53. Paskutinė kova

Praėjo mėnuo laiko ir jau perėjau visus treniruočių etapus. Dabar jaučiuosi tvirtai, viduje visos asmenybės pagaliau susigyveno. Jau ne kartą bandžiau pasiversti kitais gyvūnais. Pradžioje tai buvo labai sunku ir keista, kadangi visiškai pakisdavo suvokimas. Kai pasiverčiu kitu gyvūnu, aš ir tampu tuo gyvūnu, išnyksta bet kokios žmogiškumo apraiškos. Jei esu tigras, tai esu tikras visa savo siela, ir pasaulį matau tigro akimis, viską suvokiu kaip tigras. Tačiau to buvimo tigru pojūčio neįmanoma nusakyti žmogiškaisiais terminais, kadangi tai patirčiai nėra atitikčių žmogaus patirtyje. Pakinta regėjimo laukas, spalvų suvokimas, apskritai visas pasaulis atrodo kitaip, atsikreipia dėmesys į kitus dalykus negu būnant žmogumi.
Dabar atėjo metas keliauti į kitą gyvenimą, kuriame Žemę nori pavergti įtakingų žmonių gauja ir ateiviai. Jie kelia pavojų ir šiame gyvenime, tačiau svarbiau juos įveikti aname, kadangi jis yra chronologiškai ankstesnis.
Labai greitai persikėliau į kitą gyvenimą. Po susijungimo toks veiksmas tapo toks pat paprastas kaip išeiti pro duris. Taigi, aš senojoje Žemėje. Dabar belieka sugaudyti visus priešus po vieną ir juos sunaikinti arba nukenksminti.
Nusprendžiau pradėti nuo galingiausio priešo - magų draugijos. Jei pradėčiau nuo kitų, magai gali trukdyti, kištis ir taip mane išsekinti. O jei pirmiausia nugalėsiu magus, kiti priešai bus vieni juokai, jie neturės kaip pasipriešinti. Visus magus teks sunaikinti, kadangi nukenksminti ar įbauginti jų neįmanoma. Pradėsiu nuo Vytenio, kadangi jis jų vadas, ir panaikinus jį, suirs visa grupė.
Per energoinformacinį lauką labai greitai sužinojau, kur Vytenis šiuo metu yra. Užsidėjau energetinį skydą, kuris neleis niekam manęs pamatyti ar pajausti ir iškart persikėliau prie Vytenio. Jis kalbėjosi su kažkokiu žmogumi. Priėjau arčiau. Tas žmogus man pasirodė pažįstamas. Žinau - juk tai Tomas! Panašu, jog galėsiu vienu šūviu nušauti du zuikius.
Tačiau pradėjau jaustis netvirtai. Atrodė, tarsi kažkas viduje šiai minčiai prieštarautų. Galbūt du priešus įveikti vienu kartu per sunku? Gal geriau palaukti kol Vytenis liks vienas?
Tomas pradėjo keistai žvalgytis, tarsi nujaustų, kad kažkas čia dar yra be jų. Negi kažkaip išsidaviau? Tada jis pradėjo žiūrėti tiesiai į mano pusę.
- Su mumis yra Čijo, - pasakė jis.
- Kaip suprasti? - paklausė Vytenis.
- Tarp mūsų yra ryšys, - atsakė Tomas. - Galbūt ji to nežino, tačiau aš visada galiu pajusti, kur ji yra. O dabar ji yra štai šiame kambaryje.
Ryšys su priešu? Blogas ženklas. Trauktis ar kovoti?
Tomas priėjo prie pat manęs ir pagriebė mane už rankos. Slėptis nebebuvo prasmės, todėl nusiėmiau nematomumo skydą, kad be reikalo neeikvočiau energijos. Mane pamatęs Tomas nustebo, nes tikėjosi pamatyti Čijo, bet pamatė visai nepažįstamą žmogų.
- Tu ne Čijo? - sumišęs paklausė jis. - Ar tai dar vieno gyvenimo pavidalas?
Tuomet aš pasiverčiau mišriu gyvūnu - žmogaus galva, krokodilo kūnas, tigro letenos, šikšnosparnio sparnai - ir pradėjau savo ataką. Abu priešus nubloškiau energijos smūgiu.
