Marių krantas. Rudeniškas vėjas. Negaliu atsigauti po to, ką man pasakė Jeremy, tas sutiktas jaunuolis. Galvoje jaučiu stiprų spaudimą ir suplūdusį kraują, o širdis, atrodo, tuoj išpuls tiesiai į marias. Bandau nurimti giliai kvėpuodama ir masažuodama smilkinius. Bet negaliu... galiausiai pradėjo veržtis ašaros.
Toks emocijų protrūkis man nebūdingas. Bet atsimenu, kad tai buvo būdinga Miglei. Keista... Gal grįžus į senas vietas grįžo ir senojo charakterio elementai?
Jau nebesuprantu, dėl ko verkiau. Kodėl turėčiau tikėti Jeremy žodžiais? Turiu susikaupti ir eiti pas Tomą.
Jeremy sakė, kad Tomas kartu su Nara susimokė ir nusprendė mane paklaidinti. Viskas buvo iš anksto kruopščiai suplanuota. Tada Nara praplovė man smegenis tame kosminiame laive. O iš tiesų ankstesniame gyvenime buvau ne Izabelė, o Hera, kuri gyveno čia, Žemėje, tik kitoje dimensijoje. Tuo metu Nara su Tomu buvo pora, gyvenę Žemėje, toje pačioje dimensijoje kaip dabar. Viskas prasidėjo nuo spiritizmo seansų. Galiausiai jie sužinojo, kad per juos bendrauja visai ne su dvasiomis, o su kitų, šalimais esančių dimensijų gyventojais. Jeremy sakė, jog vieno tokio spiritizmo seanso metu jie išsikvietė mane. Aš jiems griežtai uždraudžiau kontaktuoti, bet jie manęs neklausė. Galiausiai jie pradėjo mane laikyti prieše ir siekė pakenkti. Kažkokio ritualo metu jie sugebėjo mane nužudyti ir įkalinti tarpinėje erdvėje, tačiau to ritualo metu žuvo pats Tomas, kuris iš tiesų tada dar buvo Ertnis. Tuomet jis atgimė Žemėje šiuo man žinomu žmogumi, Tomu. Aš kalėjau tarpinėje erdvėje šešerius metus, kol galiausiai Jeremy mane išlaisvino ir aš atgimiau čia, Žemėje, kaip Miglė. Daugiau jis man nieko nepasakojo, bet ir tai man atrodo neįtikėtina...
Priėjau Tomo namus. Jaučiu šiokią tokią baimę, bet kartu jaučiuosi jo pasiilgusi. Atrodė, kad aname gyvenime jį mylėjau. O ir šiame niekaip neišmečiau jo iš galvos...
Paskambinau į duris. Po kelių minučių jos atsivėrė... Taip, čia Tomas, bet jis atrodo prastai, nuolatinis alkoholio vartojimas paliko ryškią žymę jo veide.
Jis pasižiūrėjo į mane, jo veide pasirodė šiokia tokia nuostaba. Nuostaba dėl ko?
– Labas, Tomai, – pasisveikinau.
– Labas... o kas tu būsi, panele?
Atrodo, jis manęs neatpažino.
– Martynas tau nieko nesakė?
– A, taip... kažką minėjo... sakė, kad ateis jo nauja pažįstama, daili japoniukė. Tai tu ir būsi ji?
– Taip. Aš Čijo.
– Malonu susipažinti, Čijo... Ak, koks aš nemandagus, užeik. Gal nori degtinės?.. Na, arba vyno, ar bet ko... nežinau, ką tu geri?
– Man arbatos, ačiū.
– A... na, gerai, kaip sau nori.
Hm... namai atrodo gan tvarkingi. Manau, juose tvarkosi Indrė. Tomas per daug apsileidęs...
– Tomai, aš norėčiau pakalbėti apie Miglę.
– Miglę? – jis pažiūrėjo nustebęs.
