9. Prisiminimai

Aš viską prisimenu! VISKĄ! Tas gyvenimas... jis nuostabus. Žodžiais neapsakoma... Aš esu muzika, atrodo, garsas sklinda iš kažkur kitur, bet aš ir esu tas garsas, ir tas garsas visur aplink, viskas persmelkta muzikos. Ir kartu vaizdas... spalvos... ornamentai... viskas kinta, maišosi ir atspindi muziką. Ir pojūtis... visą laiką tarsi skrendi, tai galima pavadinti euforijos būsena! Nepakartojama... Matau prisiminimus... aš skrendu su Ertniu. Mes tokie laimingi, sukamės vienas apie kitą, grojam meilės garsus. Tai žodžiais neapsakoma, bet galima palyginti su jūros bangų mūša, sraunaus upelio vandens čiurlenimu, paukštelių giesme, pianino ir varpelių garsais kartu sudėjus. Bet ne, to neužtenka... Dar spalvos, tai rožinė, žalsva, melsva, bet tos spalvos – neapsakomo grožio! Mes su Ertniu džiaugiamės vienas kitu... Ir tada... NE!!!
– NE, ERTNI!!! Ne! Ne ne ne!
„Izabele!..“
– Ne! – aš verkiu.
– Izabele, nusiramink!
– Ką?
– Izabele, kad ir ką tu matei, dabar to nebėra, tu saugi mūsų erdvėlaivyje, nusiramink, – Tai buvo Anabelės balsas. Per ašaras nieko nemačiau... Negalėjau nustoti verkusi, kūkčiojau.
Tai, ką pamačiau pabaigoje, mane paveikė... Pirmiausia su Ertniu išgirdom besiartinant kažkokį keistą garsą... Kai tas garsas priartėjo, jis pasiglemžė Ertnį, mano vaikinas sunyko tiesiog mano akyse! O tada tas garsas pasiglemžė ir mane... Tada mane užliejo aklina tamsa ir tyla, nebūtis. Pasijutau nei esanti, nei nesanti, vienu metu manęs ir visai nebuvo, bet tuo pačiu metu aš buvau viskas, kas yra.
– Izabele, kaip jautiesi? – susirūpinusi paklausė Anabelė.
– Prislėgta. Aš prisiminiau viską, tai buvo nuostabu... bet galiausiai prisiminiau ir tai, kaip mes su Ertniu žuvome... Jis žuvo pirmas, aš mačiau jo mirtį!
– Ar gali papasakoti, kas tada nutiko?
– Na, mes išgirdome kažkokį keistą garsą... Kaip jūs ir manėte, tai turbūt ir buvo priešingo mums dažnio banga... ir taip, tai tiesa, ji tikrai sklido iš Žemės! Mes tada buvome labai arti jos, – vėl pravirkau ir Anabelė mane apkabino.
Gal dėl to aš ir nekenčiu Žemės žmonių? Dėl jų kaltės praradau Ertnį ir žuvau pati...
– Viskas bus gerai, Izabele, – ramino mane sesuo. – Dabar tu vėl su mumis ir tu gali grįžti namo, gali vėl būti laiminga.
Pažvelgiau jai į akis.
– Ne, Anabele, aš jau kartą praradau Ertnį, nenoriu su juo vėl išsiskirti, atleisk...
Sesuo mane paėmė už rankų.
– Suprantu tave, priimu tavo sprendimą. Gaila tave prarasti, ypač turint omeny, kad pati norėtum grįžti namo. Bet gal, jeigu tu pabandytum jį įkalbėti, Ertnis sutiktų keliauti kartu.
– Gal... Reikės su juo pakalbėti. Aš labai noriu su juo susitikti, PRIVALAU jam papasakoti, ką prisiminiau.
Nusprendžiau nelaukti, kol įgula suras Alfėją ir nutraukti savo keliones jau dabar. Susitariau susitikti su Ertniu ir paprašiau Anabelės, kad mane išleistų kur nors netoli jo namų.
***
Aš vėl čia, šitam didžiuliam, pilname žmonių mieste... Žmonių, kurie kalti dėl mano mirties, kurie nutraukė mano džiaugsmingą bangos gyvenimą. Žmonių, kurių rūšiai dabar priklausau ir aš pati. Ir esu tokia pati kaip jie... beveik.
Štai ateina Ertnis, jis šypsosi... Man veide savaime susiformuoja plati šypsena, atrodo, lyg ji išeitų už mano pačios ribų, esu tokia laiminga vėl jį matydama. Iškart puolu jam į glėbį, apkabinu ir... verkiu! Džiaugiuosi ir verkiu vienu metu.
– Ertni... tai yra, Tomai, aš tau turiu tiek daug papasakoti! Aš susigrąžinau visą praėjusio gyvenimo atmintį, aš prisiminiau, kaip ten buvo nuostabu, ir prisiminiau mūsų mirtį... Labai noriu grįžti namo, bet negaliu be tavęs.
– Migle, – jis surimtėjo. – Aš pats viską puikiai prisimenu. Tačiau viskas yra ne taip, kaip atrodo... Bet čia negaliu apie tai šnekėti, turėsime eiti ten, kur saugiau ir niekas mūsų negirdės.