- Tai magų grupė vienoje būtybėje! - su nustebimu, baime ir susižavėjimu sušuko Vytenis.
Aš nieko nelaukiau ir atakavau juos toliau. Jie abu bandė gintis, tačiau buvo per silpni. Vytenis buvo galingas magas, tačiau užpuolimas jam buvo netikėtas ir jo galia neprilygo vieningos būtybės galiai. Galiausiai jį tiesiog fiziškai sudraskiau tigro letenomis. Tada atėjo Tomo eilė. Jis bandė į mane sviesti energijos kamuolį, tačiau jis net nepažeidė apsauginio energetinio skydo. Pargrioviau Tomą ant žemės ir jau ruošiausi jį sudraskyti kaip Vytenį, tačiau netikėtai pajutau vidinį pasipriešinimą ir atsitraukiau. Supratau, jog tai Čijo nenori jo sunaikinti.
Netikėtai pasirodė penki kiti magai ir kai tik pamatė mane, jie pradėjo mane atakuoti. Jų smūgiai buvo galingesni negu Tomo, tačiau taip pat negalėjo manęs pažeisti. Jie svaidė į mane energijos kamuolius, bandė mane nukratyti elektra, nudeginti, užlieti vandeniu, užšaldyti... o aš tiesiog vienu kartu nubloškiau juos visus energijos banga. Jie atsistojo ir bandė mane atakuoti sujungę savo galias. Dabar puolimas jau buvo rimtesnis ir teko rimčiau gintis bei kontratakuoti. Pakračiau juos elektra, tuomet vieną iš jų užpuoliau fiziškai ir sudraskiau. Kiti pradėjo kabintis man į sparnus, bet greitai juos visus nubloškiau. Kitą magą padegiau ugnimi ir jis gyvas sudegė. Dar vieną rimtai pakračiau elektra. Likusius du sudraskiau tigro letenomis.
Dar vis liko Tomas, tačiau dėl vidinio pasipriešinimo negalėjau jam pakenkti. Netikėtai pajutau, jog man už nugaros atsirado dar vienas magas. Atsisukau. Tai buvo moteris ir ji man pasirodė matyta. Man staiga pakirto kojas. Tai buvo Miglė! Tai Čijo ankstesnysis gyvenimas, kuriame ji mirė. Atsiverčiau į žmogų. Miglė nieko nelaukdama pradėjo mane atakuoti energijos kamuoliais, tačiau aš lengvai nuo jų išsisukau. Tada puoliau atakuoti ją. Nukrėčiau ją elektra ir kol ji kurį laiką negalėjo pajudėti, aš pasiverčiau pantera. Tada šokau ant jos ir pradėjau ją draskyti. Ji bandė gintis, tačiau fiziškai buvo per silpna. Galiausiai aš perkandau jai gerklę.
Ir tuomet staiga viskas pradėjo suktis. Viskas sukosi vis greičiau ir greičiau. Jaučiau, kad nebesu pantera. Tačiau nebebuvau ir žmogus. Visas pasaulis išnyko, jaučiau tik sukimąsi. Atrodė, kad visos mano kūno ląstelės išsisklaido. Dabar atėjo aiškumas. Nors Miglė buvo kitas žmogus, tačiau ji vis dar buvo susijusi su Čijo. Mirus Miglei, mirė ir Čijo, o tai reiškė, kad mirė visa bendra būtybė. Mes to nežinojome ir net negalėjome žinoti, kadangi toks atvejis įvyko pirmą kartą visoje visatoje.
Jaučiau, kad visiškai išsisklaidžiau ir netikėtai sukimasis baigėsi. Pradėjau matyti pasaulį. Tačiau aš nebebuvau ta pati būtybė. Aš nebuvau niekas. Aš - grynas suvokimas. Aš esu visas pasaulis.
Kambaryje gulėjo šešių magų kūnai ir magės Miglės kūnas, ant kurio - negyva pantera. Tomas išėjo pro duris.
Dabar viskas tapo beprasmiška. Iš tiesų, prasmės nebuvo nuo pat pradžių. O pasaulis sau ir toliau egzistuoja.