Dar vis sėdėjome su Jeremy ant suoliuko parke, kai netikėtai prie mūsų priėjo Tomas. Nustebau pamačiusi jį čia, šiame savo gyvenime. Jis priėjo prie mūsų ir, nekreipdamas dėmesio į Jeremy, pasisveikino su manimi. Aš atsistojau ir taip pat pasisveikinau. Tada paklausiau, ką jis čia veikia.
– Tik atėjau tau pasakyti, kad nors dabar prisimeni visus savo gyvenimus, tačiau tu vis tiek nieko nežinai, – atsakė jis.
– Ką tuo nori pasakyti?
– Tik tai, kad nors ir atsimeni viską apie save, tačiau vis dar nieko nežinai apie kitus. Neįlįsi į kitų galvas.
Supratau, apie ką jis kalba. Kad ir kiek galvočiau apie kitus žmones, tačiau negaliu žinoti, kas iš tiesų dedasi jų galvose. Apie ką jie galvoja? Kokie jų motyvai kaip nors elgiantis? Kokie jų jausmai? Bet viso to niekaip negaliu sužinoti, galiu nebent spėlioti, daryti prielaidas... Galiu nebent paklausti to jų pačių, tačiau kaip žinoti, ar jų žodžiai nuoširdūs?
– Negi čia atėjai vien dėl to? – paklausiau.
– Norėjau tave pamatyti, – pasakė jis. – Gerai apgavai Vytenį ir jo komandą... Tačiau iš tiesų tik jiems padėjai, dabar jie turi stiprų ginklą savo pusėje.
– Kokį ginklą?
– Tave.
Minutėlę stovėjau nesuprasdama, ką jis nori pasakyti, bet tada supratau, kad to tikrai neįmanoma suprasti, ir paklausiau, ką jis turi omenyje.
– Tavo kūnas ten nemirė, – pasakė jis. – Jame įsikūnijo nauja siela... O ji yra labai imli naujiems dalykams, įskaitant ir magiją.
Aš visa aptirpau, kūnu perėjo stingdanti šalčio banga.
– Bet kodėl tu man tai sakai? – paklausiau.
– Tik tam, kad žaidimas būtų įdomesnis, – jis mirktelėjo man akimi.
Panašu, kad jis bando kelti intrigas. Tačiau kaip gali būti, kad į mano kūną įsikūnijo nauja siela? Juk jis turėjo tiesiog mirti. Niekada nesu girdėjusi atvejų, kai į jau gyvenantį kūną įsikūnytų nauja siela. Kas tada vyksta? Panašu, kad aš tikrai dar daug ko šiame pasaulyje nežinau.
Tačiau čia atsistojo Jeremy ir tarė:
– Aš turiu planą!
Jis visada randa išeitį kai man jau atrodo, kad viskas baigta, jis labai išradingas.
Tomas tik nusišypsojo. Tada jis ranka prilietė mano veidą ir netikėtai mane pabučiavo. Ir tuomet ištarė:
– Tu juk žinai, kad niekada manęs nepamirši.
Ir nuėjo.
Ir jis buvo teisus... Aš jo niekada nepamiršiu. Nors nė pati nežinau, kodėl. Gal jis man iš tiesų nė nepatiko. Tačiau kai buvau Miglė, jis privertė mane jį pamilti. Tomas labai gabus manipuliatorius. Tačiau jis tik parduoda save, bandydamas įtikti kitiems tam, kad pasiektų tai, ko nori. O gal tiesiog tam, kad pasilinksmintų.
Jeremy pamatė, kad aš giliai susimąsčiusi, ir paėmė mane už rankos. Tada pažiūrėjo man tiesiai į akis ir tarė:
– Aš jaučiu, kad tau sunku, tas žmogus tave apgavo. Tačiau tai ne tavo kaltė, tu nežinojai. Ir dabar nieko negali padaryti. Galbūt tu jo neužmirši, tačiau tai nieko nekeičia. Jis tik bando pakirsti tavo pasitikėjimą savimi ir manimi. Bet tu žinai, kad mūsų niekas neišskirs, nes mes esame sielos broliai. Kad ir kas tarp jūsų nutiko, tu nesi dėl to kalta, nes tu nežinojai, ir tuomet neprisiminei manęs.
Tada jis mane apkabino. Stipriai prisiglaudžiau prie jo, apkabinau ir norėjau niekada jo nepaleisti. Bet greitai atsigavau, šiek tiek atsitraukiau, ir paklausiau:
– Tai koks tavo planas, Jeremy?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą