Atsisveikinome su Tomu-Ertniu ir išleidome jį iš laivo... Tai jo pasirinkimas, negalime jo priversti keliauti su mumis. Jis ir mane bandė atkalbėti, tačiau nusprendžiau dar pagalvoti. Aš praktiškai nieko neatsimenu iš savo praėjusio gyvenimo, maniau, kad mes buvome beveik tokie patys žmonės kaip žemiečiai. Pasirodo, nieko panašaus. Net sunku apsakyti, kas yra Ardonijos gyventojai, tai žmogaus protui nesuvokiama. Jie – tai tarsi kintančio dažnio garso bandos, tačiau kartu jie ir vaizdas, ir jutimas, taip pat mintis. Tai beformės būtybės, galinčios būti bet kuo ir keliauti kur tik nori. O vienas įdomiausių ir šiuo metu mane labiausiai gluminančių dalykų yra faktas, kad jie beveik nemirtingi. Kaip mes su Ertniu tuomet mirėme? Aš nieko neprisimenu, o Anabelė to nežino, ji nematė, kas nutiko, tik numano...
– Izabele, mes turime aparatą, su kuriuo galime grąžinti tau atmintį, – kalbėjo mano sesuo. – Tu prisiminsi viską, kas tau nutiko praeitame gyvenime, greičiausiai galėsi prisiminti ir savo mirtį, bet ta informacija tave gali sukrėsti. Jeigu žadi pasilikti Žemėje, tau geriau išvis nebandyti viso to prisiminti, nes po to gali būti dar sunkiau čia gyventi. Bet jeigu nuspręsi keliauti su mumis, tuomet tau to aparato tikrai prireiks. Kaip turbūt pati supranti, tu negalėsi grįžti namo būdama žmogaus kūne. Mes sukūrėme specialų prietaisą, kuris dematerializuotų tavo žemiškąjį kūną ir tu virstum banga. Vėl jaustumeisi laisva, nesuvaržyta ir gyventum tame nepaprastame garsų ir spalvų pasaulyje, kuriame gyvename mes.
Mintis apie dematerializaciją šiek tiek gąsdino. O jeigu Tomas teisus ir mes turime gyventi čia, Žemėje? Kad ir kaip tai atrodytų neįtikėtina, tačiau Ardonijoje mes mirėme, ten mūsų nebėra, ten mūsų neturi būti. Gimėme Žemėje, galbūt net turime specifines misijas, kurias čia mums reikia atlikti. Nors ten gyvenimas nuostabus, tačiau ten nebus Tomo...
Nusprendžiau dar pagalvoti dėl dematerializacijos ir grįžimo namo. Kol kas dar yra laiko. Pasirodo, prieš kelis metus neaiškiomis aplinkybėmis mirė ir Alfėja – Ardonijos gyventojų vadė, mūsų nuostabiausia kapitonė. Ji taip pat inkarnavosi į Žemės gyventoją ir dabar jai teturėtų būti kokie 3–4 metukai! Bet ji, greičiausiai, viską atsimena, kadangi tokio amžiaus vaikų atminties dar nėra užpildę žemiški įspūdžiai, uždengiantys bet kokius praėjusių gyvenimų prisiminimus. Taigi, dabar mes ieškosime Alfėjos, o kai ją rasime, įgula žada keliauti namo. O iki to laiko aš dar galiu svarstyti, ar man keliauti su jais.
– Kol kas Alfėjos nepavyko užfiksuoti, – kalbėjo Baris. – Tačiau ji turėtų būti kažkur tose apylinkėse, kur gyvenai tu. Manome, jog jūs trys žuvote dėl to, jog iš tos erdvės buvo paleistos kažkokios elektromagnetinės bangos, kurios tuo metu buvo priešingos jūsų dažniams ir dėl to jus nuslopino. Taip jūs tikriausiai atsidūrėte toje erdvėje kaip sielos ir inkarnavotės į žmonių kūnus. Tame areale turėtų būti kažkoks prietaisas, skleidžiantis tas bangas. Bet tai tik hipotezė, tiksliau viską galėtum pasakyti tu, jeigu tik tai atsimintum.
Po jo žodžių paskendau savo mintyse... O jeigu nutarčiau negrįžti namo, tačiau vis tiek norėčiau pasinaudoti atminties atgavimo prietaisu? Galbūt jis padėtų man labiau susigaudyti žemiškajame gyvenime? Galbūt tada suprasčiau, kodėl čia esu ir kokia mano užduotis? Tada bent jau tikrai suprasčiau, kaip čia pakliuvau ir koks buvo mano gyvenimas prieš tai. Mane labai traukia visa tai sužinoti...
– Anabele, Bari, – pradėjau aš. – O jeigu aš pasinaudočiau atminties atgavimo prietaisu, bet nekeliaučiau namo? Aš dar nesu apsisprendusi dėl grįžimo, tačiau noriu viską prisiminti. Manau, man tai gali būti labai naudinga. Be to, galbūt padėtų apsispręsti.
– Jeigu taip nori – prašom, – atsakė Anabelė. – Tai tavo valia, ką rinktis. Jeigu nori prisiminti viską, galime pasinaudoti atminties prietaisu. Juk supranti, mes trokštame tik tavo gerovės, sesute.
– Gerai, – pasakiau. – Tuomet veskite mane prie to prietaiso. Aš apsisprendžiau.
Tuomet mane nuvedė į ryškiomis šviesomis apšviestą baltą patalpą ir pasodino ant juodos odinės kėdės. Aš atsilošiau, atsipalaidavau... Man prie galvos prijungė daugybę elektrodų ir uždėjo juodus nepermatomus akinius – juose atsispindės vaizdas, kurį prisiminsiu. Į ausis įkišo mažyčius sidabrinius rutuliuko formos daiktelius – ausines, iš kurių girdėsiu prisiminimų garsus. Kūno jutimai bus perduodami per elektrodus tiesiai į smegenis, bet atrodys, lyg iš tiesų jaučiu ir judu. Viskas paruošta, belieka tik įjungti prietaisą ir aš viską prisiminsiu.
labai įdomu.
AtsakytiPanaikinti