– Taip. Merginą, kurią kadaise mylėjai, bet kuri žuvo, gindama tave.
– A... ji gyva, gyvena su manimi. Na, ji naujai atgimė. Vardu Indrė.
Keista, man atrodė, kad jam nebūdingas toks atvirumas svetimiems žmonėms. O gal jis pasąmonės gelmėse jaučia, jog tai aš ir dėl to nebijo atsiverti?
– Ne, Tomai. Ji tave apgavo... Tau gali būti sunku patikėti, nes turbūt tavo dvasiniai pojūčiai atbukinti nuo alkoholio... aš esu Miglė.
Jis sustojo ir įdėmiai mane tyrinėjo žvilgsniu.
– Tomai, Indrė yra Nara, aš žuvau dėl jos kaltės.
Jis žiūrėjo į mane tylėdamas, bet atrodė, tarsi jo galvoje mintys keičia viena kitą. Jis tarsi ieškojo paaiškinimo, tarsi bandė suprasti ir bandė kaip nors savo mintis paversti žodžiais, bet tai jam nesisekė.
Mano širdis stukseno kaip išprotėjusi. Aš norėjau, kad jis mane prisimintų ir bijojau, kad manimi nepatikės. Bet taip pat dar neužmiršau Jeremy žodžių ir jie mane neramino.
– Tomai, pagalvok, aš, Miglė, tau tikrai nebūčiau leidusi taip vartoti alkoholio. Tu žinai, kad būčiau privertusi tave mesti.
– Žmonės atgimdami pasikeičia, – atkirto jis.
Atrodo, bus sunku, kaip ir galvojau. Bet giliai širdy tikėjausi, kad jis atsimins... O gal... padės prisilietimas?
Aš atsargiai prisiartinau ir paliečiau jo petį.
– Tomai, išklausyk mane.
Atrodė, jis tarsi kažką pajuto. Akimirkai užsimerkė tarsi prisimindamas kažką seno ir malonaus, tačiau pamiršto ir neprieinamo. Jis nurijo seiles, o akys atrodė sudrėkusios, bet verkti jis nesiruošė. Jis paėmė mano ranką ir giliai atsiduso. Prisiminė mane?
Tada jis paleido mano ranką ir įpylė vandens į arbatos puodelį.
– Prašau, tavo arbata, – pasakė jis lyg niekur nieko. – Gal eime, pasėdėsime kambaryje.
Jis padavė man arbatą ir, paėmęs degtinės butelį, nuėjo į kambarį. Nuėjau paskui jį. Atsisėdome ant sofos.
– O gal vis tik gersi? – jis paklausė.
Pažiūrėjau į jį ir iš mano žvilgsnio jis suprato, kad alkoholis manęs šiuo metu visiškai nedomina.
– Tomai, kodėl tu taip elgiesi? Tu gi prisiminei mane, aš mačiau.
– Čijo... – jis giliai atsiduso. – Mergaite, aš tau juk sakiau, kad dabar gyvenu su Indre, ji ir buvo Miglė, aš ją myliu ir man nereikia jokių kitų Miglių.
Jo žodžiai peiliu perskrodė man širdį. Kažkas čia tikrai ne taip... Matau, kad jis apsimeta. Bet kodėl? Ar jis tikrai manęs nebemyli ir nenori būti su manimi? Nejaugi jis pamilo Indrę? Mes juk turbūt kartu buvome daugybę gyvenimų! Jutome tokį artimą ryšį, o dabar jis lyg niekur nieko šaltai sako, kad myli kitą. Gal tai alkoholio poveikis? O gal... gal Jeremy sakė teisybę? Bet tada Tomas kaip tik sakytų, jog mane atpažino ir, kaip pasakytų Jeremy, vėl bandytų mane apgauti.
Žiūrėjau į jį su ašaromis akyse ir bandžiau jo veide perskaityti, ką jis galvoja iš tiesų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą