukti tokio meto. Ji nusprendė, kad jeigu jis jai simpatijos nejaučia, tai ji galės viską užglaistyti suversdama kaltę psichodelikų poveikiui. Taigi, vieną dieną jie tripino gamtoje, ir jau kiek įsibėgėjus poveikiui, Čijo tiesiai prisipažino Jeremy, kad jis jai patinka. Tada paaiškėjo, kad jam ji taip pat patinka, tačiau jis bijojo jai tai parodyti, ir būtent dėl to kartais jos vengdavo. Jam atrodė, kad Čijo nori būti tik draugais, todėl retai su ja susitikdavo, kad ji nepagalvotų, kad jis nori kažko daugiau. Jis, kaip ir Čijo, bijojo to paties. Jie abu bijojo būti suprasti teisingai, jie bijojo parodyti savo tikruosius jausmus. Tačiau tą kartą, veikiant psichodelikams, jie išdrįso vienas kitam prisipažinti apie jausmus, ir taip jie tapo daugiau negu draugais. Ir ši jų draugystė ėjo iš gyvenimų į gyvenimus, ir jie visada buvo kartu, būdami sielos broliais, tikrais mylimaisiais.

48. Morning glory tripas ir ganja

Sėdėjome su Jeremy miške ir mėgavomės tyru pušų oru. Abu buvome suvalgę sukučio sėklų. Jis pasislinko arčiau manęs ir apkabino mane. Tada pažiūrėjo man tiesiai į akis ir pasakė:
- Tu man tikrai labai patinki.
Aš nusišypsojau, buvo labai gera girdėti tokius žodžius. Atsakiau, kad jis man taip pat patinka. Tada jis viena ranka švelniai prilietė mano veidą, priartėjo prie manęs, ir mes pasibučiavome. Jaučiausi tiesiog pakylėta, galbūt sukutis pridėjo dar daugiau efekto. Buvo gera tiesiog ramiai atsipalaidavus sėdėti su mylimu žmogumi, su tikru sielos draugu.
- Žinai, kitoj dimensijoj pasaulis galbūt jau griūna, o mes čia sau tripinam, – ironiškai pastebėjau ir nusijuokiau.
- Aha, – nusijuokė Jeremy. – Bet mes nieko negalim padaryti, tai kas belieka.
- Einam prie jūros! - atsistojau ir paėmiau Jeremy už rankos.
Jis atsikėlė ir mes pajudėjome link kopų. Lipome per kopas ir tas kelias atrodė tarsi amžinybė. Kilo įspūdis, kad mes niekada nepasieksime viršaus, ką bekalbėti apie pačią jūrą – ji dar neegzistavo net mūsų vaizduotėje.
Galiausiai šiaip ne taip pasiekėme kopų viršų ir mums atsivėrė nepaprasta jūros begalybė. Tada mes bėgte pasileidome nuo kopų jūros link. Pribėgome prie jūros ir aš patikrinau vandens šiltumą. Jūroje vanduo, kaip visada, gana vėsus, tačiau patenkinamas, todėl norėjau išsimaudyti. Pažiūrėjau į Jeremy, atrodo, jam ši mintis taip pat patiko. Greitai nusimečiau drabužius ir įbėgau į vandenį. Tada atsisukau į Jeremy ir kviečiau jį ateiti. Jis kurį laiką padvejojo, tačiau galiausiai taip pat nusimetė drabužius ir atėjo pas mane. Jis mane apkabino, jaučiau jo kūno šilumą ir mane vėl apėmė euforija.
Gana greitai pasidarė šalta, todėl nutarėm lįsti lauk iš vandens. Išbridę supratome, kad nė vienas nepasiėmėm rankšluosčio, todėl teks kentėti šaltį kol išdžiūsim. Atsisėdome ant smėlio ir pradėjom kalbėti apie dievą, reinkarnaciją ir gyvenimo prasmę. Greitai pamiršome, kad esam nuogi ir kad turėtų būti šalta, labai įsijautėm į diskusiją.
- Gyvenimas beprasmis, – pasakiau aš. – Tačiau mes vis tiek galime juo mėgautis!
- Gyvenimas nėra beprasmis, – nesutiko Jeremy. – Be to, yra svarbesnių dalykų negu poreikių tenkinimas ir malonumų vaikymasis.
- Pavyzdžiui?
- Žinių paieška ir kaupimas, gilinimasis į svarbius klausimus, – atsakė jis.
- Na, aš pasakyčiau, kad tai – taip pat vienas malonumų, – nusišypsojau.
Vakaro vėsa mums priminė, jog dar vis esame be rūbų, tad supratome, kad laikas pakeisti situaciją ir apsirengti. Nuo jūros pūtė gana žvarbus vėjas, todėl nutarėme grįžti į kitą kopų pusę. Šį kartą kelias į viršų nebeatrodė toks užtęstas – sukučio poveikis jau silpo. Gana greitai perlipome kopas ir nusileidome į mišką. Jame taip pat buvo vėsu, todėl sėdome ant dviračių ir keliavome miesto link.
Kai pasiekėme civilizaciją, mus greitai apgaubė šiluma, čia nebuvo jokio vėjo. Nuvažiavome į parką ir atsisėdome ant suoliuko šalia vandens. Tada Jeremy išsitraukė dieviškojo augalėlio – kanapės, susmulkino ją, sumaišė su ramunėlėmis ir susuko į vyniojamą cigarečių popierių. Mes abu parūkėme, poveikis buvo gana stiprus. Jaučiausi atsipalaidavusi ir pakilios nuotaikos, o Jeremy užplūdo idėjų lavina. Galiausiai jis sugalvojo, kaip mes galime išgelbėti žmoniją.

47. Gimimas

Pramerkiu akis. Tai pirmoji mano diena žemėje, aš ką tik gimiau. Aplink mane ratu sustojusi grupė juodai apsirengusių žmonių. Jie atrodo pasimetę, nustebę, išsigandę. Vieni blaškosi, kiti žiūri į mane, pasilenkia visai prie manęs, tikrina mano pulsą, kažką kalba. Galiausiai pradėjau geriau girdėti, tad išgirdau juos kalbant:
- Kaip ji galėjo likti gyva?
- Mes viską darėm teisingai, niekas nesuklydo, čia įsikišo kažkas iš šalies.
- Bet kaip tai nutiko? Reikia viską sutikrinti Akašos kronikose.
- Gerai, Tadai, tu man padėsi ten keliaujant, einam. O jūs likit jos prižiūrėti, neleiskit jai atsikelti.
Tie tu žmonės išėjo, o kiti liko prie manęs. Vienas pritūpė ir į mane žiūrėdamas tarė:
- Ir kaip tu galėjai likti gyva?
Niekaip nesupratau, apie ką jie kalba, gi aš ką tik gimiau – kaip galėjau likti gyva? Niekaip neatsimenu, kas buvo prieš tai, neatsimenu savo gimimo akimirkos. Gal buvo sunkus gimdymas? Pabandžiau dar šiek tiek apsidairyti. Dairantis akys užkliuvo už mano kūno. Tai mane labai nustebino – kūnas buvo suaugusio žmogaus, ne kūdikio! Kaip aš galėjau pakliūti į suaugusio žmogaus kūną? Supratau, kad galiu atsikelti ir visavertiškai judėti. Atsisėdau ir prie manęs iškart pribėgo trys žmonės. Pažiūrėjau į juos nieko nesuprasdama. Tada nusprendžiau pabandyti su jais kalbėti:
- Prašau, nieko man nedarykite. Aš nesuprantu, kur esu ir kaip čia papuoliau. Aš turėjau gimti naujagimio kūne, bet atsidūriau čia.
Jie nustebę susižvalgė ir tuomet nepatikliai į mane pažiūrėjo. Vienas iš jų smarkiai suėmė mane už rankų ir jas surišo. Kitas surišo mano kojas.
- Negalvok, kad savo kvailais juokeliais išsisuksi.
Norėjau pradėti verkti, nes juk tokia reakcija įprasta kūdikiui. Tačiau supratau, kad šioje situacijoje tai nepadės, ir kad aš nesu kūdikis. Aš turėjau gimti, tačiau atsidūriau ant mirties slenksčio.
Po kiek laiko grįžo tie du vyrai, kurie buvo išėję. Vienas jų tarė:
- Čia ne Miglė, atriškit ją.
- Ką? Kaip suprasti? - sumišę klausė kiti.
- Miglė prieš pat mirtį pasišalino iš šio kūno ir į jį spėjo įsikūnyti nauja siela.
- Kaip tai įmanoma? - klausė vienas iš vyrų. Tuo tarpu kitas jau atrišinėjo man rankas ir kojas.
- Viskas vyko sekundžių tikslumų, – atsakė pirmasis vyras. Tuomet jis atsisuko į mane ir pasakė:
- Sveika atvykusi į Žemę, aš esu Vytenis. Tavo vardas čionai yra Miglė. Tau teko didelis išbandymas – teks prisitaikyti gyventi jau sukurtame žmogaus gyvenime.
- Aš turėjau gimti naujagimio kūne, – pasakiau. – Kaip tai nutiko?
- Kai atėjo tavo laikas gimti, pirmasis laisvas kūnas buvo šis, – atsakė Vytenis. – Žinai ką... Jeigu nori, gali likti su mumis, mes padėsime tau adaptuotis.
Pagalvojau, kad tai labai draugiškas ir malonus pasiūlymas, todėl sutikau. Tuomet Vytenis dar pasakė, kad mokys mane magijos bei galbūt priims į savo magų ratą. Pagalvojau, kad galbūt tai visai įdomu.
- Kaip ką tik įsikūnijusios sielos, tavo protas yra dar labai imlus, todėl gali išmokti labai daug per trumpą laiką, – kalbėjo Vytenis. – O tau nereikia mokytis nei vaikščioti, nei kalbėti – visas motorine funkcijas tavo kūnas jau moka. Todėl galėsi išmokti daugybę kitų labai naudingų dalykų.
Buvau pasiryžusi mokytis magijos. Visa tai man skambėjo taip įdomiai ir naujai. Jaučiausi gavusi tikrai unikalią progą ir neįkainojamą būsimą patirtį. Panašu, kad manęs laukia ypatingas ir pilnas įspūdžių gyvenimas.

46. Miglės mirtis

Vytenis nudangino mane į kažkokią salę, kurią apšvietė vien žvakės. Ji panėšėjo į bažnyčią, tik čia nebuvo jokių suolų.
– Migle, prisidėk prie mūsų, magų, – tarė Vytenis. – Tu dar turi šansą. Gaila būtų prarasti tokią gabią magę.
– Jau turėjai suprasti, kad mano kelias – vienišas kelias, – atsakiau.
– Tuomet ką veiki su Jeremy?
– Jis – toks pat vienišas karys kaip ir aš. Šiuo metu jis mano pakeleivis, bet gali būti, kad keliai išsiskirs, kaip ir praeityje jie nesikirto.
– Tai geriau rinksies mirtį negu prisijungsi prie mūsų? Gi neturi ko prarasti.
– Mūsų tikslai nesutampa. Mano vertybės kitos. Jūs išvien su įkalintojais, o aš einu už laisvę.
Pajutau, kad jau šiek tiek atgavau jėgas, ir supratau, kad Jeremy jau išsilaisvino.
– Kaip ruošiesi mane nužudyti? – paklausiau.
– Visom įmanomom prasmėm, – jis nusišypsojo ir mirktelėjo akimi.
Tuomet Vytenis spragtelėjo pirštais ir į kambarį įžengė tuzinas juodai apsirengusių vyrų. Supratau, kad jie taip pat magai, ir kad artėja mano galas, tačiau baimės nejutau. Visi jie kartu su Vyteniu apsupo mane ratu ir susižvalgė. Tuomet sutartinai užsimerkė ir nudelbė galvas žemyn. O aš viduryje stovėjau visiškai rami. Po kiek laiko jie atsimerkė ir pradėjo choru šnekėti kažkokius man nesuprantamus žodžius. Jie paišė ore apverstas pentagramas, mosikavo rankomis, sukiojosi ir vis kažką sutartinai kalbėjo. Vaizdas atrodė net šiek tiek komiškas.
Galiausiai jie visiškai įsijautė, paniro į transą ir atrodė, kad viską daro nesąmoningai. Tačiau jų judesiai ir žodžiai tebebuvo harmoningi. Jie visi priklaupė ant kelio, po to vėl pašoko aukštyn, pajudėjo ratu, ir vėl sukiojosi bei piešė apverstas pentagramas. Galiausiai jie choru sušuko, visi išsitraukė durklus ir šoko ant manęs. Užsimerkiau ir pasiruošiau pajusti savo kūne 13 durklų, tačiau, mano nuostabai, pajutau tik švilpiantį vėją.
Nedrąsiai atsimerkiau ir... pamačiau aplink save žaliuojančius laukus. Stovėjau ant kažkokios žole apžėlusios uolos, o apačioje dunksojo bekraštis vandenynas. Net nebandžiau teleportuotis, tad niekaip nesupratau, kaip čia atsidūriau. Dar šiek tiek apsidariau. Priliečiau žolę, giliai įkvėpiau, norėdama įsitikinti, kad visa tai tikra. Neilgai trukus pajutau už savo nugaros kitą žmogų. Atsisukau. Tai buvo Jeremy. Tačiau jis neatrodė nei laimingas, nei patenkintas. Labiau susirūpinęs, pavargęs ir nusivylęs.
– Atleisk man, – tarė jis. – Tai buvo vienintelis būdas tave išgelbėti. Kitaip būtum pradingusi į nebūtį be jokių pėdsakų.
Norėjau pasakyti, kad viskas gerai, kad nesuprantu, kodėl jis toks susirūpinęs, tik staiga viduje pajutau keistą virpulį, šaltį. Pasijutau taip, tarsi būčiau kažko netekusi, kažko, kas man labai svarbu ir artima. Pasijutau lyg būtų išnykusi kažkokia mano pačios esybės dalis... Ir tuomet netikėtai viską supratau. Šis suvokimas mane užklupo staiga ir apėmė visą mano kūną. Supratau, kad Miglės nebėra, tarsi niekada ir nebuvo. Supratau, kad čia ir dabar esu Čijo.
– Padėjau tau atkirsti Miglę nuo kitų tavo esybės dalių tam, kad išgyventum, – galiausiai tarė Jeremy. – Kitaip būtum mirusi visuose pasauliuose. Dabar tik netekai vienos savo dalies, nors ir tokios brangios.
– Ačiū tau, Jeremy, – pravirkau ir apkabinau jį.
Netekau savo esybės dalies, tačiau išsaugojau gyvybę. Dabar tiesiog teks su tuo susitaikyti ir gyventi šitaip. Dabar aš mirusi, bet neatsisakysiu savo siekių ir grįšiu išvaduot žmonijos ir gamtos. Tik dabar jau būsiu iš dalies saugi, kadangi niekas nežinos, kad egzistuoju. Niekas, išskyrus mane ir Jeremy.

45. Žemės valdovas

Su Jeremy nusikėlėme į Nando butą, tačiau jame nieko nebuvo. Jau ketinome ieškoti kitur, kai staiga lyg iš niekur į mus šovė elektros pliūpsnis. Spėjome nuo jo išsisukti, tačiau po jo ėjo kitas pliūpsnis, kol galiausiai pasileido visa pliūpsnių lavina. Buvo taip šviesu, kad nė nemačiau, kas šaudo. Bandžiau sukurti energetinį skydą, bet staiga pajutau stiprų smūgį į nugarą.
Po to pabudau surakinta kažkokiame rūsyje. Buvau grandine prirakinta prie kažkokio vamzdžio. Rūsyje buvo drėgna ir šalta. Apsidairiau aplinkui. Tai nebuvo kažkokia maža patalpa, iš rūsio vedė koridorius, tačiau nemačiau, kur jis tęsiasi, kadangi koridorius sukosi į šoną. Netikėtai išgirdau krebždėjimą kažkur už kampo. Pabandžiau atsistoti norėdama pažiūrėti, kas ten, tačiau supratau, kad visiškai neturiu jėgų. Jaučiausi lyg iš manęs būtų išsiurbta visa energija.
– Hera! – išgirdau Jeremy balsą. Tai jis buvo už kampo.
– Jeremy, aš čia, aš surakinta ir visiškai neturiu jėgų.
– Aš taip pat, Hera, – atsakė jis. – Nemanau, kad tai Tomo darbas.
– Turbūt tu teisus. Jis būtų mus uždaręs laive. Turim reikalų su kažkuo kitu.
Išgirdau žingsnius, kažkas sparčiai artėjo link mūsų.
– Kas gi čia pabudo? – išgirdau kažkur jau girdėtą balsą. – Miglė ir Jeremy. Smagu jus matyti.
Tada jis atėjo prie mūsų ir pamačiau, jog tai Vytenis.
– Tu? – paklausiau. – Kodėl? Kam tau mes? Ir kur Nandas?
– Ar ne per daug klausimų vienu metu, Migle? Kai kas nori tave pamatyti. Galbūt jis tau ir papasakos.
Tada jis paleido energinį pliūpsnį į grandinę ir ji nutrūko. Vytenis priartėjo prie manęs, pagriebė mane už rankos ir mes atsidūrėme kitoje vietoje. Tai buvo erdvus kambarys, galima sakyti, salė. Ant sienų kabėjo gyvūnų galvų iškamšos. Vytenis pasodino mane į minkštą krėslą šalia rašomojo stalo.
– Jis tuoj ateis, – pasakė Vytenis ir iškart po to išnyko.
Norėjau atsistoti, bet kūnas manęs neklausė. Dar kartą apžvelgiau kambarį. Jis atrodė tikrai prabangiai. Ant žemės gulėjo baltojo tigro kailis. Negaliu atsistebėti, kokie žmonės būna žiaurūs ir nesupratingi. Norėčiau, kad kas nors nudirtų jų pačių odą ir pasiūtų iš jos rankinuką.
– Migle, – į kambarį įėjo kažkoks vyriškis ir tiesė į mane rankas. – Kaip malonu, kad atėjai manęs aplankyti.
– Kas tu ir ko tau iš manęs reikia? – griežtai paklausiau.
– Nagi, ko taip atšiauriai? Galėtum rodyti bent šiokią tokią pagarbą vyresniems, negi tavęs niekas neauklėjo?
– Laimei, auklėjau save pati, todėl nematau reikalo niekam rodyti pagarbos, visi žmonės yra lygūs. O tuo labiau pagarbos nėra vertas žmogus, kuris mane pagrobia ir laiko įkalinęs prieš mano valią.
– Aš tavęs negrobiau, Migle. Ir nelaikau. Tu gali eiti – prašom.
– Tu užsakei, kad Vytenis mane pagrobtų, ir puikiai žinai, kad niekur eiti aš dabar negaliu! Ko tau iš manęs reikia?!
– Na ir arši mergina. Tikra kovotoja. Migle, aš tau turiu pasiūlymą, dėl to tu čia ir esi.
– Man neįdomūs jokie pasiūlymai, paleisk mane ir Jeremy. Be to, kur Nandas?
– Manau, šis pasiūlymas tave tikrai sudomins, – jis kalbėjo ramiai ir visiškai nekreipė dėmesio į mano žodžius. – Kiekvieną sudomintų. Aš tau siūlau daug pinigų. Duosiu tau 15 milijardų dolerių. Galiu parūpinti tau namą ant jūros kranto, kur nors šiltuose kraštuose. Žinau, kad apie tai svajojai. Duosiu tau viską, ko tik nori. Bet su viena sąlyga – kad daugiau nekiši nosies į svetimus reikalus. Tavęs nelies nei Vytenis, nei Tomas – niekas. Taip pat ir tavo draugų bei šeimos narių. Jūs visi gausite laisvę ir būsite apsaugoti. Turėsi viską, ko tik panorėsi.
– Manęs nedomina jokie suknisti pinigai ir namai! Aš noriu laisvės žmonijai!
– Migle, kam gi jiems laisvė? Jie gyvena nuostabų gyvenimą. Jiems nereikia vargti tam, kad gautų pavalgyti ar stogą virš galvos. Jiems nereikia patiems augintis maisto ir statytis namų. Norėdami valgyti, jie gali paprasčiausiai nueiti į parduotuvę kitoje gatvės pusėje. Arba net neišėję iš namų užsisakyti picos. Jie gauna jau įrengtus namus ir jiems nereikia patiems vargti. Be to, panorėję jie gali nuvažiuoti į bet kurį pasaulio kampelį. Arba susisiekti su draugu iš kito pasaulio krašto. Ir visa tai mūsų dėka. Tai ir yra tikroji laisvė.
– Tai suknista vergovė, o ne laisvė! Gali nesekti man savo pasakų, aš puikiai matau, kaip viskas vyksta iš tiesų. Žmonės yra vergai. Jie vergauja tam, kad nusipirktų maisto, kuris juos žudo. Jiems plaunamos smegenys per televiziją. Ir jie tikrai negali nuvažiuoti į bet kurį pasaulio kampelį. Aš noriu, kad žmonės įgytų tikrą laisvę. Kad galėtų valgyti sveiką maistą ir kvėpuoti švariu oru. Noriu, kad jų mintys ir veiksmai nebūtų suvaržyti.
– Kaip tu nesupranti, – nekantriai tarė jis, – kad žmonėms nereikia laisvės. Jie nemokėtų elgtis laisvėje, pradėtų viską griauti, žudyti. Tavo idėjos gražios, bet jos naivios. Tai utopija.
– Utopija yra tik ribotiems asmenims neįgyvendinama idėja. Tačiau iš tiesų ji net labai reali ir pasiekiama. Tik tokie kaip tu tam trukdo. Žmonės žiaurūs, nes jūs juos tokius padarot. Programuojate juos per televiziją, bukinate, naikinate empatiją alkoholiu, skatinate karą ir agresiją. Žmonės iš prigimties yra geri, bet jūs sukuriate nepalankią aplinką, todėl jie tokiais ir tampa.
– Naivūs humanistiniai paistalai. Įrodyta, kad žmogaus prigimtis bloga. Agresija – vienas iš instinktų.
– Pats tuos tyrimus užsakei?
– Gana! – galiausiai pratrūko jis. – Kvaiša! Kaip tu nesupranti, prieš mane nepašokinėsi! Tu esi niekas. Visiškas nulis. Aš tau siūlau visą pasaulį, o tu paistai savo kvailas nesąmones! Tik visiškas kvailys gali atsisakyti tokio pasiūlymo. Vyteni!
Iškart po jo šūksnio kambaryje atsidūrė Vytenis.
– Sunaikink ją, – pasakė vyriškis.